Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
GUDIJOS SANTYKIS SU LIETUVA PDF Spausdinti El. paštas
Gudų tauta susidarė iš kelių rytinių slavų giminių. VIII-XI amžiuose didžiausias Gudijos plotas buvo gyvenamas dregovičių, kurių žemė tęsėsi nuo Pripeties iki Dauguvos, o jų branduoliu buvo Berezinos baseinas. Dabartinėn Gudijon įeina ir visa radimičių kilties žemė, minėtuose amžiuose apėmusi vidurinio Dniepro ir Sozės paupius. Poločėnai tuomet gyveno Polotos paupy, ogi didelė krivičių kiltis buvo apgyvenusi Velikaja, Lovat, Dauguvos, Volgos ir Maskvos augštupius. Jų ploto didžiuma virto rusų žeme, o siauras vakarinis ruožas palei liniją Neveli-Veliž Dorogobuž ilgainiui įsijungė į etnografinę Gudiją. Krivičių migracija atnešė to vardo gyvenvietes net į Nemuno augštutinį baseiną, pvz.: Kriviči ant Serveč, Neries intako.

Istoriškiausia ir ilgiau nepriklausoma Gudijos dalis buvo Polocko kunigaikštija, XII amž. užėmusi vidurinę Dauguvą ir pietuose pasiekusi Neries ir Nemuno versmes ir atsirėmusi į Dniepro dešinį krantą tarp Oršos ir Rogačevo. Bet Polocko kunigaikštija buvo apjungusi tik apie pusę vėliau Gudija virtusių žemių, viso apie 100,000 kv. km.

Gudijos vardas
XIII a. vidury Lietuva pradėjo gudiškų žemių apjungimą. Mindaugas užėmė Polocką ir Minską. Gediminas prijungė Vitebsko žemę ir stambų Pripeties baseiną. Algirdo valdžioje atsidūrė jau beveik visos gudiškos žemės. Vytautas užėmė Smolenską, Viazmą, Možaiską, Kozelską, Tulą, Kurską ir didelius rytinės Ukrainos plotus. Taigi Vytauto laikais, XV a. pradžioje, pirmą kartą istorijoj visos būsimos Gudijos žemės atsidūrė po viena vėliava, lygiai kaip ir didžiuma būsimos Ukrainos ir nedideli tikrosios Rusijos plotai arti Maskvos ir Riaza-nės. Lietuvių kunigaikščių apjungti rytinių slavų kraštai jų pačių kalbomis buvo dažniausiai vadinami Litovskaja Rus, o jų kalba ruski j jazyk. Pavadinimas Bielorussija buvo kai kada neoficialiai vartojamas jau XIV a. ir taikomas Lietuvos šiaurinėms bei rytinėms provincijoms. Pripeties baseine esančios žemės gavo kitą neoficialų vardą — Černaja Rus. Iš Baltosios ir Juodosios Rus' susidarė XVIII a. gale etnografinis vienetas, kurį vadiname lietuviškai Gudija (šis vardas lietuvių vartojamas gal nuo gotų trumpalaikio viešpatavimo, kuomet lietuvių pietiniai kaimynai slavai buvo virtę gotų kolonijomis), lot. Alba Russia, viduramž. vok. Weizzen-Reuzzen, lenk. Bialorus, rus. Bielorussija.

Vytautinis Lietuvos plotas apėmė apie 900,000 kv. km.; iš jų apie 250,000 kv. km. galėtų būti laikomi besiformuojančios gudų tautos etnografine žeme. Kiek čia tuo metu buvo gyventojų — neįmanoma apskaičiuoti. Tačiau Vytauto laikais jų tankumas buvo dar labai menkas ir gudų žemėse gal dar nesiekė dviejų gyventojų viename km. Tad gudų tuomet buvo arti 500,000.

1485 m. Lietuva neteko Juodmario pakraščių, kuriuos nukariavo Turkijos sultonas Bajazetas II. 1514 rusai atėmė iš Lietuvos didelę gudišką provinciją — Smolenską, o 1569 m. Ukrainos dideli plotai buvo Lenkijos pasisavinti. Tad 1570 m. Lietuva liko tik dviejų tautų gyvenama žemė, jei neskaityti Liflandijos ir Latgali jos, kurios buvo Lietuvos-Lenkijos condominium. Iki 1566 m. Lietuvos plotai buvo suskirstyti į administracinius vienetus, visai neatsižvelgiant į gyventojų tautinę sudėtį. Tuomet Vilniaus vaivadija nusidriekė toli į gudiškas žemes, apimdama didelį Miensko (Minsko) pavietą, o Trakų vaivadijai priklausė net tolimi Pinsko ir Lietuvių Brastos pavietai. Tad iki 1566 m. labai sunku nustatyti, kurie Lietuvos plotai buvo gudiški ir kurie lietuviški.

Pirmas Lietuvos ir Gudijos atsiribojimas
1566 m. pravestas naujas administracinis Lietuvos žemių suskirstymas šiek tiek prisilaikė etnografinių ir tikybinių pradų. 1569 m. gerokai apkarpyta Lietuva, mūsų naujausiais apskaičiavimais, turėjo 294,000 kv. km. ir apėmė beveik visas gudiškas (be Smolensko srities) ir lietuviškas (be Mažosios Lietuvos) žemes. Lietuvos Didžioji Kunigaikštija nuo 1569 iki 1772 m. dalinosi į 9 vaivadijas, kurių 3 buvo lietuviškos (Žemaitija, Vilniaus ir Trakų v.) ir 6 gudiškos, būtent: Brastos, Naugarduko, Minsko, Polocko, Vitebsko ir Mstislavlio. Gudiškos vaivadijos buvo pravoslaviškos, o lietuviškos — katalikiškos. Lietuviškų provincijų plotas apėmė beveik 99,000 kv. km., šešioms gudų vaivadijoms teko 195,000 kv. km. Vilniaus vaivadijos rytiniais pasieniais stovėjo Glubokoje, Krajsk, Krasnoje selo, Kamien ir Deliatiči prie Nemuno. Gudiški rytinio pasienio vietovardžiai rodo, kad Vilniaus vaivadijos pasienis 16-me a. jau buvo gudų gyvenamas, arba turėjo abiejų tautų gyventojų. Iš kito šono, Minsko ir Naugarduko vaivadijose, aptinkami lietuviški vietovardžiai primena, kad ten būta ir lietuvių. Radoškovičių (35 km. į š-vak. nuo Minsko) valsčiaus 1545 m. inventorius rodo ten greta gudiškų kaimų ir lietuvišką Rokantiškį ir mini, kad Lietuvos ponas Petras Kgedykgaldovič (Gedgaudas) pastatė 1447 m. Radoškovičiuose katalikų (taigi lietuviams) bažnyčią. Įsigilinus į vietovardžius ir ankstyvųjų bažnyčių statybos datas, darosi aišku, kad lietuviškų ir gudiškų vaivadijų pasieniais XVI a. ėjo apie 40 ar daugiau km. platumo mišrių gyventojų juosta, pasukanti kai kur labiau į Gudiją, kai kur — Lietuvą. Tad labai ryškios etnografinės ribos nebuvo tarp dviejų tautų, šimtus metų gyvenusių vienoje valstybėje. Tačiu Vilniaus ir Trakų vaivadijos nuo 1566 m. iki šių dienų Lietuvos raštuose ir dažnai žemėlapiuose vadinamos Tikrosios Lietuvos vardu, lot. Lithuania Propria, lenk. Litiva Rdzenna arba Litwa Wlasciwa, rus. Korennaja Litva. M. Balinski XIX a. pirmoje pusėje manė, kad trys ketvirtdaliai Vilniaus gubernijos buvę lietuvių gyvenami, o tik vienas ketvirtdalis gudų. Patys lietuviai Tikrąja Lietuva, žinoma, laikė ir Žemaitijos kunigaikštiją, ir Mažąją Lietuvą.

J. Jakubowski, A. Pawinski, A. Jablonowski ir W. Wielhorski yra bandę apskaičiuoti Lietuvos XVI a. gudiškų ir lietuviškų provincijų gyventojų gausumą. Jie linksta prie išvados, kad Tikrosios Lietuvos lietuviškai kalbantieji plotai tuomet buvę tik 70,000 kv. km., o gyventojų tankumas buvęs 1572 m. apie 12 gyv. 1 kv. km. Visos gi Lietuvos plotas siekęs net 360,000 kv. km. Tad gudiškoms provincijoms liktų 290,000 kv. km., bet jų gyv. tankumas buvęs vos 2,4 gyv. 1 km. Ir visgi dar buvusi imigracijos srovė iš Gudijos Lietuvon. Šitą didelį paradoksą Wielhorski aiškina lietuviškų provincijų augštesne kultūra ir gerove, geresniu žemės išdirbiniu, reikalaujančiu daugiau darbininkų. Šis aiškinimas atitinka tikrovę, tačiau niekaip negalima tikėti, kad gudiškos provincijos XVI a. būtų buvę net 5 kartus rečiau gyvenamos, negu lietuviškos.

Tad mes pabandėme j ieškoti pagrindinių šio apskaičiavimo klaidų. Pirmiausia, labai įtartini senoviniai Lietuvos plotų apskaičiavimai arba ir minėtų autorių planimetriniai matavimai iš esamų žemėlapių.   Mes imame pagrindan dabar esamus ir jau gerai apskaičiuotus administracinius ar politinius vienetus, kurie 1572 m. priklausė Lietuvai, ir gauname štai kuriuos davinius:

Visa Gudijos SSR ............. 207,600 kv. km.
Lietuvos SSR (be Klaip.) .. 62,300 " "
Sebež, Nevel, Veliž apskr. 12,000 " "
Balstogės, Sokolkos apskr. 5,500 " "
Ukrainos šiaur. pakraščiai 3,000 "   "

Liet. Did. Kunig. 1572 m. 294,000 kv. km.

Augščiau minėtieji lenkų autoriai etnografine Lietuva laiko tik vien lietuviškai kalbančias sritis, o mišrias zonas yra pratę skirti slavams. Mes gi mišrius Vilniaus ir Trakų vaivadijų pakraščius skiriame Lietuvai pagal Čekijos, Am. Jungt. Valst. ir daugelio kitų priimtą praktiką, kad senesnių gyventojų zonose apsigyvenę naujesni ateiviai neskaldo politinio vieneto ar etnografinės zonos, kurion jie imigravo ir kurioj ilgai gyveno. Šituo pradu pasiremiant, vokiški Sudetai pasilieka Čekijoj, lenkiškas Buffalo lieka USA dalis ir Lithuania Propria slaviški pakraščiai pasilieka Lietuvoje, nes tokiais atvejais nėra moralinio pagrindo imigrantams ar jų ainiams pritaikyti politinio atsiskyrimo teisę.

Tautybės ir tikybos XVI - XVIII amž. Lietuvoje
Tad imant dėmesin 1566-1793 m. nusistojusias Lietuvos-Lenkijos politines ribas, randame, kad Tikroji Lietuva iš trijų provincijų apima 99,000 kv. km., o Litovskaja Rus arba būsimoji Gudija — 195,000 kv. km. Minėtieji lenkų autoriai prieina prie išvados, kad 1572 m. visa Lietuva turėjo apie 1,700,000 gyv., kurių pusė gyvenusi trijose lietuviškose provincijose, o kita pusė — tekusi šešioms gudiškoms provincijoms. Šiuo atveju gyventojų tankumas lietuviškose žemėse 1572 m. galėjo būti 8,6 gyv. 1 kv. km., gudiškose — apie 4,4 gyv. 1 km. Iš 850,000 Tikrosios Lietuvos gyventojų, pagal W. Wielhorski samprotavimą, tikrųjų lietuvių turėję būti apie 80%, arba 680,000 ir jie sudarę apie 40% visos, Liet. Did. Kunigaikštijos gyventojų. Dar bent 60,000 lietuvių gyveno Naugarduko vaivadijos vakarinėje daly. 1572 m. ribose (be Smolensko) Lietuva turėjo apie 10% žydų, rusų 3%, totorių 3%, lenkų, vokiečių, karaimų, ukrainiečių ir kitų mažumų apie 5%. Gudų buvo beveik tiek pat, kiek ir lietuvių — apie 39%. (Be to, Smolensko žemėje galėjo būti 1572 m. apie 300,000 gudų). Trys lietuviškos provincijos turėjo lietuvišką ir katalikišką (apie 82% katalikų) didžiumą, tad Vilniaus ir Trakų vaivadijų rytinė ir pietinė riba buvo kartu ir Vakarų kultūros persvaros riba. Gudiškos provincijos turėjo nemažesnę pravoslavų persvarą ir jų ribomis prasidėjo Rytų kultūros zona, kurion vakarietiška kultūra prasisiurbdavo per lietuvius bajorus, valdininkus ir dvasiškiją.


1.    Taškais ir brūkšneliais (— . — .) pržymėtos sovietinių valstybių ribos. Sovietinės Gudijos ribos kaitaliojosi nuo 1919 iki 1954 m., vis pridedant jai daugiau erdvės. Paskutinė jos ribų pataisa — nustatymas Lenkijos-Gudijos ribų jvyko 1945 m., pasikeičiant gyventojais ir tuo būdu padarant tą ribą ryškiai etnografine. 1945 m. Gudijos ribos apima 207,600 kv. km. ploto.

2.    Kvadratiniais taškeliais yra nužymėti Gudijos rytiniai etnografiniai pakraščiai, susideda iš senovinių Sebežo, Nevelio ir Veližo apskričių iš buvusios Vitebsko gub. ir iš senovinės Smolensko žemės nuo Toropeco iki Starodubo. Šioje didelėje zonoje vyrauja gudų kalba, bet rusai nedavė jos Gudijai, teisindamies, kad ten gyvenimo būdas ir žmonių sąmonė jau esanti rusiška.

3.    Rutuliukais patamsinta zona — tai etnografinės Lietuvos dalis, priskirta Lietuvai 1920 m. liepos sutartimi Maskvoje, bet SovHtų Gudijai atiduota 1939 m. gale. Suvalkų ir Seinų kraštą Sovietai priskyrė Lenkijai, nors jo šiaurinis ruožas iki 1939 m. buvo perdėm lietuviškas.

4.    Gudų etnografinėse ribose esą miestai čia užrašyti gudiškai, kaip Miensk, Mahileu, Viciebsk, Homiel, Polacak ir t. p. Per Gudiją žymia dalimi tekančios upes irgi gudiškai   užrašytos: Dniapro, Prypiaci, Biarezina.

1791 m., prieš galutinus Lietuvos padalinimus, jos gyventojų padaugėjo iki 3,850,000 (toze pat 1572 m. ribose, be Smolensko). Jų tikybiniai pasiskirstymą W. Wielhorski vaizduoja šitaip:

           Skaičiai:    Procentai:
Unitai            1,500,000    39%
R. Katalikai    1,470,000    38%
Žydai             385,000    10%
Pravoslavai     250,000    6,5%
Sentikiai     60,000    arti     4%
Protestantai      60,000    1,5%
Musulmonai      40,000    1,0%
Karaimai       5,000    0,13%

1791 m. Lietuvoje    katalikas    reiškė tik lietuvi ir labai retais atvejais — lenką, unitas ir pravoslavas — buvo gudo sinonimas, sentikiai buvo rusai Lietuvon atbėgę nuo religinių persekiojimų Rusijoj; protestantų didžiuma buvo lietuviai su trupučiu vokiečių; musulmonai — totoriai. Tad Lietuvos valstybei žlungant per 1793 ir 1795 m. padalinimus, joje buvo (1773 m. sienose):

Gudų        1,750,000
Lietuvių    1,400,000
Žydų        385,000
Rusų        140,000
Lenkų        120,000
Visų kitų    55,000

W. Wielhorski išvedžioja, kad 1791 m. Lietuvoje jau buvo apie 1,005,000 lenkiškai pramokusių žmonių ir jau palinkusių į lenkišką kultūrą. Prie tokių jis priskaito visą bajoriją 350,000, visus katalikų ir unitų dvasiškius ir jų šeimas — 25,000, net 525,000 kaimiečių, 75,000 miestelėnų ir 30,000 totorių. Tad juos visus jis jau įskaito tarsi kandidatais į lenkų tautybę. Atrodytų, kad jis 1791 m. Lietuvoj jau randa apie 500,000 sulenkėjusių lietuvių ir 350,000 sulenkėjusių gudų. Kad lenkėjimo procesas buvo gan sėkmingai varomas — tai aišku, bet tikslius sulenkėjusių skaičius nustatyti mums rodosi neįmanomas uždavinys, nes tuomet, kaip ir vėliau, Lietuvoje buvo labai stambus skaičius suskaldytų asmenybių, kurios laikė save vienu kartu ir lenkais ir lietuviais, pagal laiko madą arba aplinkybes, sukurtas turtingosios klasės arba valdžios organų, ypač kad gudai ir lietuviai savo nacionalizmo ilgai neugdė, o kultūriškai reiškėsi be jokio tautinio agresyvumo. Gerą dalį tokių masių galima nesunkiai atitraukti nuo savos kalbos ir net įkvėpti joms sevtimą patriotizmą.

Didelėse slaviškose Lietuvos srityse nė viena provincija viduramžiais dar nebuvo vadinama Gudija (Bielorusija) ar Ukraina. Tačiau rusų istorikai (M. Tichomirov, S. Dmitrijev ir k.) tvirtina, kad Lietuvos valdymo laikai, ypač XIV ir XV a., turėjo didelės reikšmės gudų ir ukrainiečių tautoms susiformuoti. Jos buvo apsaugotos nuo totorių užpuldinėjimų ir atskirtos nuo Maskvos. Tad jų kalboms buvo tinkamos sąlygos išlaikyti savitumus ir nesusilieti su didėjančia Maskolijos mase. Kai per Lietuvos padalinimus Rusijai teko Gudija, tai 1796 m. pirmą sykį istorijoj žemėlapiuose jau pasirodė Gudijos vardas, nes taip pradėta oficialiai vadinti Mogilevo ir Vitebsko kraštus, sujungtus į Bielorusskają guberniją. 1802 m. Vitebsko gubernija buvo atskirta ir Bielorusijos gubernijai liko tik Mogilevo žemė. Bet šis Bielorusijos vardas 1840 m. buvo panaikintas.  Bažnyčios administracijoj Bielorusijos vardas buvo jau seniau oficialiai vartojamas, kai karalius Vladislovas IV įsteigė 1633 m. Bielorusijos pravoslavišką vyskupiją su sostine Mogileve.

M. Lebedkino ir A. Platerio tautybių surašymai
Pirmą tautybių surašymą senosios Lietuvos plotuose yra pravedęs M. Lebedkin 1861 m. per katalikų ir pravoslavų dvasiški ją bei gubernijų statistines žinybas. O XIX a. lietuviškomis gubernijomis buvo laikomos Kauno, Vilniaus ir Gardino, gudiškomis — Minsko, Mogilevo ir Vitebsko. 1861 m. šiose gubernijose rasta:

        Lietuvių:    Gudų:        Lenkų:
Vilniaus gub.    418,880        143,041        154,382
Kauno gub.    728,474        1,548        25,189
Gardino gub.    201,897        25,879        193,228
Minsko gub.    64,149        661,770        116,789
Mogilevo    945        713,375        27,238
Vitebsko    267        396,369        43,432

Šešiose gubern.    1,414,612    1,941,982    559,258

Prie lietuvių skaičiaus dar tektų pridėti Suvalkijos lietuvius — arti 250,000; be tų, dar M. Lebedkino surašytus Kijevo gub. lietuvius — 38,026, Volynės — 16,055 ir Gardino gub. jotvingius — 30,927. Pridėjus dar vokiečių surašytus 137,346 mažlietuvius, visas lietuvių skaičius 1861 m. galėjo būti 1,886,956.

Prie minėtų šešių gubernijų gudų dar reiktų pridėti Smolensko gubernijos gudus 450,000, Černigovo — 300,000, Tvėrės — 60,000, Kalugos — 20,000 Pskovo — 20,000, Augustavo apskr. — 12,000, Ilukštos apskr. — 10,000, Orio gub. — 18,00 gudų. Tuo būdu visoje Gudijoj ir arti jos esančiose žemėse 1861 m. buvo bent 2,831,982 gudai, bet gudų daugumos zonoje jų gyveno tuo metu tik apie 2,300,000.

Labai reikšmingame laikotarpy — baudžiavos panaikinimo, tautinio atgimimo priešaušry ir prieš pat lietuvių spaudos uždraudimą — Europos vidury gyveno lietuvių ir gudų tautos kiekybiniame santiky 19 : 28. Bet kaip tik šiuo laiku lietuviai buvo priespaudos ir nepalankių, aplinkybių geriausia paruošti nutautėjimui, iš kurio greit pradės naudotis lenkai ir gudai.

M. Lebedkin rašo, kad 1861 m. ar kiek anksčiau Gardino gub. (beveik visi Kobrino apskrity) tuomet gyvenę jotvingių likučiai buvę visi pravoslavai ir kalbėję gudiškai su lietuvišku akcentu. Jie jau buvo visiškai gerai paruošti tapti gudais ir vėlesnių laikų statistika jų jau neberanda. Stambios lietuvių salos Ukrainoje irgi buvo pravoslaviškos ir lietuviškai nebemokėjo ir jau greit paskendo ukrainiečių jūroje. Per sekamus 30 metų panašus likimas ištiko dar labai stambų lietuvių pusiasalį Gardino gubernijoj ir lietuvių salas Minsko gub. šiaurinėje daly. Didelė jų didžiuma 1861 m. jau kalbėjo tik gudiškai ir po 30 metų jų niekas lietuviais nebeužrašė; katalikai virto dažniausiai lenkais, o gausūs pravoslavai — gudais. "Aušros" gadynės tautinio atgimimo spauda jų jau nebegalėjo pasiekti, nes jie 1883 m. lietuviškai jau nebemokėjo. Nuo 1861 iki 1897 m. apie 265,000 lietuvių ir 31,000 jotvingių su visu savo prieaugliu tapo gudais ar lenkais. Per tą pat laiką 132,286 Gardino gubernijos rusai susitraukė į 74,100; užtat smarkiai padaugėjus, jų kaimiečių didžiuma susiliejo su gudais. Vilniaus gubernijos vidurin gudų kalba smarkiai pasistūmė, bet tautinė sąmonė kai kur dar liko lietuviška, kai kur darėsi lenkiška.


A. VITKAUSKAITĖ - MERKER  KRISTUS Iš religinio meno parodos Čikagoje

Nekalbant apie smulkesnius administracinius vienetus, kaip valsčiai, o pasitenkinant rupesniais plotais, kaip apskritys, matome iš M. Lebedkino statistikos, kad 1861 m. gudiškomis apskritimis galima laikyti Vileikos ir Dysnos, kuriose gudai turėjo bent reliatyvią daugumą, gi Lydos ir Ašmenos apskrityse lietuviams priklausė net absoliute dauguma. Gardino gubernijoj tuomet gudai neturėjo jokios daugumos nė vienoj apskrity: Gardino, Volkovysko ir Slonimo apskrityse buvo absoliute lietuvių dauguma; Balstogės, Bielsko ir Sokolkos apskr. buvo lenkų dauguma, o Lietuvių Brastos, Prūžanų ir Kobryno apskrityse ukrainiečiams teko reliatyvi dauguma, greta gausių lietuvių. Rodosi beveik tikra, kad Lebedkino vadovaujama dvasiškija 1861 m. ar kiek anksčiau surašinėjimą darė ne pagal kalbą, bet pagal tautinę sąmonę ar kilmę. Policijos nebaidomi ir politiškai dar negniužinami, tūkstančiai pasisakė esą lietuviais ir net jotvingiais, nors savo kalbos nebemokėjo. Bet labai gausus lietuvių dalyvavimas 1863 m. sukilime prieš Rusiją nustatė didelį biurokratijos aparatą specialiai prieš lietuviškus nusiteikimus, nors jie būtų ir silpni ir be tinkamos vadovybės. Tad vėlesni gyventojų apskaičiavimai rodys jau visai kitokių davinių.

Daugumoje sulenkėjusi Vilniaus bajorija nebuvo patenkinta valdiška M. Lebedkino vadovaujama statistika 1861 m. Bajorija, matyti, nenorėjo lietuviais laikyti tų, kurie sakosi esą lietuviais, bet lietuviškai nebekalba. Tad Adomas Plateris, Vilniaus gub. bajorijos maršalka, 1890 m. pravedė per valsčių viršaičius ir seniūnus, gyventojų tautybės surašinėjimą Vilniaus gubernijoj, neapimdamas tik Vilniaus ir kitų miestų. Seniūnai, atrodo, neturėjo įsakymo pataikauti kurios tautos ambicijoms, jie daugelį tūkstančių užrašė lietuviais pagal jų kilmę ir nuotaiką, bet ne pagal kalbą. Pavyzdžiui, stambus Tarpupio (Międzyrzecz) valsčius su 8,023 gyv. labai žymioje daugumoje pasisakė esą lietuviai, bet kalbą lenkiškai arba gudiškai, tik retesni mokėję lietuviškai. Šio valsčiaus kai kurie kaimai tik 10 km į pietus nuo Vilniaus, tad šio miesto įtaka čia buvo paplitusi.

Anonimas (Kazimierz Podernia) rašydamas knygelę pagal A. Platerio surinktus davinius (Anonim: Obszar Języka Litewskiego w Gubernji Wilenskiej, Krakow, 1898) randa, kad seniūnai visose 9 Tarpupio valsčiaus seniūnijose yra surašę 7,518 lietuvių, 1993 lenkus, 178 gudus, 61 žydą, 45 totorius ir 8 rusus. Ką gi daro K. Podernia ir Krokuvos Mokslų Akademija, išleidusi jo knygelę? Jis rašo, kad neabejotina tautybė esanti tiktai čia paminėtų rusų, totorių ir žydų. Apie kitus esą abejonių, tad jis nuo savęs perdalinęs statistinius davinius, duodamas lenkams 2,075, gudams 4,716 ir lietuviams 728. Valsčiaus kaimų vardai labai lietuviški: Skarbutėnai, Merešlėnai, Parudaminys, Tarašiškės, Anglininkai, Ulkiškės, Jurgelėnai, Paluknys, Vokė, Rūdninkai, Černėnai, Ligainiai, Papiškės, Medžiūnai, Strakiškės, Pilalaukė ir kiti panašūs. Yra truputis ir atneštinių, kaip Sorok Tatary, Landworowo (Lentvario stotis), Ludwinowo, Pietuchowo ir Chorbijewicze.

Nežiūrėdamas gyventojų pasisakymo, nei vietovardžių ar kitų krašto etnografinių ženklų, K. Podernia vadovavosi vien tuo, kad lietuvių kalba daug kur išstumiama iš gyvenimo, nuostabiai daug gyventojų užrašė gudais ir lenkais. Jo knygelė įdomi tuo, kad duoda gausybę lietuviškų vietovardžių. Labai dažnai jam sunku atskirti lenkus nuo gudų, tad jis Vilniaus gubernijos valsčius suskirsto ne į tris, bet tik į dvi zonas; ir skirsto, atrodo, pagal gyventojų pasisakymą, ne vien pagal jo paties norimą kalbinį principą. Pažiūrėkime, kaip šios dvi zonos — lietuviška ir slaviška — atrodo apskritimis 1890.

Vilniaus apskrity iš 18 valsčių jis užskaito lietuviškais 11 valsčių, būtent: Gelvonus, Širvintas, Musninkus, Molėtus, Maišiagalą, Paberžę. Nemenčinę, Joniškį, Šalčininkus, Varnėnus, o kitus 7 su lietuviškais vietovardžiais jis užskaito slaviškais.

Trakų apskrity iš 16 valsčių jis laiko lietuviškais 15, tik vienas Trakų valsčius esąs slaviškas.

Šventėnų apskrity iš 22 valsčių K. Podernia, pasiremdamas A. Platerio statistika, atranda 10 lietuviškų valsčių: Mielagėnus, Linkmenis, Daugėliškį, Ceikinių-Užubalio, Kuktiškių, Tverečiaus, Šventėnų, Mykolinės (Strūnaičio), Adutiškio ir Kamajų.

Čia bus įdomu kiek paminėti Strūnaičio valsčių, kur Žulavo dvare praleido jaunystę Lenkijos diktatorius J. Pilsudskis. 1890 m. visas Strūnaičio valsčius (lenkiškai (Michalow) turėjo 6,021 gyv., kurių lietuviškai kalbėjo 4,400, lenkiškai 68, ir gudiškai 1,267, rusiškai 233, žydiškai 43, vokiškai 10.

Pačiame gi Žulavo dvare lietuviškai kalbančių buvo 17, lenkiškai 10, gudiškai 5, žydiškai 11 ir vokiškai 5. Šita tautinė Pilsudskių dvaro sudėtis gal turėjo kiek įtakos jo sąmonei formuoti, o per ją jau galėjo pasireikšti 1918-1939 m. dramatiškuose įvykiuose, kurie palietė daugelio milijonų žmonių likimą.

V. KAŠUBa:  MARIJA —  LIETUVOS  KARALIENĖ
(Toronto  Prisikėlimo bažnyčios altoriui)
V. Maželio nuotrauka

Lentupio valsčių K. Podernia laiko slavišku, nors tam prieštarauja jo pateikti vietovardžiai, kaip Svirdūnai, Sakariškės, Apalionys, Žvairiškės, Veišiškės, Bieleniškės, Paukšteliai ir t. p. Lietuvos Mokslų Akademijos vietovardžių komisija 1940 m. suskaitė Lentupio valsčiuje 63^ lietuviškų vietovardžių, o tik 37% kitokių.    Kiemeliškių valsčiuje tuo  pat  metu buvo 69%, Pabradės 89%, Svyrių 50%, Žukai-nių (tarp Sirinčios ežero ir Sirinčios (Stracza) upės) — liet. viet. 58'/. Visoje senovinėje (iki 1915 m.) Šventėnų apskrity vos vienas Šemetavos valsčius turi slaviškų vietovardžių persvarą — 69,6'/. Tad j rytus nuo jo prasideda šių liikų gudiška žemė.
Lydos apskrity iš 19 valsčių Podernios-Platerio samprotavimai lietuviškai kalbančiais valsčiais laiko tik 5: Aleksandravos (tarp Eišiškių ir Beniakainio), Rodūnės, Kaniavos, Eišiškių ir Žirmūnų. K. Podernia, pasiremdamas vietovardžiais ir žmonių kilme, būtų lengvai galėjęs lietuviškon zonon skirti Dubičių, Užubalio ir Beniakainio valsčius. Dubičiai ir dabar lietuviškai tebekalba ir mišrios lietuvių-gudų komunistų komisijos vis dėlto Lietuvai priskyrė 1940 m. rudenį.

Ašmenos apskrity Podernia randa iš 23 valsčių tik 6 lietuviškus, būtent: Dieveniškių, Geranainio (Siedliškio), Jurotiškių Lugomėnų, Bokštų ir Salų.

Apie Geranainio valsčių Platerio užrašuose pasakyta: "Senesni kalba lietuviškai, jaunimas — gudiškai". Ši pastaba labai svarbi kultūros istorijai, nes ji tinka ne vienam šiam valsčiui, bet plačiam Vilnijos kraštui apie 1890 m. ir kiek vėliau. Ir tai yra didelė neišaiškinta mįslė: kodėl truputį augštesnės kultūros žmonės lengvai prisiima žemesnės, neraštingos kultūros kalbą? Šitą padėtį žinojo ir diktatorius Stalinas ir kartą jis klausė Lietuvos ministerį L. Natkevičių sakydamas: "Man suprantama, kad tam tikra dalis lietuvių suvokietėjo ir sulenkėjo, bet kaip jie pataikė sugudėti — visiškai nesuprantama?" Tai didelė mįslė, kai gan paprastas žmogus apsisprendžia būti dar paprastesnių . . .

Jurotiškio, Lugomėnų ir Bokštų valčiai — tai toliausiai į pietryčius prasikišęs lietuvių pusiasalis apie 80 iki 100 km nuo Vilniaus.

Dysnos apskrity lietuviškų vietovardžių dar kiek pasitaiko, bet lietuviškai kalbančių dauguma susidaro tik Bainos valsčiaus Damašių gminoje (seniūnijoj), esančioje prie Kauno gub. ribos. Damašių gminoje esą 742 gyv., kurių 516 lietuvių, 164 rusai, 122 gudai. Kituose Dvsnos ir Vileikos apskričių valsčiuose lietuvių kai kur pasitaiko tik po kelis ar po keliasdešimt.

Galop, K. Podernia, paskutines išvadas darydamas, sako. kad nuo M. Belinskio la:kų (1850) ir iki 1890 m. lietuvių kalba užgesusi šiuose Vilnijos valsčiuose: Bistryčios valsč. Vilniaus apskr.; Trobų, Vijos, Graužiškių, Lipniškių, Alšėnų ir Subatninkų Ašmenos apskr.; Beniakainio Lydos apskr.; Trakų ir žymios dalies Tarpupio Trakų apskr. Taigi lietuvių kalba per 40 metų buvo išstumta iš 10 valsčių ir dar iš geroko skaičiaus paskirų kaimų kituose valsčiuose arti Vilniaus.

V. KAŠUBA — ŠV.  PRANCIŠKUS ASYŽIETIS
(Toronto Prisikėlimo bažnyčios altoriui)
V. Maželio nuotrauka

Statistikos fakyrai

19-to amžiaus antrą pusę, arba tiksliau 1864-1904 m. periodą, tenka apibūdinti, kaipo didelį gudų kalbos laimėjimą Vilniaus gubernijoj, ir lenkų politinės sąmonės pergalę Vilniaus ir žymia dalimi Gardino gubernijose. Kai 1861 m. baudžiava buvo panaikinta ir visas socialinis masių gyvenimas persirito per staigius slenksčius į daug intensyvesnį kultūrinį gyvenimą, tai Vilniaus gubernijos pilkai ir labai biednai ūkininkų masei reikėjo nejučiomis apsispręsti, su kuo dėtis, kur pasukti socialiniame ir kultūriniame gyvenime. Vilniaus gubernijos penkiose apskrityse pagal valdišką M. Lebedkino surašymą 1861 m. buvo 71% lietuvių, bet jie, vos atleisti iš feodolinės baudžiavos, dar neturėjo vietoje savo inteligentijos, kuri vadovautų suintensyvintam gyvenimui. Rašytojų, laikraščių ir knygų galėjo ateiti šiek tiek iš Žemaitijos ir Suvalkijos, bet rusų valdžia pasiskubino 1854 m. tobulai uždrausti bet kurio rašto pasirodymą savomis raidėmis ir sava lietuviška kalba. Gudų kalba pasirodė esanti labai patogi, kad ji gali būti palaikyta valdiškos rusų kalbos savotiška tarme, o ja galima susikalbėti ir su lenkų dvasininkais bei gausiais ir įtakingais dvarponiais. Tos kalbos niekas specialiai ir nepersekiojo, tik laikė esant ją kiek menkesnės vertės. Ji dažnai buvo vadinama "po prostemu", taigi visai tinkama paprastam žmogui. Dėl lietuvių daugumos Vilniaus gub. įvyko dvi generacijas trukusios rungtynės tarp lenkų ir gudų. Gan stambi masė pradėjo keisti lietuvių kalbą gudiškosios naudai. Būdami katalikai ir dargi labai maldingi, jie negalėjo gudiškai melstis, nes ta kalba katalikiškų maldaknygių ir nebuvo, o dvasiškija visą katekizaciją ir pridedamas pamaldas pravesdavo tik lenkiškai, išskiriant tas vietas, kur vengdavo lietuvių fizinio pasipriešinimo, muštynių. Bet tokių vietų nedaug tebuvo, ir tai tik vėliau, po 1880 m.

Jeigu 1861 m. Vilniaus gubernijoj Lebedk;no rusiškas aparatas rado 418,880 lietuvių, tai 1897 m. taipgi valdiškas surašymas turėjo ten rasti apie 790,000 lietuvių, kurių natūralinis prieauglis nėra ten mažesnis už kitų tautų.

Palyginkime atidžiai šias dvi statistikas, rusų valdiško aparato pravestas, visiškai nekeičiant tos gubernijos ribų:

         1861 m.        %%    1897 m.        %%
Lietuviai    418,880        50%    279,900        17,6%
Lenkai        154,386        18,4%    130,100        8,2%
Gudai        169,458        20%    891,900        56%
Žydai        76,802        9%    202,400        12,7%
Rusai        14,930        2,7%    78,600        4,5%

Per 36 metus spėta padaryti etnografinis stebuklas, kurio ir fakyrai neapsiima pagaminti. Lietuvių procentas sumažintas trigubai, lenkų bent dvigubai sumažėjo, gudų procentas pustrečio karto padidintas. Bet šios trys tautos žemdirbių krašte nežino regioninės migracijos. Be stebuklų pagalbos galima išaiškinti tiktai žydų ir rusų procento padidėjimą. Žydai labiau susispietė į patį Vilnių ir aplinkinius miestelius, kai čia susidarė daugiau geležinkelių mazgų ir prekyba padidėjo. O rusai po tragiško lietuvių sukilimo 1863 m. pradėjo labiau persekioti lietuvius ir lenkus ir ėmė sparčiai didinti Lietuvoje savo valdininkų, kariuomenės ir kolonistų skaičių, panašiai kaip dabar daro naujo tipo rusiški okupantai.

Dėl lietuvių sielos ėjo rungtynės tarp rusų ir lenkų. Rusams labai rūpėjo lietuvius bent paviršutiniškai padaryti gudais, kuriuos jų valdininkai ir raštų gamintojai nelabai skyrė nuo didžiarusių. Rusai tuo metu ir iki dabar tebetvirtina, kad milžiniška rusų tauta susideda iš trijų šakų: didžiarusių, mažarusių ir baltarusių. Bet rusiškan glėbin tvirtai suimti katalikiškus ir vakarietiškus lietuvius Vilniaus gubernijoj nebuvo visai paprastas dalykas. Iš ko tie žmonės melsis, kad rusų kalba niekas nespausdina katalikiškų maldaknygių, o ir sulenkėję kunigai poterių moko beveik visur tik lenkiškai? O gudų katalikų Vilniaus gubernijoj 1861 m. buvo rasta vos 2,609. Ir iš viso šešiose vakarų gubernijose gudų katalikų tuomet priskaityta tik 53,553. Čia katalikybei atstovavo tik lietuviai ir gan plačiai išmėtyti lietuvių kilmės lenkai, kurių rankose buvo dvarai, bažnyčios, daug turtų miestuose ir gerai organizuotų kultūrinių įstaigų: spaudos, organizacijų. Biedniems ir neorganizuotiems lietuviams atrodė visai praktiška priimti gudų kalba ir per tai būti geruose santykiuose su valdžia; o religiniuose ir socialiniuose klausimuose nusilenkti lenkiškos dvarponi jos ir dvasiškijos autoritetui. Tad jaunimas neberodė prisirišimo prie lietuvių kalbos, pradėjo kalbėti "po prostemu", kuri vėliau vis labiau persisunkdavo lenkiškumais.

1919 m. Paryžiaus konferencijos metu dėl Vilniaus gubernijos jau varžėsi senoji šio krašto savininkė — Lietuva, pasiremdama lietuviška krašto etnografija, toponomastika, istorija ir viso gyvenimo lietuvišku būdu.   Lenkija jo sau reikalavo labiausia dėl to, kad jų dvarininkams čia priklausė daugiau kaip pusė visos žemės ir kad jų kultūrinė įtaka čia esanti labai žymi. Gudų balsas mažai buvo tuomet girdimas, bet ir jie norėjo tos gubernijos, nes beveik pusė jos gyventojų jau buvo įpratę gudiškai kalbėti. Susidarė čia gan savotiškas gyventojo tipas: kilme ir net jausmu lietuviškas, kalba labiau gudiškas, politine orientacija pasidavęs lenkiškai įtakai. Tad nemaža čia painiavos tautiniams klausimams išspręsti ir riboms nustatyti. Nelabai čia sunku buvo statistikos fakyrams rasti tokių tautų, kokių jiems reikalinga. 1897 m. rusai rado labai daug gudų, 1919, 1921 ir 1931 m. lenkai atsilygino, "rasdami" nuostabiai daug lenkų, ir maža gudų ir lietuvių.

Kai žmonės nebesusikalba ir savo pačių sukurtose miglose paskęsta, tai ribų klausimais, atrodo, teisingiau ir praktiškiau būtų leisti pačiai žemei prabilti savo senaisiais vietovardžiais. Ir tuomet pamatytume, kad lietuvius ir gudus skiriančioji senovinė riba eina per Drują, Breslau-ją, Ožiūnus (Kazėnus), Kamajus, Svyrius, Žodiškį, Smurgainį, Krėvą, Alšėnus, Lazdūnus, Nemunu nuo Mikalajavo iki Ditvos intako, pro Vosyliškį, Naują Rūdą ir Gardiną.

Gudų etnografinė erdvė ir gyventojai amžių eigoje

Ta erdvė po truputį kaitaliojosi. Per paskutinį šimtmetį gudų erdvė siaurėjo iš rytų šono rusų naudai. Tautinė gudų sąmonė pasidarė juntama tik tose srityse, kurios ilgiau išbuvo vakarietiškoje Lietuvos valdžioje ir įtakoje. Gudiškomis tarmėmis kalbą žmonės Černigovo, Tverės, Kalugos, Orio ir Pskovo gubernijose niekuomet nepasisakė esą gudais, nes čia Lietuvos siena, skirianti nuo Maskvos, laikėsi tik trumpą laiką. Net pati Smolensko žemė (daugiau kaip gubernija), Lietuvos valdžioje išbuvusi 165 metus, per 1897 m. surašą gudais užsirašė tik per pusę (apie 467), kiti gi jau laikė save rusais. Bolševikai sakosi nepriskyrę Gudijai Smolensko gubernijos ne dėl kalbos, bet dėl gyvenimo būdo, kurs ten esąs jau rusiškas.

Iki 1950 m. Sovietų kartografija Smolensko platų kraštą dar rodė esant gudišką kalbos atžvilgiu. Bet nuo 1950 m. atlasų laidos ten randa jau tik rusų kalbą. O gudams labai lengva rusiškai pramokti. Jau 1926 m. Sovietų statistika rytinėje Gudijos daly rado 1,300,000 tokių gudų, kurie rusų kalbą laikė savąja, o gudiškai namie kalbančių rado tik 3,400,000. Po kiek laiko rusiškai kalbą gudai save laikys paprastais rusais. Tad gudų likimas atrodo gan sunkus ir žiaurus. Rusai gi nėra dideli gudų kalbos gerbėjai.   Gudijos vidury, Žlobino stoty, teko nugirsti prof. Kolupailai ir man nesudėtingą rusų karininko išsireiškimą apie gudų kalbą: "Ja etogo sabačjego jazyka neponimaju".

Gudų etnografine erdve šiuo metu laikytume:

Sovietinę Gudiją        207,600 kv. km.
Minus lietuv. Vilniją        —18,000  "   "
Senovinę Smolensko žemę        55,000  "   "
Sebež, Nevel', Veliž apskr.    12,000 "   "
Visa etnografine Gudija        256,600 kv. km.

Šitaip nustatytai erdvei dabar taikysime visas prieinamas žinias, jos gyventojus apskaičiuojant:
   
        Visi gyventojai        Gyv.tank.1kv.km.    Vien gudų    Gudų %
1430    m.    500,000            2,0            450,000        90%
1572    m.    1,130,000        4,4            1,020,000    90%
1791    m.    2,300,000        9,0            1,955,000    85%
1861    m.    3,850,000        15,0            3,080,000    80%
1897    m.    7,700,000        30,1            5,850,000    76%
1914    m.    9,700,000        38,0            7,280,000    75%
1939    m.    11,000,000        43,0            8,700,000    75%
1955    m.    10,900,000        42,5            7,630,000    70%

Iki 1861 m. svarbiausiomis Gudijos tautinėmis msžumomis buvo žydai, lietuviai, lenkai ir rusai, čia nustatyta mažėjančia tvarka. Bet 1914 m. lietuviai Gudijoj sumažėjo iki 7,000.

1941- 44 m. daugelis Gudijos žydų žuvo nuo nacių žiaurumo. 1944-47 m. daugumas ler.kų. ypač iš inteligentinio sluogsnio, minimum 272 - 185, o gal žymiai daugiau, repatriavosi į Lenkiją. Beveik visi gudai iš Lenkijos 1945-46 m. repatriavosi į Gudiją: jų buvo bent 34,003. Tad dabar beveik vieni rusai sudaro tautinę mažumą, kuri kasmet didinama rusų kolonizavimu Gudijoj ir gudų deportacija j rytus. Rusų kolonizacija yra jau pagrobusi daug ploto Hom^lio, Lietuvių Brastos, Oršos ir Mogilevo apylinkėse. Beveik visi miestai, ypač gi Minsko ir Vitebsko, turi jau rusų apie pusę gyventojų. Tuo būdu rusai tikisi Gudiją ne tik lengvai sukontroliuoti, bet atskiesti jos gyventojus svetimu elementu ir palengva surusinti. Kad ir yra gudiška spauda Gudijoj, bet jokių savų gudiškų sentimentų joje nerandama, jei tie sentimentai nesuderinami su okupanto politinisis planai.

Ištremtų ir emigravusių į tolimus Sovietijos kraštus gudų yra bent milijonas su viršum. Tautiniu požiūriu jų padėtis nepavydė ina. Negirdėti, kad jiems ten būtų leista tureti sava kalba mokyklas, savus laikraščius ir organizacijas, nes tai nesutaptų su rusiška nut. rutinimo politika. Kalbų didelis panašumas ir nedideli kultūriniai skirtingumai gudus gan greit suliedina į vieną rusišką masę. Materialinis skurdas irgi labai didelis.

Gudijos ideologiniu perdirbimu rūpinasi komunistų partija, kuri Gudijoj turi apie 110,000 narių; jai gelbsti dar komsomolcų organizacija, turinti čia per 316,000 narių.

1914 m. raštingų gudų buvo tik 18%, šiuo metu jau raštingi beveik visi, nes paskutiniai dešimtmečiai pasižymėjo mokyklų plitimu visoje atsilikusioje Europos daly, nuo Ispanijos iki Sovietijos imtinai. Bet Gudijos mokyklose, kaip ir kitur Sovietijoj, rusai nepamiršta rusinimą visomis išgalėmis.

Keletas pastabų apie lietuvių ir gudų santykius

Šitos pastabos ribosis tik tais klausimais, kurie patenka į geopolitikos sritį, nes visam šių dviejų tautų santykių kompleksui vieno straipsnio tikrai neužtektų. Kas domėtųsi lietuvių ir gudų vaidmeniu Lietuvos Did. Kunigaikštijoj, rekomenduotume atidžiai perskaityti W. Wielhorski studiją "Litwini, Bialorussini i Polacy w Dziejach Kultury Wielkiego Księstwa Litewskiego", spausdintą "Alma Mater Vilnensis" rinkiny (London, 1951 m.). Autorius klausimą gvildena iš lenkams patogesnės kertės, bet jo šis raštas nenustoja įdomumo ir lenkų kaimynams.

Beveik visos atgimstančios tautos, norinčios apsivilkti savais valstybiniais nepriklausomybės rūbais, paprastai patenka į sunkiai beišbrendamus nesusipratimus su savo kaimynais dėl valstybinių ribų. Šių geopolitinių nesusipratimų neišvengė ir lietuviai ir gudai.

Autonominės Lietuvos etnografinė idėja palengva vystėsi nuo 1883 m. Rusijos standartiniai geografijos ir istorijos veikalai per 125 metus skelbė, kad 1793 m. Rusija jau atsiėmė iš Lietuvos visus slaviškus kraštus, o 1795 m., visiškai pribaigdama Lietuvos valstybės gyvybę, Rusija pasiėmusi jau tikras lietuviškas žemes, nebe slaviškas. Kai pati valdžia savo oficialiniuose leidiniuose 1840 m. uždraudė vartoti Lietuvos vardą, tai Rusijos mokslas vis dėlto nepasekė valdžios pavyzdžiu: Kauno, Vilniaus ir Gardino, kai kada ir Suvalkų, gubernijas vis tebevadino Lietuviškomis Gubernijomis. Ir tai buvo daroma iki pat 1914 m. karo.

Štai vienas pačių ryškiausių pavyzdžių. 19-to amž. gale ir 20-to pradžioje visų Rusijos geografų, etnografų ir istorikų kolektyvas, vadovaujamas garsaus geografo Piotr Petrovič Semenov-Tian-Šanskij, leido daugelio tomų geografiją "Rossija". Kiekvienam stambiam regionui buvo skiriamas didelis tomas. Devintas tomas teko Gudijai. Jos vardas: Verkhneje Podneprovje i Bielorussija (S. Peterburg, 1905 m.). Ir kokias gi žemes šitas gudiškas tomas apima? Keturias gubernijas: Minsko, Magilevo, Vitebsko ir Smolensko. Autoriai buvo pasisakę, kad Lietuvai skiriamas tomas apimsiąs irgi keturias gubernijas: Vilniaus, Kauno, Gardino ir Suvalkų. Šitas tomas Amerikoje neaptinkamas, rodos, dėl to, kad per spaustuvės gaisrą jo ištekliai ir net rankraščiai sudegę. Ir daugybė kitų Rusijos veikalų lietuviškomis gubernijomis laikė jau minėtas keturias, kurios apėmė 132,989 kv. kilometrus ir turėjo 1914 m. apie 6,700,000  gyv.   Nieko nuostabaus, kad gausūs rusų ir net lenkų raštai nuteikė Lietuvos politikus suprasti būsimą Lietuvą irgi panašiose ribose, ypač kad 1917-20 m. Gardino gub. gudų tarpe irgi buvo sąjūdis dėtis prie Lietuvos, ne prie Lenkijos, kai nepriklausomybei progų gudai dar neturėjo. Tuomet Lietuva turėjo specialią Gudų Reikalų Ministeriją ir organizavo pirmą gudų pulką, su truputį skirtingais karių ženklais. Tai rodė, kad buvo krypstama į dviejų tautų valstybę, kur gudiška provincija turėtų savo autonomiją. Lenkų kariška invazija šituos planus sustabdė ir apie juos nustota kalbėti.

(Bus daugiau)
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai