Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
GYVENIMO KNYGA PDF Spausdinti El. paštas
Parašė NELĖ MAZALAITĖ   

A.   Kašubienė — Lietuviška pasaka  (glazūrinė tapyba)

Jie iš tikrųjų labai džiaugėsi, sulaukę motinos atvykstant j Ameriką — ir sūnus, ir marti, ir jų vaikai.
— Tai keista, — kalbėjo jis, — kas galėjo manyti, jog dabar suteiks pastogę motinai tas, kuris seniai pasitraukė iš namų, kad užleistų kelią kitiems broliams lengviau tvarkytis tėviškėje. Kaip ji nenorėjo savo pirmgimio išleisti svetur, už jūrų! — atsimindinėjo sūnus, — o matai, ar negerai? Vistiek juk visi tada likę trys broliai čia atsidūrė. Gaila, kad jauniausiojo, kurio jis ir nebuvo matęs, taip ir nepamatys. Ko jam buvo prasidėti muštis su tai ruskiais, ar tai lygios peštynės?

Motina leido kalbėti sūnui, ji nesiginčijo nei aiškino, ji regėjo, jog būtų tolimi keliai, kol sueitų čia gyvenančių ir iš namų išmestųjų supratimas apie daugelį dalykų. Ji tiktai džiaugėsi, kad mato savo vaiką seniai ir galutinai prarastą ir štai, baisių netekimų mainais, jai vėl atiduotą. Ji nesipriešino kai jis pasakė, jog motiną paimsiąs sau visam laikui, kad ir kiti broliai prasigyvens. Jis norėjo globoti ją, tai jam buvo ne tiktai pareiga — sakė jis, — bet ir pasididžiavimas: juk ar nebuvo jį vadinę namiškiai, kaimynai ir parapijos žmonės, kad jis pabėgėlis ir tinginys, kad lengvos duonos j ieško — tegu mato, kad jis yra garbingas žmogus ir geras vaikas.

O, taip — juto motina, — jis yra geras, ji norėjo būti jo artumoje, jai atrodė, kad dabar jai buvo grąžintas laikas atsibūti su juo: jis gi taip anksti pranyko iš jos akių, tarytum, užsi-snaudus, laumės pavogė nuo jos skreito. Jie kalbėjosi be galo apie namus, nes jis vistiek nebuvo užmiršęs nieko, ir jai buvo gera girdėti jo atsimenamus vardus tėviškėje ir apylinkėje.

Šiaip ji ramiai priėmė visą jo namų ir paties krašto tvarką, ji nieku nesistebėjo nei norėjo pataisyti.
— Ir šuva savo būdoje gaspadorius, — juokėsi ji, nes ji visuomet buvo linksma ir turėjo smagų žodį kalboje. Net ir senatvėje, net pro vargus ir netekimus — ji verkė viena ir juokėsi su visais — ir tai patiko jos sūnui ir šeimai.

Ji nesikišo į namų tvarką nei vadovavo ar mokino, tačiau mokėjo susirasti kokį nors darbą — stačiai kaip žolė jai augo užsiėmimai, ji buvo visiems reikalinga. Bet kai kuriais atvejais ji buvo užsispyrusi, namiškiai savyje truputį piktinosi, kad ji, kaimo moteris, vistiek nemano pripažinti, jog jie yra teisūs visur. Sakysim, ji neprisiėmė jokių margų linksmų apdarų, nors naujus jai pirko, ji vis jieškojo, kad nebūtų kokių blizgančių sagų, o kai marti pirmą atvažiavimo sekmadienį atnešė jai skrybėlę, gražiai ir gausiai apklotą gėlėmis, motina pavartė, pasukinėjo ir pasakė:
—    Tai bent! Po tokiom kvietkom ir višta išsitektų perėti nepagauta.
Jie visi nusijuokė: jau ta mama, kaip ji moka kalbėti! Tačiau, kada sūnus pasakė, jog tai jai, užsidėti einant bažnyčion, ji ramiai paguldė skrybėlę ant kėdės ir pasižiūrėjo į visus:
—    Ar Dievą juokinti? — Bet ji matė, jog jie yra šiek tiek užsinešę ir ir įžeisti savo geruose ketinimuose, ji pasakė meiliai: — Matote, vaikai, per savo amžių nemėginau jokio ke-peliušo, jie ir nelimpa prie mano galvos. Va, regėjau viename lange tokį gražų mezginį — juodą šilko šaliką, tai šitą galit man nupirkti, tikrai atrodysiu neprasčiau kaip seniau mūsų baronienė.
Jie padarė taip, tie jos vaikai, ir turėjo pripažinti, net marti, net puošnios anūkės, jog senelei labai tiko prie jos baltų plaukų tas šalikas
—    ji atrodė, kaip kilni sena ponia iš paveikslų,
—    gyrė jos. Ir nuo tada, kai buvo numatoma kas nauja nupirkti motinai, pirma jos atsiklausdavo.
Tačiau kartais juk reikėjo suteikti dovaną, paslaptingą — kaip padarė mergaitės Žolinių išvakarėse, senelės gimtadienyje. Pasitarę su motina, jos atnešė naują maldaknygę, nes toji, kurią senelė vartojo, buvo baisi: aptriušusiais viršais, oda atsilapojus ir viduje puslapiai — jos matė — kai kur apdriskę, kai kur aptemę, lyg būtų smilkinti dūmuose. Stačiai negražu, net nepadoru, kad kas mato tokį daiktą artimo rankose. Ir be to, raidės buvo per smulkios senelės akims — jie gi regėjo, kaip ji rinkdavosi laikraštį, kad būtų stambiomis antraštėmis. Jos surado puik f maldaknygę: didelę, stambiomis raidėmis, minkštos odos apdaru — gražiausią dovaną.

Ir jos nerodė iš vakaro, kai jai sunešė visokių kitokių gerybių. Senelė jautriai dėkojo, net paraudo ir juokėsi, jog pirmą kartą yra taip gražiai verčiama prisiminti kada gimusi. Tiktai Žolinių rytą, sekmadienį, kada visi buvo pasiruošę važiuoti bažnyčion, viena mergaičių priėjusi iš jos rankų paėmė senąją maldaknygę ir antroji į tas rankas įdėjo naująją.

Senelė atskleidė ir tarė, jog labai dėkoja, kad jos pačios, jau nebemokėdamos skaityti lietuviškai, jai parinko tokią gražią knygą. Tokią gražią, — kartojo ji, tačiau nuo durų ji atsisuko, pažvelgė į savo senąją maldaknygę, nublokštą koridoriuje ant stalo, ir staiga prašančiai ir senu balsu pasakė:
—    Neišmeskit jos.
Kažkodėl jai buvo nelinksma kelyje, bet kai atvyko bažnyčion ir visa šeimyna susėdo suo-lan, ji pagalvojo: — Dieve, koks Tu maloningas man, kad aš turiu tiek savųjų svetur. Ar visi gali būti tokie laimingi, kad ir tėvynėje būdami .. . Kaip aš Tau galiu atsimelsti!
Ji pažvelgė į gėlėmis išpuoštą altorių ir vėliai pasidžiaugė, kad žmonės myli ir gerbia Viešpatį, nors ir išsklaidyti didelių miestų babi-lonuose. Ji atvėrė dovanų maldaknygę, susirado mišių maldas ir pradėjo skaityti. Raidės bėgo didelės ir patogios, tačiau ji greitai pajuto, kad jos akys pavargo.

Ar akys? — ji suabejojo. Ji pakėlė galvą į altorių ir staiga išvydo, kad jis svetimas, papuošimai ir šventieji, ir kunigas, ir du tamsiais veidais altoriaus tarneliai, ir viskas. O jos rankos buvo tuščios, nors šiandieną ir Žolinės, gėlių šventė. Jai pasidarė labai, labai neramu ir ji vėl žiūrėjo į altorių. Kas čia atsitiko? Teisybė, jie ne lietuvių bažnyčioje, šita artimesnė, todėl skaitosi jų parapija, bet kas galėjo pakeisti Dievą? Juk ji meldėsi ir Vokietijoje nelietuviškose ir barakų kambarėliuose, kur vietoj altoriaus stovėjo medinis stalas — ir visur ji juto Dievą, kas yra čia?
Ji galvojo apie savo maldaknygę, kuri paliko ant stalelio prie durų. Atmesta, išsižadėta. Ne, ne! Tai tiktai jai davė kitą, iš geros širdies dovanojo jai naują. Joje ji randa visas maldas, kurias pažino iš anos senosios — tačiau vistiek kažko trūksta. Ji žiūrėjo į naująją ir per ją ms tė aną, seną, aptrintu viršų. Ir viduje sušuko —Tegu aptriušusi, tegu! Kas atlaikytų penkiasdešimts penkerius metus? Net geležis galėjo sudilti. Bet ne jos maldaknygė. Ji juto ją savo rankose nūnai, kaip tada, kai tėvas, gražiai įvyniotą, įdėtą į popierinę dėžutę, atvežė iš Tilžės ir pasakė:
—    Saugok. Ir gerk iš šito Šaltinio.

Ji tikėjo tėvui, jog taip yra, ji turėjo tikėti, nes ji nemokėjo skaityti, kad pati pažintų vardą: ji buvo penkiolikos metų ir neturėjo progos, laiko, gal ir ypatingo noro mokytis. Ji net nustebo, kodėl tėvas, žinodamas, vistiek jai atvežė tokį daiktą, o ne šilko skepetą. Tačiau patį pirmąjį šventadienį ji nusinešė maldaknygę bažnyčion, ji laikė ją savo rankose taip, kad visi matytų kokią grožybę ji turi savo pirštuose, ji sklaidinejo lapus rimtai, kad žmonės stebėtų, kaip ji skaito. Staiga ji ėmė justi, jog galima didžiuotis, kad moki skaityti, ir taip pat ūmai išsigando, kad gal ji laiko knygą atbulą ir kas nors nužiūrėjęs turės juoko. Ji užvėrė, bet paliko tarp lapų pirštą, tegu mano kiti, kad ji kiekvieną akimirką gali atskleisti ir pradėti skaityti, o dabar yra pasinėrus į maldingas mintis.
Gi parėjus namo, pavakariais, ji priėjo prie tėvo ir paprašė:
— Tėtuli, knygelę atvežei, tai ir skaityti pamokyk.

O, tasai tėvo pažiūrėjimas, kai ji pasakė tai! Tėvo akys ir tebėra ant Šaltinio viršelių, tai negali iš ten nuplyšti. Ir kiekvienas tėvo žodis iš tos pačios knygos, kai jis mokino ją, tebėra joje, kaip sėklos. Jis sėjo ir duktė ugdė jo pamokymą, ir tai buvo pirmoji pjūtis, kai ji, pati atsivėrė knygą, kur pasitaiko, ir suprato kiekvieną žodį. Ne, tai nevyko taip greitai, savaitės praėjo, kol ji atskleidė maldaknygę bažnyčioje be baimės, nors neapleido jokios šventės nesinešus ją. Ir tada ji dar daugiau troško, kad jau visa parapija matytų, ir ji skaitė visas maldas iš eilės. Paskiau ji galvojo, gal tai buvo nuodėmė, kad ji tokia pilna puikybės laikė savo knygą, ir kad pasigailėdama žiūrėjo į mergaites, kurios to negalėjo — jos atrodė jai nebylios.

Taip, — nusišypsojo ūmai senoji moteris,— tai jos puikybės nuodėmė buvo įsėdusi jos šventoje knygoje. Ir ne tiktai ta viena! O kur tos maldos, lyg išstovėtos pėdos, kai ji ilgai ir ilgai skaitė, net atgrįždama, nes maišėsi žodžiai ir veidai kaito, kai vienas jaunas vyras iš dešinės pusės vis suko galvą į moterų šoną? Į ją. Daug praėjo šventų dienų, kol sužinojo, kas jis toks, daug maldų turėjo kartoti kol jos buvo vertos patekti į Dievo ausį, taip nerami tapo jos širdis — o jai suėjo devyniolika metų.

Yra pažaliavusių pora lapų knygoje, tai nuo to, kad įdėjo rūtos šakelę ir perdaug suspaudė, kai nuleidus akis stovėjo netoli sakyklos ir klausėsi savo užsakų. Ir Žolinės švenčių, iš daugelio metų, įsispaudė žemčiūgas ir rezeta, ir rožės žiedas ir virpuliukas, viską gali pažinti, kaip darželyje. Jeigu ji dabar turėtų aną knygą rankose, tai vistiek, kaip ką tiktai suskinta puokštė žydėtų, ir jos širdis nebūtų tokia vargšė šitą gėlių dieną — pagalvojo moteris ir atsiduso. Kaip ji galėjo palikti ją ant stalo! Tai vistiek, lyg būtų nusimovus savo jungtuvių žiedą.

O, juk ir žiedo ženklas yra knygoje, tai į jį buvo įstrigęs vienas lapas ir įplyšo kampelis ištraukiant. Ir iš jos meldėsi per įvesdinimą ir vaikams atėjus į pasaulį. Žinoma, kaip galėjo visi lapai išlikti balti, jeigu tenai užkrito tiek ašarų ir jos susigėrė viduje? Kiekvieną vargą maldaknygė kentėjo lygomis, štai kodėl ji yra pasenus ir apdriskus — ne dėl amžiaus, bet kad padėjo žmogui. Kai marino vyriausią dukterį, ant maldos prie mirštančių užlašėjo vaškas nuo graudulinės ir tebėra tenai. Ir labai įspausti, kad rodos, su pačia maldaknyge drauge atsirado, guli ten keli plaukai jos jauniausiojo, kuris krito nuo bolševikų — ir nereikia Dievui aiškinti, kad jis be reikalo kovojo ir žuvo.

Viskas tenai, įvykiai ir metai sudėta, kaip kraičio skrynioje, ir tiktai tuo vienu turtu tesirūpino ji, kai vaikai bėgo jos nepalikdami. Ir tremties dienose, bado laiku, tenai ji rado atgaivą ir iš šito Šaltinio gėrė kai širdis skausmu plyšo. Ir kai buvo viena, kai jos vyras iškeliavo laukti jų visų paskui save ateinant, ir kai kas kartas vienišėjo, kiekvienam vaikui pasirenkant savo atskirus kelius ir linksmybes. Ir niekuomet ji nebuvo tiek viena, kad netaptų suraminta.

Ir jos ūkis buvo prie to Šaltinio, jos parapija — ir turės knygą savo šaltuose pirštuose — ji atvers ir gimtuosius kapus.
Ar tik tiek? Ar nebus leista jai nunešti dar toliau tėvo maldaknygę, visiškai augštai, iki pat dangaus? Juk tenai žino, kad tokių maldaknygių nėra kitur pasaulyje, jos buvo persekiojamos priešų ir tremiamos, kaip šventieji, kaip kankiniai.

Marti patraukė ją už rankovės ir senoji atsikvošėjo: — Viešpatie Tu mano, kaipgi ji praleido visas pamaldas, visas šventas mišias! Visokios svietiškos mintys valdė ją, juk kaip besiteisinsi, ji rūpinosi išviršiniais daiktais, kad ir labai šventai jie atrodo jai. Tačiau, kai taip susikrimtusi ji nuolankiai klūpėjo ir žiūrėjo į altorių — jis pasirodė jai savas, tikra Dievo buveinė, ir ji nebegalėjo jausti slėgimo dėl savo nuodėmingo išsiblaškymo. — Atleisk man, gailestingas Dieve už šiandien, — pasakė ji tylomis, — bet juk Tu žinai!

Kelyje atgal motina buvo vėl linksma, kaip kitomis dienomis, o kaip tiktai įžengė į namus, ji pirmiausia pasiėmė nuo stalelio prie durų savo seną maldaknygę ir pabučiavo ją. Ir visi staiga kažką suprato ir neklausė nieko.
Abi maldų knygas ji laikė prie savo lovos, tačiau, kai kitą sekmadienį jie važiavo bažnyčion, ji išėjo laikydama rankose savo senąją ir visi namiškiai elgėsi, tarytum tiktai šitaip ir tegalėjo būti.



 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai