Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
BALTŲ INSTITUTO METRAŠČIO ANTRAS TOMAS PDF Spausdinti El. paštas
Šiame tome yra šešios studijos — po dvi lietuvių, latvių ir estų autorių, visos po 40 su viršum puslapių.

Latviai Paul Campe rašo apie Latvijos varpines, o Alfėds Gaters apie latvių kalbos būdvardžių vartoseną. Estai Ilmar Talve rašo apie G. P. Holyką, 17 a. veikalų apie daržininkystę autorių Pabalty, ir Mihkel Toomse apie pietinės Estijos veiksmažodžių vartoseną.

Lietuviams įdomiausi be abejo mūsų autorių darbai. Antano Maceinos studijos tema yra "Liaudies daina kaip tautos sielos išraiška" (Lietuvių dainų dvasia ir charakteris). Tai yra pagrindinės mintys didesnio autoriaus jau parašyto darbo apie lietuvių liaudies dainas. Šioje studijoje yra trys pagrindiniai skyriai. Pirmame kalbama apie dainos reikšmę (vietą) lietuvių tautos gyvenime. Čia autorius parodo, kad daina lietuvių tautos gyvenime yra visur ir visada esanti palydovė. Nėra svarbesnių darbo sričių ar gyveninio momentų, kurie būtų pergyvenami be dainos. Lietuvių daina nėra tai koks koncertinis dalykas, kurį vieni gali dainuoti, o kiti klausytis. Lietuvių daina yra dainuojama visų, nes ji yra lietuvių sielos reiškimosi forma. Dėl to lietuvių dainos nėra vien senovės palikimas. Daugelis vakarų Europos tautų liaudies dainų daugiau nebekuria, tačiau lietuvių tautoje ta kūryba ir šiandien tebėra gyva. Ji reiškiasi partizanų ir kitokiomis dainomis.

Toliau autorius dėsto, kad rietuvių daina nėra nei poezija, nei muzika, bet sujungia abu šiuos dalykus kartu. Lietuvių dainos tekstai ir melodija paprastai gimsta tuo pačiu kūrybiniu momentu. Dainoj kūrėjas yra kartu poetas ir muzikas. Lietuvių daina paliudija pirminę poerdjos ir muzikos vienybę. Tuo būdu kaip tiktai pasireiškia dainuojančio žmogaus arba dainuojančios tautos santykis su būtimi. Vaizduojamasis menas reiškia tam tikrą atstumą nuo būties. Dailininkas yra kritiškas aplinkos atžvilgiu. Jis jaučiasi esąs ne būtyje, bet virš būties. Jis sąmoningai pergyvena savo atskirumą pasauly. Tuo tarpu muzika šitą atskirumą panaikina. Dainavimu pasireiškia pirmykštis sielos ir pasaulio vieningumas. Dėl to dainuojanti tauta, kaip pvz. lietuvi', ieško, kad ji nėra kritiikai nusiteikusi būties atžvilgiu, bet ją betarpiškai pergyvena kaip savo tėvynę, kurioj visi gyvena sandoroj. Bet tai yra ženklas, kad tauta tebegyvena priešfilosofinį tarpsnį, nors jau ir seniai pasiekusi augštos kultūros laipsnį. Dainuojanti tauta reiškia tokį tolimos praeities tarpsni, kada žmogaus dvasios raida nėra dar kritiškai pasireiškusi, nes "mąstymas ir dainavimas nepakenčia vienas kito".

Antrame skyriuje autorius aiškina, kodėl sunyko lietuvių liaudies epas. Visi lietuvių dainų tyrinėtojai yra pastebėję, kad jos yra, lyrinės, kad tikrojo epo lietuviai neturi. Net ir vadinamosios karo dainos nėra epinės, bet lyrinės. Jose apdainuojami ne didvyrio darbai, bet vyro santykiai su moterimi (motina, seseria, mergele). Tą patį rodo ir dabartinės partizanų dainos. Net ir lietuviškos baladės, kurių J. Balys priskaito apie 340 tipų, nėra tikri epiniai kūriniai, nes jos visada baigiasi lyriškai.

Epinės liaudies kūrybos sunykimas atkreipia mūsų dėmesį dar ir dėl to, kad lietuvių tauta yra pergyvenusi ilgų heroinių kovų laikotarpį, kuris, kaipo toks, yra palankus epinei kūrybai. Ir iš tikrųjų to epinės kūrybos laikotarpio būta. Tai liudija liaudies epinės kūrybos likučiai — vadinamieji padavimai apie pilis bei jų didvyrių žygius. A. Maceina pastebi, kad epinio laikotarpio pakeitimas lyriniu istoriškai sutampa su krikščionybės įvedimu Lietuvoje. Lietuvių tautos sielos struktūrai įtakos yra turėję du kultūriniai elementai — nomadinis ir matriarchatinis. šis pastarasis krikščionybės įtakoje   sustiprėjo   ir   paveikė   visą tautos gyvenimą. Tuo būdu išorės pasaulis lietuviams prarado savo vilionę, didvyriai buvo pamiršti, tauta užsidarė savo viduje. Karių didvyrių ir bajorų gadynę pakeitė žemdirbių gadynė. Dainos dainuota ir toliau, bet jų turinys ir pobūdis jau buvo kitoks. Užuot dainavę apie didvyrių žygius, lietuviai ėmė dainuoti apie meilę, kuri iš esmės nėra epinių, bet lyrinių kūrinių tema. Tad matriarchatinės kultūros bei krikščionybės įtaka buvo toji priežastis, kuri paveikė tautos, o per tai ir liaudies kūrybos charakterį, šitokią A. Maceinos išvadą patvirtina ir kiti. Nurodomas E. Staiger, kuris sako, kad "krikščionybėje tikrasis epag nebėra galimas".

Trečioje studijos dalyje autorius kalba apie mūsų dainų lyriškumą. Visos mūsų dainos, neišskiriant nė tų, kurios, rodos, turėtų apdainuoti išorės daiktus, kaip pvz. darbo dainos, yra grynai lyrinės, nes jos apdainuoja žmogaus vidaus pergyvenimus. Dainoj minimas darbas tėra tik objektas savo su tuo darbu susijusiam pergyvenimui išreikšti. Autorius sutinka su A. Niemi, aiškindamas mūsų dainų lyriškumą tuo, kad jos dažniausiai kuriamos moterų. Mat moterų santykiavimas su pasauliu yra kitoks, negu vyro. Vyras gyvena daugiau daiktų, o moteris asmenų pasauly. Dainuodamas apie kurį įvykį tautoje, vyras apie jį pasakoja. Tuo būdu užsimezga epas. Dainuodamas apie tą patį įvyki moteris, susieja jį su savo pergyvenimais, ir dėl to daina virsta lyrine. Dėl to daina apie švedų antplūdį Lietuvoje yra ne vyrų, bet moterų sukurta, nes ji yra lyrinė. Joje viso to svarbaus įvykio tėra tik tiek užfiksuota, kad tie "barzdoti vyrai iš jūrių rūtas numynė, rožes nuskynė...", t. y. išniekino moteris. O tai yra asmeninis pergyvenimas, kuris tėra lyrinio kūrinio tema. Panašiai ir mūsų karo dainos yra moteriškos — savotiškos moterų raudos dėl žuvusio mylimo brolelio ar bernelio. Vyras lietuvių liaudies dainose figūruoja tiek, kiek jis yra susijęs su moters gyvenimu (brolelis, šelmis bernelis ir pan.). Pagaliau ir faktas, kad lietuvių liaudies dainos yra dažniausiai liūdnos, aiškinamas tuo, kad jos yra moterų sukurtos. Tai jau buvo ir J. Balio seniau pastebėta. Liūdnos jos pirmiausia dėl to, kad lietuvės moters d^lia dažniausiai yra liūdna. Sunkūs darbai, atsikyrimas nuo tėvų ir gimtųjų namų ištekant, dažnai nelaimingas gyvenimas su vyru nesudaro pagrindo linksmoms dainoms kurti. Antra, jos liūdnos dar ir dėl to, kad, anot A. Maceinos, visų moterų kūryba esmėje yra liūdna. Moters jutimas, kad ji yra ne tik gyvybės šaltinis, b^t ir nujutimas, kad jos pagimdyta gyvybė nešioja savyje mirties diegus.

pridengia jos egzistenciją tamsos šešėliu. Ir lietuvių liaudies dainos yra liūdnos todėl, kad pats moters būties pergyvenimas yra liūdnas.

Pagaliau savo studiją autoriuj baigia pažymėdamas, kad daina, t.y. tautos kūryba, suriša praeitį su dabartimi, ir tuo būdu tauta pergyvena savo istoriškumą. Daina tad yra ne tik tautos sielos, bet ir tautos istorijos reiškėją.

Kita kiek specialesnė lietuvio studija yra Povilo Rėklaičio darbas apie šv. Onos bažnyčią Vilniuje. Autorius čia sprendžia du pagrindinius klausimus: kada ši bažnyčia statyta ir kokia yra jos stiliaus kilmė. Pasirodo, kad šv. Onos bažnyčios amžiaus klausimas yra vienas iš tų komplikuotų meno istorijos klausimų. Autorius sakosi "susidaręs įspūdį", kad dabartinę savo formą bažnyčia įgavusi 1576-1581 metais. Nemažiau komplikuotas ir jos stiliaus klausimas. Autorius daro išvadą, kad jos negalima laikyti vėlyvosios vakarų gotikos normaliu pavyzdžiu, pažymėdamas, kad šalia prancūziškų-flamiškų-vokiškų elementų yra dar ir vietinių (lietuviškų), kurie kaip tik ir sudaro originaliausius kompozicijos bruožus.

Ccmmentationes Balticae. Jahrbuch des baltischen Forschungsinstituts II 1954. Bonn, Verlag des Baltische i Furschunsmtituts 1955.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai