Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
Eilėraščiai PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Leonardas Andriekus   

V. Ignas — Lietuva (detalė)

JAU NEBESPĖSIME
Jau nebespėsime į naują šviesą
Kelių benusitiest
Ir pasiimt klevų pavėsio
Iš tos buities,

Kuri gaivino, kai sakei:
Štai sulauktoji valanda! —
Pajuodo saulės paakiai,
Pragydo Baltija raudas...


PAMINKLŲ SLĖNYJE
(Arizona)

Begaliniai paminklai,
Tik nėra užrašų! —
Amžinos meilės ženklą —
Tavo vardą nešu.

Tiek gyvybių sustingo,
Įrėžtų akmeny! —
Tu dainuoji skausmingai,
įrašyta many.

Jei žinai, kas įrašė,
Neišduok paslapties. —
Nuo raidžių kraujas laša —
Kraujas mano širdies.

PER AŠAROTĄ STIKLĄ

Gyvenimas lietumi lyja,
Lašai — minutės krinta. —
Ruduo atkilo kalvomis
Manęs raminti.

Toks atgaivus sravėjimas
Ir sieloj, ir už lango,
Lyg būtų žmogui atsivėrusios
Visų malonių angos.

Dabar matau gyvenimą
Per ašarotą stiklą —
Svyruoja nuodėmės ir atgailos
Ant Viešpaties svarstyklių ...

NEŽINOMOJE ŽEMĖJE
 
Palmės išnyko, eukaliptai liko —
Sakyk, o žeme, kaip tu vadinies? —
Motina ryto ar duktė nakties?

Esi daug sykių sapnuose matyta,
Bet niekad mano kojų neliesta,
Dovydo psalmių posmais išgrįsta.

Ar pasakysi, kas tave bučiavo,
Kieno tu vakar tėviškė buvai,
Kodėl taip skuba pro tave laivai?

Aplinkui jokio uosto nematyti —
Visur tik jūra, jūra atvira
Ir prisiglaudus prie uolų audra.

Užbaik alsuoti ta nežinomybe,
Sakyk man aiškiai, kur dabar esu —
Pėdos be ženklo, žingsniai be garsų.

Čia mano siela, kaip Eolo arfa,
Vėjui palietus, amžinai dainuos
Ikaro garbei, pažeistai liepsnos.

PRABILKIT, AKMENYS

Prabilkit, akmenys, šį rytą
Žmogaus balsu
Ir nebijokit pasakyti,
Kas per akmuo esu. —

Ar tas, kurį paversti duona
Šėtonas Dievo Sūnų gundė tyruose,
Ar tas, kurį ant kapo rito žmonės,
Apverkę Jį numirusį?

Ar tas, kuriuo norėjo fariziejai
Sugautą svetimautoją užmušt,
Ar tas, kuris krauju Alyvsodyje aplašėjo,
Kančioj sukniubus Viešpačiui už mus?

Prabilkit, akmenys, bent kartą
Kaip broliai į mane
Ir pasakykite, už ką mus spardo
Praeidama minia.

BALTIJOS JŪRAI

Man pažeri tik gintaro skeveldras,
O visa kita sau pasilieki,
Ir tai tik prievarta išplėšia audros,
Lyg būčiau tavo gintarų vagis.

Nesu Jūratės lobio matęs,
Nesistebėjęs jos karoliais, auskarais. —
Atvožk, atvožk skrynias po tiek laukimo metų,
Parodyk lobį vakarais,

Kai tau į glėbį saulė puola,
Vanduo pavirsta ugnimi,
Jūratės dalią apraudoja uolos,
Kai tu ir aš liepsnot imi...

DAINUOJANČIA SROVE

Aplenkęs Nemuną ir Baltiją
Dainuojančia srove,
Ieškojau atšiauraus Charono valtyje,
Bet neradau tavęs.

Ar persiyrei jau į kitą krantą,
Ar dar šiame esi,
Nesako nei Vergilijus, nei Dantė —
Mes nebyliai visi.

Tiktai pamišėlis Charonas šaukia:
Prakeikite sapnus! —
Čia jau visi veidai be kaukių,
Ir akys be liepsnų.
 
IKARO DVASIA

Kas mirusių žvaigždžių grožybę atkuria,
Tas ir iš pelenų prikelti gali Ikarą.

Bet ar tai būtina? — Gyva dar jo dvasia
Ir merdinčių žvaigždžių agonijoj, ir mumyse.




 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai