Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
POLITIKA 1982 METAIS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Vytautas Vaitiekūnas   
I
Pasak istoriko Williams McNeill, šių laikų politinis gyvenimas stokoja veiksmingų mitų. O mitu jis supranta tautinius ir tarptautinius visuotinai išpažįstamus idealus, įsisąmonintus bendrus įsitikinimus, vieningai suprastus tautinius ir tarptautinius uždavinius, jų vykdomąsias priemones bei ateities vizijas. Tokius mitus sukuria kartais istorinės aplinkybės, kartais socialinės ir politinės doktrinos, kartais charizmatinės asmenybės. McNeill pasigenda mitų ir JAV politikoje. Ogi demokratinėje santvarkoje mitų vaidmuo esąs ypatingai reikšmingas. Mitas garantuoja politikos vairuotojų ir visuomenės nusistatymų darną, be kurios efektyvi demokratinė politika neįmanoma. Tatai akivaizdžiai liudijo prezidento Johnsono politika. Prezidento Reagano charizmatinė asmenybė įtampą tarp vyriausybės politikos ir visuomenės nusiteikimų tuo tarpu daugiau ar mažiau neutralizuoja, bet galutinai jos nepašalina.

Dalis JAV visuomenės iš prezidento Reagano tikėjosi radikalaus posūkio aiškios antisovietinės politikos kryptimi. Kita dalis rūpinosi, kad būtų išlaikytas JAV politikos tęstinumas ir susiderinimas su Europa. Todėl prezidento Reagano politikos praktikoj justi dvilypumas. Iš vienos pusės griežta antisovietinė retorika. Sovietų Sąjungą statanti prieš konfrontacijos arba kapituliacijos dilemą. Iš antrosios — JAV derybos su Sovietų Sąjunga ir prezidento Reagano kon-siliantiški laiškai Brežnevui, kad ideologija ir politinės bei ūkinės filosofijos skirtingumai neturi kliudyti konkrečių klausimų bendriem svarstymam. Žinoma, Rytų Europos atžvilgiu ir prezidento Reagano politikos galutinis tikslas turbūt yra tas pats, kaip kad jį 1949.IX. 14 yra aptaręs prezidentas Trumanas: "Rytų Europoje pasirodymas netotalitarinių vyriausybių, norinčių prisitaikyti ir dalyvauti laisvojo pasaulio bendruomenėje". Tačiau prezidento Reagano kelią į tą tikslą turbūt taikliai bus formulavęs JAV sovietinės politikos ekspertas, konservatyvusis prof. Ro-bert C. Tucker. Pagal jį Vakarai turi pripažinti Sovietų Sąjungai superga-lybės statusą, turi pripažinti iš tokio statuso einančią pasaulinę atsakomybę ir tą statusą atitinkančius pasaulinius interesus; turi stengtis Sovietų Sąjungą angažuoti bendradarbiavimui bendrose pastangose, ieškant konstruktyvių sprendimų vis grėsmingesnėm pasaulinėm problemom; ir turi rūpintis tarptautinės atmosferos praskaidrinimu ir tarptautinės įtampos atlydžiu.

Vidaus karo padėtis Salvadore ir tolygios padėties grėsmė Salvadoro kaimynam ir kitom Panamos sąsmaukos valstybėm ir 1982 sudarė vieną iš pagrindinių JAV politikos rūpesčių. Tą rūpestį ypatingai komplikavo centrinėje Amerikoje tebevyraujančios feodalinės visuomeninės sąrangos persilaužimo į kapitalistinę sąrangą revoliucinis procesas. Feodaliniai dvarininkai, nesiskaitydami su priemonėmis, iš paskutinųjų kovoja už status quo. Dvarininkų išnaudojami žemės nuomininkai ir bežemiai, remiami besiformuojančio verslininkų sluoksnio, pritariami K. Bažnyčios ir vadovaujami socialistų ir Krikščionių demokratų, siekia reformų. Aišku, kad esamos visuomeninės sąrangos tęsimas, sulaikydamas visuomeninės sąrangos evoliucinį procesą, neišvengiamai skatina revoliucines priemones. Susidariusią valstybės viduje įtampą ir reformų proceso šalininkų susikirtimus su status quo gynėjais apsukriai išnaudoja savo politiniam tikslam sovietinio komunizmo misionieriai ir jų vietiniai statvtiniai. tariamai talkindami reformų siekimams, o faktiškai tik savas pozicijas stiprindami, kad, susidarius atitinkamom sąlygom, pajėgtų užgrobti vadovaujamą vaidmenį. Mikaraguvos revoliucinis procesas yra to klasiškas pavyzdys. Prezidento Carterio iš esmės teisinga, tik neapdairiu būdu suteikta, Nikaraguvos revoliuciniam procesui parama, užuot sutvirtinusi demokratinių jėgų pozicijas, faktiškai sudarė galimybę Nikaraguvai tapti antrąja Kuba pačiame Amerikos žemyne ir labai jautrioj strateginėj aplinkoj. Todėl suprantamas prezidento Reagano ir Kongreso atsargumas Salvadoro atveju. Demokratinių rinkimų kelias atrodė pati tikroji garantija Salvadoro demokratinių jėgų pozicijom įtvirtinti. Deja, kovo 28 Salvadore įvykę demokratiniai rinkimai dėtų vilčių nepateisino ir tikro pagrindo demokratinėm išvadom nesudarė. Atrodo, kad status quo gynėjų teroro priemonės bus savo vaidmenį balsuotojų apsisprendimui už ką balsuoti labai įtaigiai atlikusios. Tik JAV atkaklus ir kietas diplomatinis spaudimas privertė rinkimus laimėjusią sta tus quo gynėjų daugumą priimti vyriausybės bendradarbiais ir reformų siekiančią krikščionių demokratų nemažą parlamentinę mažumą. Bet toks nenatūralus priverstinis "vanagų" bendradarbiavimas su "balandžiais" negali būti nei nuoširdus, nei vaisingas. Juo labaiu negali pašalinti visuomeninės įtampos. Tai yra tik iš šalies padiktuotų laikinių paliaubų padėtis. Kada ir ar iš viso ji sudarys prielaidas taikiam evoliuciniam reformų procesui, tik ateitis pasakys.

Jungtinių Valstybių iniciatyva septynios Karibų regiono valstybės (Belize, Dominikos respublika, Hondūras, Jamaika, Kosta Rika, Kolumbija ir Salvadoras) plus JAV sudarė Forumą už taiką ir demokratiją ir sutarė, kad šio regiono valstybių taikiam sugyvenimui yra būtina aprėžti ginklavimąsi, sustabdyti sunkiųjų ginklų importą, išsiųsti namo svetimus karinius dalinius ir svetimus karinius instruktorius. Tai JAV pastangos apsaugoti šio regiono visuomeninės sąrangos raidą nuo Kubos prosovietinės talkos ir sykiu įspėti Nikaraguvą.

Nemažai rūpesčio JAV sudarė ir Anglijos - Argentinos karas, kuris kilo, kaip sakoma, dėl abiejų šalių klaidingų prielaidų. Anglija laikėsi klaidingos prielaidos, kad Argentina ne-s įgriebs jėgos savo ginčui su Angli ja dėl Falklando salų spręsti. Argentina laikėsi klaidingų prielaidų, kad Anglija nesigriebs jėgos tom salom nuo Argentinos užpuolimo ginti ir kad JAV palaikys Argentinos pusę, ne Anglijos. Tų prielaidų klaidingumui paaiškėjus, kilo nauja klaidinga prielaida, kad Argentina pralaimėto karo bus pastūmėta ieškoti sau paramos ir draugystės Maskvoje, tuo būdu Amerikos žemyne sudarydama visai naują ir JAV interesam labai grėsmingą padėtį. Kai paaiškėjo ir šios prielaidos klaidingumas, suprantamas buvo JAV gestas Jungtinėse Tautose, paremiant Argentinos reikalavimą, kad Anglija nedelsdama pradėtų su Argentina derybas dėl Falklando salų ateities.

Surizgusios Artimųjų Rytų padėties sprendimui 1982 JAV padarė reikšmingą konkretų žingsnį, pateikdamos  (IX. 1)  prezidento  Reagano planą, kuris numato Jordano kranto ir Gazos juostos palestiniečiam savivaldą Jordano karalystės suverenume. Nepaisant to, kad Izraelio dabartinė vyriausybė jį tučtuojau atmetė, o arabų kraštai ir patys palestiniečiai jam parodė tik santūrų palankumą, prezidento Reagano planas gali tapti Ariadnos siūlu išeiti iš arabų - palestiniečių - Izraelio santykių klaikaus labirinto. Žinoma, to plano likimas labai pareis nuo to, ar jį parems bent dalis Amerikos žydų bendruomenės.

Pasak londoniškio The Economist savaitraščio (1982.XII.25), "Amerikos žydų bendruomenė yra mažytė ("tiny"). Bet šiuo metu ji turi aštuonis žydus senatorius ir 30 kongres-manų, t.y. trigubai daugiau, nekaip faktinė žydų proporcija visuomenėje. O per praėjusius 40 metų ji beveik diktavo Amerikos politiką vienu savo širdžiai brangiu klausimu. Kas atsitiktų, — klausia The Economist, — jeigu Amerikos krikščionys išmoktų pasekti žydais?". Atrodo, kad bent artimoj ateity Amerikos krikščionių pluralistinė bendruomenė to tikrai neišmoks, nes per mažai domisi politika ir per mažai vieninga.

Tuoj po II-ojo pasaulinio karo Europoje, ypatingai Prancūzijoje, buvo populiari idėja priartinti politiką prie moralės. Šiuo metu ta mintis suaktualinta JAV katalikų hierachi-jos domesiu branduoliniam ginklam. Atskiri JAV katalikų vyskupai tokio domesio rodė jau anksčiau. O 1982 branduolinių ginklų klausimas jau pateko ir į JAV vyskupų konferencijos darbotvarkę. Ir konferencija nutarė tuo klausimu išleisti JAV vyskupų vardu ganytojinį laišką tikintiesiems. Be abejojimo, tas vyskupų ganytojinis pasisakymas branduolinių ginklų klausimą svarstys tik moraliniu atžvilgiu. Faktiškai betgi ir toks tik moraliniu atžvilgiu pasisakymas neišvengiamai implikuos ii tam tikras politinio pobūdžio išvadas. Iš čia tokio pasisakymo kontraver-siškumas.

Turbūt nereikia būti nė moralės dalykų ekspertu, kad suprastum, jog įsigijimas peilio tam, kad juo nužudytum kaimyną, bus nemoralus veiksmas, nes nemoralus bus kiekvienas nusikalstamam darbui rengimosi veiksmas. Bet jau sunkiau bus orientuotis, moralu ar nemoralu įsigyti revolverį ir, naktį pajutus vagį besibraunant, paleisti šūvį ir besibraunantį nušauti. Nors savigynos principas pripažįstamas ir moralės ir teisės, bet to principo praktiškas taikymas turi turėti ribas, kurių ir ginantis nevalia peržengti.

Todėl ir valstybės gynimosi uždaviniam vartojamos priemonės gali būti vertinamos moralės požiūriu, juo labiau tokios priemonės, kurių naikinamoji jėga prašoka eilinio žmogaus nuovoką ir suprantama tik tos srities specialistam. Bėda su tokiu vertinimu gali būti tik tokia, kad jo poveikio galimybės bus vienokios atvirai demokratinei visuomenei ir visai kitokios uždarai totalitarinio režimo visuomenei. Ir tas skirtumas gali paralyžuoti demokratinės visuomenės valią gintis, faktiškai palikdamas laisvas rankas totalitariniam režimui. Iš tikro, jei JAV branduolinių ginklų grasa yra vienintelė paveiki priemonė Kremliui sulaikyti, kad jis savo branduolinių ginklų nevartotų, tai tiesioginės ar netiesioginės pastangos tą Kremlių tramdančią JAV priemonę panaikinti būtų tolygu pasaulio reikalų sprendėju padaryti pagrindiniu žmogaus teisių ir tautų laisvės didžiausią priešą. Ar tai būtų moralu? Todėl ir JAV vyskupų ganytojinis pasisakymas branduolinių ginklų moralumo klausimu turėtų būti labai apdairus, kad, siekdamas gėrio, neatsargumu ne pasitarnautų blogiui. Jau senieji romėnai žinojo, kad summum ius padarinys gali būti summa in-iuria.

II
Europoje 1982 buvo apstu politinių įvykių. Pirmą kartą po II-ojo pasaulinio karo Suomija išsirinko prezidentu socialdemokratą Koivisto. Tai pažymėtinas įvykis, nes Suomijos socialdemokratus Maskva laikė savo didžiausiais priešais ir socialdemokratą Suomijos prezidentu laikė nepriimtiną.

Portugalija panaikino nuo 1974 veikusią Revoliucinę karių tarybą, kuri galėjo vetuoti parlamento priimtus įstatymus.
Ispanija į parlamentą išrinko socialistų daugumą (201 iš 350 atstovų). Komunistai, buv. parlamente turėję 23 atstovus, nukrito iki 5, dešinieji, turėję tik 9, pakilo iki 105, o valdžios koaliciją sudariusios grupės, turėjusios 168, nukrito iki 13. Toks kraštutiniškas svyravimas rodo, kad politinė diferenciacija po gen. Franco diktatūrinio režimo dar nėra nusistojusi.

Lenkijoj, metus trukęs, karo stovis buvo suspenduotas. Solidarumo lyderis Walensa ir kiti internuotieji Solidarumo veikėjai, išskyrus keletą perduotų teismui, buvo paleisti. Po Lenkijos primo archivysk. Glemp, konferencijos su gen. Jaruzelskiu (XI. 8) pirmasis atsiribojo nuo Solidarumo XI. 10 skelbto visuotinio streiko, o antrasis pasiuntė popiežiui kvietimą 1983 apsilankyti Lenkijoje. Karo stovis, Solidarumo formalus likvidavimas ir kitos gen. Jaruzelskio priemonės atlaikė vyriausybės pozicijas, bet Solidarumo sąjūdžio faktiškai nesužlugdė. Atrodo, kad abi šalys jaučia susidarius tam tikrą jėgų pusiausvyrą ir abiem šalim rūpi rasti kompromisinę išeitį. Ir veikiausiai nebūtų neįveikiamų kliūčių susiprasti, jei sprendimas priklausytų tik patiem lenkam. Ar, Kremliaus šeimininkui pasikeitus, Lenkijos satelitinė priklausomybė taip pat bent kiek pasikeis savarankiškumo linkme, aiškės 1983.

Vokietijos liberalai (Laisvųjų demokratų partija) atsimetė nuo koalicijos su socialdemokratais ir, susidėję su krikščionimis demokratais, pareiškė nepasitikėjimą (X.ll) socialdemokrato Helmut Schmidt koalicinei vyriausybei ir nauju kancleriu išrinko krikščionį demokratą Helmut Kohl. Europos politinių komentatorių nuomone, buv. kancleris Schmidt laisvojo pasaulio šio meto vadovaujančių politikų žvaigždyne buvo pati šviesioji žvaigždė. Tik jo socialdemokratų partijoje ėmęs stipriai reikštis kairysis sparnas vis labiau ir labiau ribojo kanclerio Schmidt politinių ėjimų laisvę, o prasidėję ūkiniai sunkumai vis labiau ir labiau tempė santykius su koalicijos partneriais — laisvaisiais demokratais, kol privedė prie koalicijos suirimo. Kovo 6 numatytuose naujo parlamento (Bundestag) rinkimuose Schmidt atsisakė kandidatuoti į kanclerius.

Naujasis kancleris Kohl turįs kai kurių pokarinės Vokietijos kūrėjo Adenauerio savybių. Su naujuoju Vokietijos kancleriu ir su naujuoju Ispanijos premjeru Europos, o tuo pačiu ir pasaulinės politikos scenoje vadovaujamuose vaidmenyse pasirodė jaunesniosios pokarinės generacijos atstovai, kurių pažiūros į kai kurias tarptautines problemas ir tarptautinį bendradarbiavimą gali ir nesutapti su vyresniosios kartos pažiūromis.

1981 Madride prasidėjusi, Helsinkio galutinio akto vykdymui peržiūrėti Europos saugumo ir bendradarbiavimo konferencija nesibaigė nė 1982. Kai kieno rūpestis, kad priekaištai sovietam dėl Helsinkio galutiniu aktu prisiimtų žmogaus teisėm įsipareigojimų grubaus ir nuolatinio pažeidinėjimo gali būti jiem, sovietam, dingstimi konferencijai boikotuoti, pasirodė nesusipratimas. Nutraukti Helsinkio galutinio akto peržiūros konferenciją reikštų ir atsimetimą nuo paties Helsinkio galutinio akto, kuriame yra Sovietų Sąjungai ir labai naudingų susitarimų. Sovietam rūpi ne Helsinkio galutinio akto vykdymui peržiūrėti konferenciją boikotuoti, o tik grubiai neigti Helsinkio galutinio akto pažeidimus žmogaus teisių srityje ir atkakliai siekti už tariamą sovietų naują pažadą gerbti žmogaus teises, kad kiti Helsinkio galutinio akto dalyviai priimtų sovietų siūlymą vadinamos nusiginklavimo konferencijos klausimu. Atseit, Kremlius, už savo jokiomis garantijomis neužtikrintą žodį, nori gauti iš kitų Helsinkio galutinio akto signatarų sutikimą sudaryti Europoje sovietinei propagandai naują forumą. Teisingai Belgrado peržiūros konferencijoj JAV delegacijos buvęs pirmininkas Arthur Goldberg yra pareiškęs, kad Madrido peržiūros konferenciją tikslinga baigti kad ir nieko nesakančiu komunikatu. Pagal Goldberg konferencijos galynėjimasis dėl vieningų išvadų (jos iš vienos pusės pripažintų sovietus pažeidinėjant Helsinkio galutinio akto įsipareigojimus žmogaus teisių atžvilgiu ir konstatuotų sovietų naują pasižadėjimą pasitaisyti, o iš antrosios — priimtų sovietų peršamą Europos nusiginklavimo konferencijos šaukimo siūlymą) faktiškai žmogaus teisių padėčiai Sovietų Sąjungoje nieko laimėti negali, kaip kad faktiškai tų teisių padėčiai sovietuose beveik nieko nelaimėjo nė pats Helsinkio galutinis ak' tik Sovietų Sąjungai parūpintų naują Helsinkio galutinio akto signatarų vekselį.

Šitokios nuomonės yra ir buvęs Valstybės sekretorius Haig. Tačiau Helsinkio galutinio akto europiniai signatarai, ypatingai Vokietija, užsistojo už konferencijos nesibaigiantį galynėjimąsi dėl vieningų išvadų. Gal naujoji krikščionių demokratų vyriausybė tą Vokietijos nusistatymą pakeis.

Europos politikos nutolimas nuo JAV linijos Helsinkio galutinio akto vykdymo peržiūros konferencijoje nėra nei atsitiktinis, nei vienkartis nuomonių išsiskyrimas. Faktiškai tai yra tik vienas pavyzdys, per pastaruosius keleris metus Europos ir JAV pokarinės draugystės santykių raidoje išryškėjusių, plačios apimties skirtybių.

Visi žinome, kad net ir asmeniniai draugai kartais sudaro didesnį rūpestį, nekaip priešai. Tatai ypač dažnai atsitinka valstybių politinėj draugystėje, kuriai stinga asmeninio patvaraus sentimento ir kuri laikosi tik nuolat kintančių interesų sutapimu. Todėl nenuostabu, kad ir Europos -JAV pokarinės draugystės santykių raidoje atsiranda įtampos. Jos priežastys įvairios: karinės, ūkinės, politinės, psichologinės.

Savo laiku po JAV branduolinių ginklų skėčiu Europa jautėsi visai saugi. Bet Sovietų Sąjungos branduolinio apsiginklavimo paritetas su JAV ar net kai kuriais atžvilgiais ir pranašumas tą JAV apsauginį skėtį Europai padarė nepatikimą. Tikresnė padėtis Britanijoje ir Prancūzijoje kurios turi savo šiokį tokį branduolinį apsiginklavimą. Bet kitas Europos valstybes ta Sovietų Sąjungos branduolinio apsiginklavimo grėsmė verčia savo saugumui žiūrėti naujų alternatyvų. Tarp jų prisimenama ir sena tiesa: jei savo priešo nepajėgi įveikti, tai jo neprovokuok, o rūpinkis su juo geruoju sugyventi. Iš čia eina Europos politikos nesutapimas su JAV politikos linija.

Vokietijos, tuo pačiu bent iš dalies ir Europos politikos prielaidas plačiai yra aptaręs Vokietijos užsienių reikalų ministras Genscher Foreign Affairs žurnale (Vol. 61, Nr. 1). (To aptarimo plačią santrauką prof. D. Krivickas yra paskelbęs Drauge 1982.XII.16 ir 17). Trumpai tariant, Europa, pirmiausia Vokietija, yra už ieškojimą sugyvenimo su Sovietų Sąjunga, už detente. Branduolinio apsiginklavimo amžiuje tarpvalstybinių ginčų spręsti jėgos priemonėmis nebeįmanoma. Todėl Vakarų politika sovietų atžvilgiu turi atsiremti dviem stulpais: detente stulpu ir apsiginklavimo pusiausvyros stulpu. Sovietų Sąjunga laikytina potencialiu priešu, bet sykiu ir partneriu. Branduolinio apsiginklavimo paritetas neutralizuotų sovietų priešiškumo grėsmin-gumą, o detente partneriškumas skatintų abiem šalim naudingą bendradarbiavimą. Tuo būdu stabilizuotųsi tarptautinė taika.

Europos - JAV draugystės raidą veikia ir ūkiniai tarpusavio santykiai. Po karo, JAV dosnia parama greitai atsistatęs, Europos ūkis išaugo JAV ūkio neklusniu konkurentu. JAV darbo unijos ir pramonininkai šaukiasi protekcinių priemonių JAV gaminiam. Kas be ko, Europos - JAV draugystę veikia ir Europos prietaringas pūtimasis dėl savo kultūrinio paveldėjimo ir negližavimas Amerikos kultūrinių laimėjimų, ir, savo ruožtu, amerikiečių dirbtinis pabrėžimas Amerikos tikrų ir netikrų išskirtinių pirmavimų.

Silpniausia grandis Europos - Amerikos draugystėje yra Vokietija. Niekas negalėtų nustebti, jei, sovietų padalinta, o savo sąjungininkų diskriminuojama (nors Europos ir JAV fronte prieš sovietus Vokietija yra priešakinėse pozicijose, bet jai draudžiamas branduolinis apsiginklavimas), Vokietija apsispręstų suartėti su Kinijos grėsmės šešėlyje nerimaujančia, nuo dviejų simultaniškų frontų apsidrausti siekiančia ir Vokietijos technologinės bei organizacinės pagalbos reikalinga Sovietų Sąjunga, kuri už tokį apsisprendimą atsilyginti apsčiai turi Vokietijai labai rūpimų dalykų. Iš Vakarų, faktiškai iš JAV, Vokietija yra gavusi ir savo pokarinio ūkio atstatymą, ir savo tarptautinį svorį, ir branduolinio skėčio apsaugą. Bet tai jau praeitis. Dabarties ir ateities problemos diktuoja atsigręžti į rytus. Žinoma, nebūtinai jau artimoj ateity pasaulį nustebins koks naujas Rapallo. (Tame Italijos kurorte 1922.IV. 17 Sovietinė Rusija susitarė su Vokietija dėl bendradarbiavimo). Bet kai kurie tarptautinės raidos komentatoriai įsitikinę, kad ateinančių dviejų dešimtmečių būvyje Europos - Amerikos draugystę gali ištikti fatališka krizė. (Plg. Eliot A. Cohen: The Long-Term Crisis in the Alliance, Foreign Affairs, Vol. 61, Nr. 2).

III
Sovietų Sąjungoje 1982 atsirado dvi progos prasivėdinti. Sausio mėn. mirė sovietinės ideologijos didysis inkvizitorius kompartijos sekretorius Suslovas, o lapkričio mėn. ir pats kompartijos generalinis sekretorius ir Sovietų Sąjungos prezidentas Brežnevas. Suslovas buvo įtakingas sovietų politikai, o per Maskvai pavaldžias kompartijas ir kitų kraštų politikai. Tačiau jo iškritimas iš sovietų vadovaujančios viršūnės didesnio susidomėjimo ir politinių spekuliacijų nesukėlė. Jo postą (V.24) užėmė Andropovas.

Nors savo poste atsidūręs perversmo keliu, 1964 nuvertus Chruščiovą, Brežnevas visą laiką buvo polit-biuro kontrolėje, sovietų terminu tariant, laikėsi kolektyvinės vadovybės principų. Todėl ir Brežnevo nesveikata neturėjo didesnės reikšmės nei jo paties postui, nei Sovietų Sąjungos politikai. Brežnevas netapo Stalinu, nors Stalino palikimą budriai saugojo. Chruščiovo griežta ištarmė Stalinui, neapskaičiuojami šuoliai reformuoti sovietinio ūkio, švietimo, teismų ir pačios kompartijos organizaciją ir, gal svarbiausia, pasikėsinimas mažinti lėšas kariniam reikalam ir didinti gyventojų masinio vartojimo reikmenim, — išgąsdino ir Stalino buv. bendradarbius, ir kompartijos biurokratus ir karinio "es-tablishmento" generolus. Sąmoksli-nės reakcijos išdavoje Chruščiovo poste atsiradęs Brežnevas kai kurias Chruščiovo reformas užšaldė, kai kurias panaikino, atstatydamas status quo ante, ir, svarbiausia, ėmėsi smarkiai didinti lėšas kariniam reikalam. Ar tokiam didinimui sprendžiamą vaidmenį vaidino kompartija, ar karinis "establishmentas" — tuo tarpu neaišku. Tik Brežnevo postą perimant Andropovui, gen. Ustinovas viešai pabrėžė, kad Sovietų Sąjungos karinės jėgos yra su Andropovu. Tas mažytis faktelis gali būti, anot rusų pasakymo, plonytė užuomina apie storulę aplinkybę ("Tonkij namek na tolstoje obstojatelstvo").

Kai Chruščiovas garsinosi, kad netrukus jo Sovietų Sąjunga pralenksianti Ameriką sviesto ir mėsos gamyba, bet ir po dvidešimt metų ta Sovietų Sąjunga net duonai javų turi pirktis iš Amerikos, tai Brežnevas, nesigarsindamas sovietų branduoliniu apsiginklavimu, kariniu pajėgumu beveik pralenkė Ameriką ir tuo būdu radikaliai pakeitė Rytų - Vakarų karinių jėgų santykį. Už tai krašto gyventojų atžvilgiu Brežnevo Sovietų Sąjunga nebuvo nei jautri, nei paslanki. Sovietiniame ūkyje Brežnevo pastovumas virto stagnacija, pagerėjimo viltis — beprasmybe, o sistemos pasikeitimo vizija — uola. Ne be pagrindo Europos kai kurie politikai Brežnevą gretina su Austrijos XIX a. valstybininku kunigaikščiu Metterni-chu. Abu pirmiausia rūpinosi išlaikyti esamas padėtis, tuo uždelsdami valstybės viduje susitvenkusių socialinių jėgų sprogimą ir sykiu didindami jo galingumą. Abu išpažino į kitos valstybės vidaus reikalus įsikišimo doktriną. 1849 caro armija triuškino Vengrijos sukilimą, 1968 Brežnevo kolonos sutrypė Čekoslovakijos "pavasarį", o 1979 — Afganistano nepriklausomybę.

Per 48 valandas po Brežnevo mirties 1982.XI.12 kompartijos generalinio sekretoriaus postas, o tuo pačiu ir sovietų valstybės vairas atiteko Andropovui. Apie jį žinome, kad tai žmogus su didelia saugumiečio patirtimi, su šiokia tokia diplomato praktika ir su vidutiniu stažu Kremliaus hierarchijoje: nuo 1967 iki 1973 politbiuro narys-kandidatas, nuo 1973 — politbiuro narys ir tik nuo 1982. V.24 kompartijos sekretorius. Bet kas jis iš tikrųjų? Ar sovietinę ideologiją jis bandys pritaikyti gyvenimo faktam, ar, atvirkščiai, gyvenimą bandys, kaip kad lig šiol sovietuose įprasta, pajungti ideologijai ir įsprausti į prokrustinę sovietinio režimo lovą? Ar jis tęs Brežnevo kolektyvinės vadovybės padėtį polit
 
Kanados ministras pirmininkas Pierre E. Trudeau, atsilankęs į XI-ąjį pabal-tiečių vakarą, Vasario 16-osios proga surengta parlamento rūmuose Ottavvoje. Kairėje Lietuvos gen. konsulas dr. Jonas Zmuidzinas, dešinėje Rita Ru-daitytė, Zita Bersėnaitė, Laima Beržinytė. Nuotr. Lado Giriūno

biuro ar karinio "establishmento" generolų kontrolėje, ar pasuks į lenininį, stalininį ar chruščiovinį sovietinės vienvaldystės kelią, pasitelkęs KGB mašiną tam keliui prižiūrėti? Neteko pastebėti duomenų, ar jis, kaip kad Brežnevas ir Chruščiovas, yra buvęs karinis politrukas.

Bet jei naujojo kompartijos ir sovietinės valstybės vairininko asmenį ir vairavimo būdą išryškins tik rytojus, tai jo paveldėto Brežnevo palikimo padėtis jau šiandien visai aiški. Dabartinę tarptautinę Sovietų Sąjungos padėtį vienas apžvalgininkas anekdotiškai, bet taikliai nusakė tardamas, kad šiuo metu Sovietų Sąjunga yra vienintelė valstybė, apsupta nedraugingų komunistinių valstybių. Ir Andropovui bus nelengva Sovietų Sąjungą iš to apsupimo išvaduoti. Kinijos sąlygos aiškios: Sovietų Sąjunga turi baigti savo karinę avantiūrą Afganistane, palikdama Afganistanui laisve pasirinkti sau vidaus santvarką ir laisvę nustatyti savo santykius su kaimynais; Sovietų Sąjunga turi nustoti rėmusi Vietnamo agresiją prieš Kam-bodiją; ir Sovietų Sąjunga turi atitraukti iš Kinijos — Sovietų Sąjungos pasienio taikai pavojingą sovietų karinių jėgų koncentraciją. Vaka ruose ne tik Europos kompartijos kratosi sovietų kompartijos hegemonijos, bet ir satelituose, neišskiriant nė rytinės Vokietijos, nacionalizmas grėsmingai kelia galvą. Nacionalizmas taip pat stiprina ir okupuotų Baltijos valstybių išsivadavimo sąjūdį ir skatina sovietinių respublikų nepriklausomybės siekimus.

Ryšium su invazija į Afganistaną susilpnėjo Sovietų Sąjungos didelėmis pastangomis laimėtos pozicijos Afrikos žemyne.
Jei prie visa to pridursime prezidento Reagano pastangas sukurti JAV ir NATO karinio pajėgumo atsvarą sovietų apsiginklavimui ir prezidento Mitterand pastangas stiprinti Prancūzijos branduolinį apsiginklavimą, tai bus aišku, kad Andropovo Sovietų Sąjungą laukia dideli tarptautiniai rūpesčiai.

Bet gal net didesni rūpesčiai Andropovo laukia pačioje Sovietų Sąjungoje: sovietų ūkio chroniški negalavimai ir sovietinio žmogaus susi-demoralizavimas. Net okupuotose Baltijos valstybėse, tame sovietų valdžios ribose esančiame aukščiausių gyvenimo standartų regione, neišvengiamas kasdieninio vartojimo dalykų nepriteklius. Tame maisto aruode — ir maisto dalykų nepriteklius.
Ir padėtis ne gerėja, bet metai iš metų smunka.

Bet už sovietinio ūkio negalavimus dar sunkesni yra sovietinio žmogaus, sovietinės visuomenės negalavimai. Tikra praraja yra atsivėrusi tarp kompartijos valdančios viršūnės ir sovietinės visuomenės. Markso komunistinės visuomenės mitas, vaizdavęs laisvos brolybės viziją ir nuo bet kurios prievartos atpalaiduotą, aprūpintą visuomenę sovietinės sistemos sukompromituotas ir sužlugdytas. Vietoj laisvos brolybės sovietinė sąranga yra sukūrusi beatodairinio policinio režimo pabaisą. Tokio režimo sąlygomis cinizmas pasidarė ideologijos sinonimu, melas — tiesos, kyšis — pareigos, apsimetimas — ištikimybės, prisitaikymas — talento. Šitaip sudemoralizuotai visuomenei pareigingumas, darbštumas, tausumas, rūpestingumas ir tolygios kapitalistinės visuomenės savybės yra visai nežinoma žemė — terra incognita. Tad į 1983 metus Andropovo Sovietų Sąjunga įžengia su didelių problemų krūviu ir be aiškios perspektyvos, kokį sprendimo kelią jom pasirinks.

IV
Tolimuosiuose Rytuose ir pietryčių Azijoje 1982 jokių, tarptautinę padėtį sukrečiančių, įvykių neužregistruota. JAV ginklų biznis su Taivanu suerzino Kiniją. Tuoj prasidėjo kinų sportininkų varžybos su sovietų sportininkais ir Kinijos prekybinių santykių su Sovietų Sąjunga plėtimas. Ir hegemonizmo etiketė pradėta segti ir JAV. Veikiausiai tai tik Kinijos taktika parodyt Washingtonui, kad Pekinas turi ne vieną pasirinkimą.

Tarptautinei raidai reikšmingesnis buvo Pakistano gestas Indijai, premjerui gen. Zia apsilankant pas premjerę Gandhi. Kadangi Pakistano santykiai su Indija yra abipusių įtarimų santykiai, Zia apsilankymas Indijos sostinėje gali būti pirmoji kregždė Pakistano - Indijos santykių "pavasario". Tai būtų pozityvus Afganistano įvykių atgarsis. Sovietų įsitvirtinimas Afganistane grėsmingas ir Pa-kistanui, ir Indijai.

Pats Afganistanas 1982 nerodė greito padėties sprendimo ženklų. Laisvės kovotojai reiškėsi stipriau ir vieningiau, o sovietai, nepaisydami nuostolių, stengėsi savo agresijos pozicijas atlaikyti.

Tarptautinės raidos avanscenoje 1982 buvo Artimieji Rytai. JAV ir Sovietų Sąjunga atidžiai stebėjo Irako - Irano karo eigą. Pradžioj metų karo frontas dar buvo Irane, gale metų jau buvo atstumtas į Irako pusę. Bet lemiamo persilaužimo neįvyko. Abiejų šalių jėgos apylygios. Kadangi Irano Chomeinis yra užsiangažavęs tol kariauti, kol bus pašalintas Irako prezidentas Husseinas, tai karui baigti reikia, kad baigtųsi arba Cho-meinio, arba Husseino valdžia.

Jau 11.13 The Economist viena antraštė klausė: "Ar karas pašalintas, ar tik atidėtas?" ir tekste dėstė, kad Izraelis buvo pasirengęs pulti PLO Libane, tik JAV nuo to sutūrėjusios. Po to Izraelis stengėsi įtikinti Washingtoną, kad Izraelio saugumas privalo PLO karinių jėgų Libane sunaikinimo. Gynybos sekretorius Weinberger tam nepritaręs, valstybės sekretorius Haig neprieštaravęs. Izraelis tai palaikęs sutikimu.

Birželio 6 prasidėjo Izraelio invazija į Libaną. Turėjo būt sunaikinta PLO, tuo pačiu sudemoralizuoti ir Jordano pakrantės bei Gazos juostos palestiniečiai, palaužta jų savigyna, sukeltas defetizmas ir masinis bėgimas, kad liktų tik Izraeliui lojalūs, sutikę su Izraelio jiem skirta padėtimi ir nustatytų vaidmeniu. Pats Libanas turėjo būt atjungtas nuo arabų fronto. Turėjo būt pastatyta Izraeliui drauginga vyriausybė ir pasirašyta taikos sutartis. Faktiškai PLO karinė organizacija pasirodė Izraelio jėgom joks priešas. Izraeliui užėmus rytinį Beirutą, PLO kapituliavo. Buvo sutartos paliaubos ir, Italijos, JAV ir Prancūzijos kariniam daliniam prižiūrint, PLO partizanai iš vakarinio Beiruto buvo iškraustyti už Libano sienų. Buvo įvykdyti (VIII.23) naujo prezidento rinkimai. Prezidentu išrinktas su Izraeliu glaudžiai bendradarbiaujančios grupės lyderis Gemayel. Su juo prasidėjo Izraelio bėdos. Gemayel pasirodė didelis nacionalistas, nelinkęs tapti Izraelio statytiniu. Ar Izraeliui nagus prikišus, ar neprikišus, Izraelio okupuotame rytiniame Beirute prezidentas Gemayel tapo (IX. 14) atentato auka. Kitą dieną (IX. 15) Izraelio tankai jau riedėjo ir vakariniame Beirute. Ir čia pirmomis Izraelio okupacijos dienomis (IX. 16-18) dviejose palestiniečių tremtinių stovyklose (Sabra ir Chatilla) įvyko masinės žudynės. Jas vykdė libaniečių krikščionių partizanai. Bet okupuotame mieste jie galėjo tatai vykdyti tik su Izraelio atitinkamų pareigūnų vienokio ar kitokio pobūdžio solidarizavimu.

Nauju Libano prezidentu išrinktas žuvusiojo brolis paprašė Italiją, JAV ir Prancūziją, kad vėl atsiųstų savo karinius dalinius į Beirutą, kol susiorganizuos paties Libano karinės jėgos.

Izraelio invazijos į Libaną 1982 balanse yra: PLO karinės organizacijos sunaikinimas, Izraelio politinio bei moralinio prestižo sumurzinimas, arabų valstybių pripažinimas Izraeliui regiono supergalybės statuso ir nusiteikimas, kad su tokia superga-lybe reikia ieškoti modus vivendi. Bet palestiniečių tautinis sąjūdis nesunaikintas, Libano padėtis toli gražu nekonsoliduota ir Izraelio su Libanu taikos sutartis nepasirašyta. Dėmesio vertas faktas, Izraelio invazijos į Libaną atžvilgiu santūriai laikėsi ir nuosaikieji, ir radikalieji arabų kraštai, taip pat ir Sovietų Sąjunga. Kai kurių politinių komentatorių įsitikinimu, Izraelio invazija į Libaną yra padariusi staigų posūkį (a turning point) ir arabų santykiuose su Izraeliu, ir apskritai Artimųjų Rytų valstybių politinėje orientacijoje, ir Izraelio santykiuose su JAV, ir apskritai JAV pozicijoje Artimųjų Rytų atžvilgiu, ir paties Izraelio istorinėje raidoje. Gal tatai ir bus buvus paskata prezidento Reagano planui Izraelio - palestiniečių - arabų santykių "Gordijo mazgui" atmegzti ar perkirsti.

Afrikos žemyne 1982 tarptautinės reikšmės naujovių kaip ir nebuvo. Už tai įtampos ir perversmų valstybių viduje nestigo. Sudano palaikomi Čado sukilėliai priveikė Lybijos remiamą Čado prezidentą. Ghanoj karinis perversmas, Kenijoj karinio perversmo nepavykęs pasikėsinimas. Mozambiko ginkluota opozicija terorizuoja socialistinę vyriausybę. Zimbabvėje ginkluotos opozicijos sabotažai ir valdžios pareigūnų grobimai. Tik Prancūzija tebeturi specialius santykius su buvusiomis savo kolonijomis. Ir 1982 Zaire, dalyvaujant prezidentui Mitterand, įvyko 19 prancūziškai kalbančių Afrikos valstybių konferencija ūkiniais klausimais. JAV rūpi Pietų Afrikos valdomos Namibijos nepriklausomybė ir Kubos karinių dalinių atitraukimas iš Angolos.

Kaip pati mūsų žemė nusėta ug-niakalnių ir kiekvienas jų gali bet kada prasiveržti, taip ir žmonijos politinėje sąrangoje apstu grėsmingos į-tampos vietų. 1983 metų išvakarėse New Yorko CBS kanalas perteikė bent dešimties vyriausybių galvų naujametinius linkėjimus. Jų visų lūpose kartojosi taikos linkėjimas. Ar tai sykiu nebuvo ir perspėjimas, kad taika pavojuje?

V
Jungtinių Tautų žmogaus teisių komisijos sesijoje Ženevoje JAV atstovas priminė komisijai (11.18) Stalino slaptus sandėrius su Hitleriu ir tų sandėrių padarinius Baltijos valstybėm. Helsinkio Galutinio akto susitarimų vykdymo peržiūros konferencijai Madride JAV delegacijos pirmininkas priminė (III.3), kad Baltijos valstybės yra tapusios sovietinio imperializmo aukomis. Jungtinių Tautų dekolonizacijos komitete, sovietam iškėlus Puerto Rico nepriklausomybės klausimą, JAV atstovas komitetui priminė (X.15), kad JAV Puerto Rico gyventojam leidžia laisvai apsispręsti, bet Sovietų Sąjunga laisvo apsisprendimo Baltijos valstybių gyventojam neleidžia. Ir Jungtinių Tautų pilnaties posėdžiui JAV atstovas priminė (X.28) Ribbentropo -Molotovo slaptus sandėrius ir sovietų invaziją į Baltijos valstybes, o kitas JAV atstovas Jungtinėm Tautom priminė (X1.23) Baltijos valstybių 1944 reokupaciją ir jų laisvo apsisprendimo užgniaužimą. Mes esame ir būsime dėkingi kiekvienam, kas tarpvalstybiniuose forumuose priminė Baltijos valstybių padėtį, kad ir tik kaip iliustraciją svarstomam klausimui. Toks priminimas tarpvalstybinėm konferencijom sykiu primena, kad Baltijos valstybių byla tebėra gyva, tik, pasak prezidento Roosevel-to, laikinai sustabdyta.

Dabartinės tarptautinės padėties sąlygomis, atrodo, būtų naivu laukti, kad Baltijos valstybių nepriklausomybės atstatymo ar apskritai sovietinės imperijos dekolonizavimo klausimas būtų keliamas ir svarstomas atitinkamų tarpvalstybinių institucijų, kaip kad Jungtinės Tautos ar jų agentūros. Todėl juo labiau mūsų dėmesio ir dėkingumo vertas Europos parlamento komisijos, britų ir danų konservatyviųjų atstovų iniciatyva iškelto, Baltijos valstybių klausimo svarstymas. Komisija priėmė (IX.23) savo referento Habsburgo tuo klausimu raportą ir nutarimą, kad Europos parlamento plenumas Baltijos valstybių padėties klausimą iškeltų Jungtinėse Tautose. Tai pirmas kartas, kai tarpvalstybinės organizacijos darbotvarkėje atsiranda Baltijos valstybių klausimas. Tegu Europos parlamentas vienaip ar kitaip dėl to savo politinės komisijos siūlymo apsisprendžia, tegu jo ir teigiamas apsisprendimas Baltijos valstybių faktinės padėties nepakeis, vis tiek pats klausimo atsiradimas tarpvalstybinės institucijos darbotvarkėje yra pralaužimas pirmųjų ledų ligšiolinėje tarpvalstybinių institucijų pozicijoje. Apie tai plačiau 145 p. —Red.

Baltijos valstybių bylą gyvą priminė taip pat Australijos premjero ir Prancūzijos užsienių reikalų ministro pareiškimai dėl sovietinės aneksijos nepripažinimo. Ogi JAV savo solidarumą Baltijos tautų laisvės siekimam pareiškė atstovų rūmų ir senato priimta rezoliucija, kad birželio 14-oji būtų skelbiama Baltijos Tautų Laisvės Diena. Prezidentas Reaganas tokią Baltijos Laisvės Dievą ir paskelbė. Savo ruožtu senatorius R. Dole JAV senate atžymėjo (XII.6) Lietuvos Helsinkio grupės šeštąsias metines, apžvelgdamas grupės veiklą ir jos narių likimą.

Didžiai vertindami šias draugingas svetimųjų pastangas, sykiu turime at-iminti, kad jom didesniu ar mažesniu, tiesioginiu ar netiesioginiu akstinu buvo pačių Baltijos tautų savigynos įspūdingos apraiškos ir tai savigynai nuolatinė įvairiopa išeivijos talka.
Mūsų tautinės savigynos ištvermingumą liudija pogrindžio Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos dešimtmečio sukaktis. Laisvąjį pasaulį 1982 pasiekė LKB Kronikos penki numeriai, Aušros — keturi, Tautos Kelio — trys, Dievui ir Tėvynei bei Perspektyvų — po vieną numerį. Sovietinis teismas nuteisė Algimantą Andreiką, Joną Pakucką ir Eduardą Bulachą, o Liutavaras Kazakevičius įkalintas psichiatrinėje ligoninėje. Po 35 metų kalinimo ir tremties Sibire Spalio 30 į Lietuvą sugrįžo laisvės kovotojas Petras Paulaitis.
Išeivijos talka tautos savigynai 1982 buvo taip pat apsti. Altas organizavo Vasario 16-osios minėjimą JAV atstovų rūmuose ir senate. Rūpinosi, kad JAV paštas išleistų Dariaus - Girėno pašto ženklą. Darė žygių dėl lietuvių Sąžinės kalinių kankinimo psichiatrinėse ligoninėse ir sovietiniuose kalėjimuose. Parašė laišką prezidento patarėjui E d. Meese dėl OSI bendradarbiavimo su KGB nupilietinimo bylose. Drauge su JAV LB organizavo Lietuvos valstybingumo reprezentaciją — Lietuvos pasiuntinybės rūmų VYashingto-ne atnaujinimą. Alto informacijų biuras išleido 20 biuletenių lietuvių kalba ir 13 anglų kalba. Madrido konferencijoje Alto informacijų vadovas kun. dr. J. Prunskis judriai ir vaisingai kiekvieną plyšelį išnaudojo kontaktuoti bei informuoti konferencijos delegatam ar jų bendradarbiam apie padėtį sovietų okupuotoje Lietuvoje.

PLB valdyba perspausdino keturis Lietuvos pogrindžio leidinius, finansavo lietuvių rašytojų dalyvavimą tarptautinės rašytojų organizacijos (PEN) konferencijose Europoje, taip pat BATUN'o (Baltic Appeal to the United Nations) dalyvavimą Jungtinių Tautų Žmogaus Teisių komisijos sesijoje Ženevoje. Parėmė lėšomis Lietuvių Informacijos centrą Nevv Yorke. PLB valdybos pirmininkas dalyvavo ceremonijose, prezidentui Reaganui skelbiant Afganistano Dieną.

JAV LB išleido dr. T. Remeikio dešimtąjį raportą apie žmogaus teisių pažeidimus okupuotoje Lietuvoje 1981. (The Violations of Human Rights in Soviet Occupied Lithuania . Sėkmingai reagavo dėl Valstybės ir Gynybos departamentų neteisingo Baltijos valstybių žymėjimo savo žemėlapiuose. Laiškais reagavo dėl kai kurių enciklopedijų okupuotos Lietuvos klaidingų aprašymų ir klaidingų žymėjimų atlasuose ir žemėlapiuose. Vasario 16-osios minėjimam paruošė pavyzdinę medžiagą amerikiečių spaudai ir radijo programai. Birželio įvykiam atžymėti drauge su Baltiečių Laisvės lyga rūpinosi pravesti atstovų rūmuose ir senate rezoliuciją, kad birželio 14-oji būtų skelbiama Pabaltijo Laisvės Diena. Sąžinės kaliniam padėti bendradarbiavo su atitinkamomis tarptautinėmis organizacijomis. Drauge su estų, latvių, ukrainiečių bei vengrų atstovais aiškinosi Teisingumo departamente Specialiųjų tardymų įstaigos (OSI) darbo metodus ir sovietinių įrodymų patikimumą nupilietinimo bylose. Drauge su Altu organizavo Lietuvos valstybingumo reprezentaciją — Lietuvos pasiuntinybės \Vashingtone rūmų atnaujinimą.

Ryšium su Madrido konferencija Šveicarijos LB atstovai drauge su estų ir latvių atstovais buvo priimti Šveicarijos užsienių reikalų ministro (Šveicarijoj jis vadinamas direktorium) ir suteikė duomenų apie žmogaus teisių padėtį sovietų okupuotose Baltijos valstybėse.

Lietuvos Laisvės komiteto atstovas drauge su Bulgarijos, Čekoslovakijos, Lenkijos, Rumunijos ir Vengrijos atstovais lankėsi Valstybės departamente ir Pavergtųjų Europos Tautų seimo vardu įteikė memorandumą dėl režimo disidentų Sovietų Sąjungoje ir satelituose persekiojimo ir kalinimo.

Vlikas leido ELTOS biuletenius lietuvių, anglų, italų, prancūzų kalbomis. Intervenavo Valstybės sekretorių Haig, kai jis lankėsi Madrido konferencijoje. Intervenavo prezidentą Reaganą dėl Amerikos balso kai kurių programų turinio. Išsiuntinėjo Madrido konferencijos 27 dalyviam Telšių vyskupijos kunigų tarybos protestą dėl religijos persekiojimo. Vliko atstovas lankėsi Europos parlamente dėl parlamento politinės komisijos priimtos Baltijos valstybių klausimu rezoliucijos. Vliko pirmininkas aplankė Australijos lietuvius, dalyvavo Adelaidės baltiečių suorganizuotame Birželio įvykių minėjime, Melbourne — Baltiečių Tarybos posėdyje ir Sidnėjuje — Pavergtų Tautų ir Jungtinio Baltiečių komiteto susitikime. Dėmesio vertas Vliko 1982 seimo pasisakymas už laisvinimo pastangų derinimą, už Vliko bendradarbiavimą su kitomis organizacijomis, už Vliko ir PLB valdybų sutarimu šauktiną Lietuvos laisvinimo veiksnių konferenciją. Galgi pagaliau šventoji dvasia apšvies vadovaujančias galvas, kad Lietuvos dabartis ir ateitis įpareigoja visus išeivijos veiksnius ir veikėjus bendram sutartiniam darbui, kad tik concordia re s parvae crescunt.

Daugiau apie Alto, JAV LB, PLB, Laivės komiteto ir Vliko 1982 veiklą žiūr. 1983 Aidų Nr. 1 A. Pluko — Lietuviškoji veikla 1982 metais.

Lietuvių Informacijos centras išleido 21 žinių biuletenį amerikiečių redakcijom ir atitinkamom institucijom. Paruošė kelis tuzinus rašinių atskiriem amerikiečių laikraščiam bei žurnalam. Pagamino tris egzempliorius pogrindžio spaudos eksponatų kilnojamai parodai ir 10 kopijų skaidrių rinkinio apie žmogaus teisių pažeidimus okupuotoje Lietuvoje. Patys Informacijos centro bendradarbiai turėjo progą po keletą kartų pasirodyti televizijoje ir pakalbėti per radiją. Nors Informacijų centro vadovas kun. K. Pugevičius lankėsi Australijoje ne kaip Informacijų centro atstovas, o kaip Australijos lietuvių religinės atgaivos žadintojas, faktiškai jis labai sėkmingai pačius australus švietė apie religijos ir apskritai žmogaus teisių padėtį Sovietų Sąjungoje ir sovietų okupuotose Baltijos valstybėse. Apie tai jis turėjo viešus pranešimus penkiose kolegijose ir Ilobart rotušėje ir bent penkiolika interviu su Australijos spaudos ir radijo atstovais.

Lietuvių Kunigų vienybės ir Lietuvių Religinės šalpos rūpesčiu išėjo anglų kalba LKB Kronikos 48 - 53 numeriai. Be to, Religinė šalpa išleido "Infant Born in Bondage" ir trečiąją laidą Grincevičiūtės "Frozen Infemo".

Iš lietuvių, latvių, estų bendrų organizacijų veiklos žymėtinas Kanados Baltiečių federacijos (lietuviams atstovauja Kanados LB) Kanados parlamento rūmuose (IL24) suorganizuotas jau dešimtas metinis baltiečių vakaras. Jame dalyvavo karališkasis gubernatorius, keletas ambasadorių, keletas Kanados ministrų, 31 senatorius ir 49 atstovų rūmų nariai. Vakaro programos kultūrinis pobūdis nekliudė jc politiniam vaidmeniui.

Pasaulinė Baltiečių santalka (lietuviam atstovauja Vlikas) savo posėdyje (V. 15) aptarė: tautybių pasiekimus; savo veiklos planus Madrido konferencijoje; Baltijos valstybių bylos atstovavimą tarpvalstybiniuose forumuose. Pritarė Baltijos valstybių įtraukimui į laisvą nuo branduolinių ginklų zoną ir sutarė atžymėti JAV pripažinimo Baltijos valstybių de jure 60 metų sukaktį. Santalkos vardu pasiųstas (X.25) memorandumas Europos parlamento politinės komisijos nariam ir eilei parlamentarų. Santalkoje estam atstovauja Pasaulinė Estų taryba, latviam — Pasaulinė Laisvųjų Latvių federacija. Abi tos organizacijos yra mūsiškės PLB atitikmenys ir joms natūralu būtų susiblokšti su PLB. Estų ir latvių politiniai centrai yra Švedijoje ir Vlikui natūralu būtų susiblokšti su jais.

BATUN'o (Baltic Appeal to the United Nations) delegacija, kurioje lietuviam atstovavo Šveicarijos LB žmogus, dalyvavo Jungtinių Tautų Žmogaus Teisių komisijos sesijoje Ženevoje. Suteikė informacijų JAV, Britanijos, Kanados, Prancūzijos, Vokietijos atstovam komisijoje, taip pat gausiem spaudos ir radijo korespondentam apie žmogaus teisių pažeidimus sovietų okupuotose Baltijos valstybėse.

Ką konkrečiai 1982 yra nuveikęs Jungtinis Baltiečių komitetas (lietuviam atstovauja Altas), iš Alto 1982 suvažiavimo pranešimų neaišku.

Prieš porą metų Los Angeles lietuvių privačia iniciatyva suorganizuota Amerikos Baltiečių lyga drauge su JAV LB rūpinosi pravesti JAV kongrese Baltiečių Laisvės Dienos rezoliuciją, tęsė prof. Skuodžio išvadavimo pastangas, suorganizavo konferenciją žmogaus teisių klausimu, informavo amerikiečių spaudą, organizavo prie Prancūzijos konsulatų pasipiktinimo demonstracijas dėl Prancūzijos modernių instrumentų pardavimo sovietų sibirinio dujotiekio statybai.

Nors tarptautinė padėtis labai nenusistojusi ir daug kur pritvinkus įtampos, nors mūsų tautos savigyna yra nuostabaus pasiaukojimo ir nepalaužiamo ištvermingumo, o mūsų išeivijos talka tautos pastangom atsikratyti svetimųjų viešpatavimo nemažėja, — vis tiek 1982 metų perspektyvoje Lietuvos suverenumo vykdymo atstatymas tebėra kitame sovietinės okupacijos kalno šone ir mūsų tautos išsivadavimo reali viltis dar nėra pasiekusi to kalno viršūnės
Vytautas Vaitiekūnas

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai