Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
KAIP UOLA VIDURY UPĖS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė JURGIS JANKUS   

Su kunigu Stasiu Yla neteko nei kartu augti, nei vienoje vietoje dirbti, net nei ilgesnį laiką kur nors bendradarbiauti, tai ir toji intymioji jo asmens pusė, kuri būtų įdomi ne tik šiaip pavartyti, bet būtų ir labai reikšminga, mėginant aptarti jo asmenį ir darbus, man gana tolima, daugybe atvejų net visiškai nežinoma. Nežinau net kokie įvykiai ar tik vidiniai akstinai jį pastūmėjo į vieną ar kitą veikimą. Nežinau net, kodėl jis ėmėsi rašyti tą ar kitą knygą. Kas nors turėtų žinoti, ar žinojo, nes kunigas Yla nebuvo introvertas užsidarėlis, bet mėgo dalintis savo sumanymais, planais ir rūpesčiais. Pasakiau, žinojo, nes juk nemaža pirmųjų šaltinių, tų žmonių, su kuriais kartu gyveno, kartu dirbo, su kuriais bendradarbiavo, kurie dar galėtų daugelį kartu pergyventų momentų atsiminti, jau yra nebegrįžtamai išėję. Štai kun. J. Prunskis Draugo priede (1983.4.9) rašo, kad iš XX Amžiaus aštuoneto kolektyvo gyvi yra belikę tiktai du: jis pats ir Antanas Maceina. Anie jau nebepra-šneka nei apie vienas kitą, nei apie kunigą Stasį. Jeigu prašnekėtų kuris iš jo jaunystės artimųjų, gal galėtų net atskleisti kažin kur glūdintį variklį, kuris tada dar Laciūnų Stasiuką pastūmėjo ieškoti nežinomo, Laciūnuose nesamo. Ne tik pastūmėjo, bet pastūmėjęs nebepaleido ir per visokius sūkurius bei prarajas jį vairavo ligi paskutinio atsikvėpimo. Žinoma, tą paslaptį geriausiai būtų galėjęs atskleisti tik jis pats, bet to vargu ar kada būtumėm sulaukę, o dabar ir visiškai nebesulauksim, nes jis nemėgo kalbėti apie save, tai tokių žinių vargu ar kas beužtiks ir jo paliktuose rankraščiuose, nes jis vargu ar turėjo ne tik noro, bet ir laiko analizuoti save patį. Jeigu kada ir atgręždavo žvilgsnį į save, tai tik sau pačiam ir Visagaliui, bet ne kitiems. Nemėgo jis ir kad kiti apie jį kalbėtų. Kiek prabėgdamas galėjau pastebėti, jo dienos buvo pilnos rūpesčių ne apie save, kaip didžiuma to amžiaus žmonių daro, bet apie kitus.

Mano paties gyvenimo takas tik vieną kitą kartą tesusilietė su plačiu ir ryškiu jo vieškeliu, ir kiekvienas toks susilietimas paliko stiprų, nedilantį įspūdį. Kai grįžtu atgal į tuos atsitiktinius susitikimus, visiškai ne sarmata prisipažinti, kad nuo paties pirmo susitikimo man kunigas Stasys vis stovėjo keliom pakopom aukščiau. Norėdamas į jį pažvelgti, vis turėjau kilstelėti akis į viršų. Į senatvę, kai visi jausmai apstabarėjo, gal šiek tiek buvo apstabarėjęs ir tas skirtumo pajutimas, bet vis tiek, kai vėl mėginu kiek iš arčiau žvilgterėti į jo asmenį ir į jo darbus, tas skirtumo pajutimas visu stiprumu grįžta atgal. Su tokiu pat stiprumu kaip tada, kai jis, vokiečių okupacijos metais užėjęs, pakvietė įsijungti į jo sumanytos, Valstybės teatre surengsimos, švento Kazimiero akademijos programą. Tada jis paprašė parašyti kokį nors prozos gabaliuką iš švento Kazimiero buvimo Lietuvos žemėje. Prisipažinsiu, kad istorijai mano galva niekada nebuvo labai smarkiai pramušta, ir jeigu tokį darbelį būtų sugestijavęs kas nors kitas, būčiau labai paprastai atsisakęs, bet Ylai neatsisakiau. Negalėjau atsisakyti, nors jis, kiek atsimenu, nei prisispyręs prašė, nei prikalbinėjo, nei reikalo būtinumą įrodinėjo, bet pašnekėjo labai paprastai kaip žmogus, visu savimi gyvenąs reikalo didumu bei būtinumu, kad neigiamas atsakymas ar į visą jo šneką tik ranka numojimas nė į galvą negalėjo ateiti. Neatsisakiau, nežinau net, ar jo kviečiamas, kas nors kitas atsisakė, nors iš to viso rūpestingai planuoto įvykio menkai kas teišėjo. Okupantas, viešpats vokietis, akademijos neleido. Su ja, kiek galiu atsiminti, labai saulėtą dieną pasislėpėm Šančių gimnazijoj, o netrukus po to kunigas Stasys Yla jau atsidūrė Stutthofe tarp žmonių ir žvėrių. Jeigu lašas po lašo net akmenį prakala, tai rengimas švento Ka-. zimiero akademijos buvo vienas iš stambiųjų lašų, prakalusių Ylai kelią į Štuthofą. Sakau, kad tik vienas, nes ir be akademijos rengimo jis buvo vokiečiams rakštis nepatogioje vietoje: labai rūpinosi jaunimo sielovada, ir jo bute nuolat vykdavo tai posėdžiai, tai šiaip pasikalbėjimai. Klebendamas duris gauti švento Kazimiero akademijai leidimą, jis galėjo tik labiau atkreipti vokiečių akis ir į kitokį savo veikimą. Vokiečiai juk turėjo Lietuvai tvirtai nubrėžtus planus, tai bet koks judėjimas, siekiąs kitokios, negu jų planuojamos Lietuvos, turėjo būti tuč tuojau užgniaužtas, o gniaužimą juk visada reikia pradėti nuo vadų. Dalį jų sunaikino, būtų turbūt sunaikinę ir visus, jeigu nebūtų pradėjęs visiškai irti rytų frontas. Kas nors galėjo pagalvoti, jog tie patys žmonės, kurie bandė maišyti jų, vokiečių, planus, kada nors galėtų pamaišyti ir panašius rusų planus, tai juos ir išskyrė iš sunaikinti pasmerktųjų tarpo. Jeigu vokiečių viršūnėse tokia mintis tikrai kam buvo dingtelėjusi, tai išlikę gyvi, o ypač kunigas Stasys Yla, ją šimteriopai pateisino.

Po anų kelių susitikimų Lietuvoje su kunigu Stasiu daug metų nebeteko matytis, bet pirmo susitikimo padarytas įspūdis nesilpnėjo. Jis net žymiai sustiprėjo, kai perskaičiau jo knygą apie išbūtas dienas moderniojo žmogaus sukurtame žvėryne. Atrodo, kad tokioje vietoje kiekvienam, net ir pačiam geriausiam bei atspariausiam, to tikro žvėriškumo turėjo nors kiek įsisunkti. Ir ne tik paviršiun, bet ir pačion žmogiškos esmės gilumon. Atrodo, kad to negalėjo išvengti ir Yla. Juk labai natūralu, kad blogis atsiliepia blogiu, jeigu ir ne pačia esme, tai nors kaip blogio aidu. Ir tiesiai nuostabu, kad to išgyvento blogio net aidas kunigo Ylos visiškai nepalietė. Drįstu spėti, kad jis iš to žvėryno išėjo dar grynesnis, negu įėjo. Laisvėn išėjęs jis nieko nepasmerkė, nežadėjo niekam kur nors, kada nors, kaip nors atsilyginti už iškentėtas kančias ir už sugriautą sveikatą, bet dėkojo Viešpačiui už suteiktą progą iš arčiau pažiūrėti į daugialypį žmogaus vidų. Į skriaudžiamo ir į skriaudžiančio. Vokiškas žmonių žudymo fabrikas nepakeitė nei Ylos principų, nei siekimų, nepakeitė jo nei šio krašto sumaterialėjusi technologija. Priešingai, jis dar labiau ėmė rūpintis, tiesiog sirgte sirgo, žmogaus dvasinio tobulinimo reikalais ir jo paties išsikastomis vilkduobėmis, o tų vilkduobių, ypač jaunimui, kurio likimu Yla labiausiai ir sirgo, pinigo gaudytojai ir net politikieriai pri-kasinėja ir kasinėja vis daugiau ir daugiau: narkotikai, lytinis palaidumas, asmens teisės be pareigos. Kažin koks prancūzas gal bus ir teisybę pasakojęs, kad Amerika yra vienintelis kraštas, kuris iš barbarizmo pereina į degeneraciją, nespėjęs savos kultūros sukurti. Kunigas Stasys Yla kaip tik buvo vienas iš tų, kurie visomis jėgomis mėgino tą degeneracijos vyksmą sustabdyti bent savo, lietuvių, jaunimo tarpe. Čia jo darbas tikrai nebuvo tuščias. Vargu ar kas bent apytikriai galėtų pasakyti, kiek yra išaugusių taurių moterų ir motinų, kurias per brendimo klystkelius ir per nesveikos, sukiužusios moralės aplinką laimingai pravedė Stasio Ylos Moterni mergaitė, o kiek taurių vyrų ir moterų brandino ir gyvenimo kryptį rodė jo vedami ateitininkų vadovų kursai. Jie trumpi, jų apmatai kuklūs, atrodė tereikalingi tik savai organizacijai, kai kam atrodė, kad ir tai pačiai organizacijai jie nelabai tereikalingi, bet per juos jauni žmonės buvo skatinami pakelti žvilgsnį aukščiau kasdienybės, aukščiau savęs, aukščiau savo profesijos, bent dalį savęs ir savo gabumų atiduoti aukštesniems žmogaus polėkiams bei savo tautos, o per ją ir visos žmonijos reikalams. Jis taip mėgino jaunuolius, iš visų pusių apsuptus degeneracijos tvaiku, patraukti į ugdymą asmenybės ir į kūrimą savos kultūros. Tas kelias buvo pilnas sunkumų, reikalavo didelio ištvermingumo ir sizifiškos kantrybės, bet rezultatai jau ir dabar matyti. Kalbinau ne vieną jauną asmenį, imantį stipriau reikštis mūsų viešam lietuviškam judėjime, ir nustebau, kad jie visi yra išaugę iš Ylos kursų. Jie tenai suprato platesnio darbo prasmę, suvokė reikalą išeiti iš mokyklos užbrėžtų ribų, išsinerti iš kietoko profesinio kiauto ir suprasti, net pamėgti, momento reikalaujamą savo tautai ir savo žmonėms darbą. Ypač tiems savo žmonėms, kurių rankose kada nors bus tautos gyvybė.

Praėjusią vasarą, kartu su žmona važinėdami rytiniuose pakraščiuose, porai dienų stabtelėjom Putname. Norėjom pamatyti Alką, pasidairyti po Ylos pilį, paganyti akis dar vienoje vietoje likusiuose Galdiko paveiksluose, bent keliolika valandų atsikvėpti vienuolyno aplinkos ramybėje, bet visų svarbiausia — abu norėjom susitikti su kunigu Yla. Vieną vakarą, kai ligos varginama Kotryna po vakarienės nuėjo į lovą, mudu su kunigu Stasiu ligi gerų išnaktų prašnekėjom, ir pajutau, kad jį jau pradeda imti nuovargis. Kai kitą rytą jis nebeatėjo pusryčių dėl tos ilgos vakaronės, mane neramumas suėmė: pirštu prikišamai pajutau, kad ir Ylos sveikata nebe tokia, kada svarbu buvo ne kada guli, bet kada keli. Dabar viena nepailsėta naktis jau gali daugeliui dienų atsiliepti, nors jis, to neparodydamas, ir ėjo, ir dirbo, ir sielojosi kaip anomis sveikatos dienomis, bet jau viską darė labiau valia, negu sveikata.

Tą man atmintiną naktį apšnekėjom daugelį dalykų, pasvarstėm ne vieną jo rūpestį, jis privertė ir mane stabtelėti prie mano planų. Sužinojau jo gyvą rūpestį apie greitai išeisimą jo paties Mikalojaus Čiurlionio monografija, apie Alfonso Šeš-plaukio redaguojamą švento Kazimiero antologiją, sužinojau, kad ant stalo sudėta krūva laiškų, į kuriuos atsakyti vis nesuranda laiko. Jau tada dingtelėjo, kad viską aprėpti nebeleidžia ir sveikata. Kai sveikatos nebėra, vien valia nebe viską begali padaryti. Iš visų kitų rūpesčių pats didžiausias jo rūpestis buvo rūpesti? jaunimu. Jis ne tik juto, bet ir žinojo, kad gyvena jau skolintu laiku, tai ir rūpinosi, kas galėtų jį pakeisti. Tą rūpestį dar labiau sunkino, kad jis buvo įsitikinęs, jog pakaitalas galėtų būti tiktai kunigas. Ne kunigui būtų sunku, tiesiai neįmanoma, nes kur galima būtų rasti kitokį žmogų, kuris galėtų jaunimo reikalams skirti tiek laiko, kiek skiria jis pats. Net ir su parapija surištas kunigas to darbo negalėtų perimti. Paminėjau man žinomų keletą puikių jaunų asmenų. Yla, aišku, žinojo tokių daug daugiau, bet juos visus riša profesijų darbai, nuo kurių kada panorėjęs nepasitrauksi. O Yla galėjo, nors kartais ir jam tekdavo rinktis, kur eiti. Reikėjo spręsti, kur jo buvimas bus reikalingesnis. Kaip tik to mūsų susitikimo metu jis buvo pakviestas į Lietuvių katalikų mokslo akademijos suvažiavimą skaityti atidaromosios paskaitos, bet nusprendė atsisakyti, nes tuo pačiu metu vyko jaunimo ideologiniai kursai, kuriuose būti jam atrodė daug svarbiau, negu akademikų suvažiavime.

Kiek ilgiau pailsėjęs, kitą dieną aprodė savo pilį, į kurią ne tik pats įdėjo daug sielos ir darbo, bet išgražino prasmingais, tik tai pilaitei skirtais, mūsų menininkų darbais. Tų darbų turėjo užprašęs ir daugiau, tik vargu ar bespėjo juos visus surinkti. Negalėčiau paaiškinti kodėl, gal todėl, kad aplinkui buvo pilna ramumo, gal, kad diena buvo labai saulėta, o gal, kad čia pat Yla viską aiškino labai ramiu balsu, staiga pasakiau, jog norėčiau toje pilaitėje pasistatyti stalelį ir dirbti. Nereikėtų net ir stalelio. Galėčiau rašyti net ir ant akmens atsisėdęs. Ir Yla, ir Kotryna šyptelėjo, nė vienas mano noro nepaneigė. Yla net pritarė. Jis irgi pagalvojo, kad ramiam darbui pilaitės aplinka galėtų būti tikrai puiki. Apie tą pilaitę vieni pašnekėdavo vienaip, kiti kitaip, bet dabar ji labai ilgam bus konkretus liudininkas ne tik kunigo Stasio jaunatviškos dvasios lakumo, bet ir tvirtumo vyriškos ištvermės. Juk jaunuoliai greitai užsidega jokios naudos nežadantiems projektams, bet tik vyriška ištvermė tepajėgia juos įvykdyti. Paskui pavedžiojo po kapines. Prie daugelio kapų stabtelėjom kiek ilgėliau, nes Yla apie kiekvieną čia palaidotą turėjo daug ką pasakyti. Tada šnekėjom ir galvojom apie mirusius, bet nė dingtelėte nedingtelėjo, bent mudviem su Kotryna nedingtelėjo, kad po pusmečio ir kunigui Stasiui čia bus supiltas žemių kauburėlis. Esu tikras, kad tokio greito išėjimo ir jis pats nelaukė, nes galvoje turėjo tiek daug neatidėliotinų planų, kuriuos neretai į šalį stūmė realūs kasdienybės reikalai. Čia pat jau buvo baigiama nauja duobė staiga Cape Code mirusiam Biliūnui, kurį laidoti tą ar kitą dieną turėjo vykti kunigas Yla. Jam pačiam nieko nesakėm, bet paskui abu su žmona pašnekėjom, kam jis imasi ir tokių darbų, kuriuos ir bet kuris kitas kunigas galėtų padaryti, kad ir iš tų pačių tuo metu buvusių ten pat Putname. Bet greičiausiai, kad mudu klydome. Žmonės norėjo jo, ir jis negalėjo pasakyti ne. Dideliems galėjo, bet jauniems ir į nelaimę patekusiems — negalėjo. Ar tai nebuvo viena iš pačių didžiausių kunigo Ylos stiprybių?

Šių metų pradžioje (sausio mėn. 5 d.) kunigui Stasiui Ylai suėjo septyniasdešimt penkeri metai. Man knietėjo ta proga apie jį, kaip apie ne eilinį mūsų kultūrininką bei auklėtoją ir visuomenininką, šį tą pasakyti. Iš tikrųjų to knietulio varomas užsukau ir į Putnamą. Žinojau, kad jis nemėgsta pagyromis apdaigstytų sukakčių, dar labiau, kad kas nors narstytų (tai jo žodis) jį patį, vis tiek turėjau truputėlį vilties, kad galėsime susikalbėti. Susikalbėti susikalbėjome, bet ne ta prasme, kokia norėjau aš. Ir dabar, kai jo čia jau nebėra, kai atsigrįžtu atgal ir mintimi pralekiu gana atsitiktinius mudviejų pasikalbėjimus, vis stipriau pajuntu, kad jis buvo vienas iš nedaugelio tų, kurie gyvena ne metais, bet darbais. Vargu ar metai galėjo jam pačiam ką bepridėti. Jis metams — tai taip. Juk kiekvienus prabėgančius metus jis kuo nors praturtindavo, kuo nors jų prabėgimą labiau įprasmindavo. Įprasmindavo ne tik metus, bet ir daugelį mūsų pačių, kurie tuose metuose gyvenom. Daugeliui metai yra kone viskas. Jie plaukia laike kaip tuščia valtis, kaip medžio šaka, kaip nukritęs lapas arba koks kitas, už vandenį lengvesnis, daiktas,, patekęs į upės srovę. Jie nieko kito ir negali, kaip tik leistis srovės nešami ir skaityti ant kranto stovinčius upės ilgumo ženklus. Skaityti, registruoti, kiek tų ženklų jau prabėgta ir ties kiekvienu apvaliu prabėgtų ženklų skaičium smagiai padžiūgauti.

Kunigas Stasys Yla buvo visiškai kitoks. Jis man visada buvo kaip aukšta uola, paties Viešpaties ranka įdiegta upės tėkmės vidury. Srovė, atsidūrusi į nenugalimą kliūtį, susimeta į verpetus, keičia dugno profilį, keičia tekėjimo vagą, o uola pasilieka nepajudinama ir dar vis naujus sūkurius kelia. Srovė veikia ne uolą, bet uola srovę, tad uolai nėra jokios prasmės skaičiuoti, iš kaip toli toji srovė yra atitekėjusi, ar kaip toli dar nutekės. Šiuo atveju daug prasmingiau yra paskaičiuoti, kiek toje pratekančioje laiko srovėje pati uola yra sukėlusi sūkurių, o gal net pamėginti atspėti, kiek laiko ir kaip toli tie sūkuriai įvairins šiaip jau gana monotonišką tėkmės paviršių. Ir ne tik kaip ilgai, bet ir kaip prasmingai.

Svarstant Stasio Ylos buvimą, nejučia į galvą ateina Stasio Šalkauskio straipsnio, rašyto, kai Yla dar buvo jaunuolis, antraštė: Momento reikalai ir principų reikalavimai. Tos antraštės kiek praplėsta prasme ir noriu pasinaudoti, bandydamas įžvelgti į Ylos viso gyvenimo užmojus. Skubomis bėgdamas per ateitininkų minties aukščiausiai pakilusias asmenybes, , užkliūvu Juozą Girnių, Antaną Maceiną, Stasį Šalkauskį, Praną Dovydaitį. Pirmųjų trijų darbai yra pakilę į principų plotmę. Momento reikalai jiems irgi nesvetimi, jie kartais net visiškai į juos panyra, bet visada juos svarsto tik ryšium su principų reikalavimais. Tas yra ir labai svarbu ir būtina, bet tokie svarstymai momento reikalus ne visada teįtaigauja. Jeigu neatsiranda momento reika-
 
REGINA  INGELEVIČIENĖ                             ŠIAURĖS GAMTA
 
lais užsidegusių žmonių, tie svarstymai svarstymų plotmėje ir pasilieka. Kad mano teigimas būtų kiek aiškesnis, noriu jį paryškinti vienu pavyzdžiu. Vokiečių okupacijos metais Savitarpinė pagalba (taip buvo pervadintas Raudonasis kryžius) sudarė komisiją rasti būdų, kaip susidoroti su didėjančiu Kauno vaikų ir jaunuolių palaidumu. Komisijai vadovavo profesorius Vabalas-Gudaitis. Jis sudarė svarstymų programą, ir visą jaunimo palaidumo reikalą svarstėm tik socialinių ir jiems gretimų principų plotmėj. Kai mūsų svarstymai kiek arčiau susiliesdavo su kokiu nors bėgamuoju momentu, Vladė Arminaitė, o kartais ir aš pats šokdavom į kasdieną, siūlydavom, ką ir kaip reikia tuojau daryti, bet profesorius mums tuoj užpildavo už kaistančių apikaklių po kaušą šalto vandens. "Čia ne mūsų kompetencija", sakė. "Tą kada nors padarys kiti.

Mūsų uždavinys klausimą išstudijuoti visapusiškai, pagrįsti moksliškai, o kiti, mūsų darbą išstudijavę, jau galės susidaryti planus ir su jais eiti konkretaus darbo dirbti". Nežinau, kas iš to plano išėjo, nes mudu su Arminaite netrukus iš komisijos išėjom. Mums neužteko vien principinių svarstymų.

Iš jaunumės atsimenu, kad ano meto mūsų šviesuoliai, skaitydami Draugijos žurnale Prano Dovydaičio Bibliją ir Babelį, džiaugėsi, kad ateina net nesvajoto masto mokslininkas. Gal istorikas, gal istorijosofas, o gal net pasaulinio masto teologas. Šiandien turbūt niekas negalėtų ginčyti, kad jis galėjo būti ir vienas, ir kitas, ir trečias, gal dar ir ketvirtas, ir penktas, jeigu būtų ryžęsis susitelkti ties viena kuria disciplina, jon pasinerti, jai visą savo gyvenimą atiduoti, bet jis pasirinko visiškai ką kitą. Jis pasirinko visą savo gyvenimą ir didžiulį intelektą atiduoti momento reikalui, nes sumetė, kad pirmus žingsnius žengianti mūsų mokykla, užkamšyta iš visų kampų surankiotais mokytojais, nepajėgs svetimų kalbų nemokantiems ir nežinia kada jų pramoksiantiems mokiniams atskleisti, kas dedasi mokslo pasaulyje už Lietuvos sienų. Juk ne mokykla, bet Dovydaičio Kosmos, Logos o vėliau Soter daug kam iš mūsų buvo pirmieji tikros mokslinės gyvybės šaltiniai. Mane patį šviesaus atminimo kankinys kunigas Petras Rauda į juos įvesdino, ir jų nepaleidau iš rankų net ir tada, kai po mokslo žinynus jau pradėjau pasirausti svetimomis kalbomis. Net ir svetimoms kalboms pramokti minėti žurnalai buvo gera paskata, nes kiekvienas straipsnis pirštu prikišamai rodė, jog kitose kalbose to žinojimo galima rasti nepalyginamai daugiau. Manau, jog nelabai klystu teigdamas, kad nepriklausomoje Lietuvoje atsiradęs pirmas spiečius intelektualų, jų tarpe gal ir tas pats Yla, pirmąją paskatą bus gavę iš Prano Dovydaičio žurnalų, nes Dovydaitis, nedarydamas kompromisų su savo idealų principais, mokėjo praktiko pedagogo žingsniu nužengti iš mokslinių aukštumų ligi intelektualinio smalsumo pagauto lietuvio jaunuolio. Ir nužengti ne jaunuolio smalsumą patenkinti, bet jį patraukti į mokslo aukštumas. Į tas aukštumas, kurias jis pats paaukojo mirtinam momento reikalui.

O Stasys Yla? Ar tas irgi nenuėjo tuo pačiu keliu? Iš darbų nesunku sumesti jį turėjus ir istoriko, ir istorijosofo, ir filosofo, ir teologo talentus. Nežinau, kokio stiprumo buvo jo noras mokslo darbais lipti aukštyn į amžinųjų principų sritį, bet visi matėm ir žinojom, kad jis, nedarydamas kompromisų su amžinosiom tiesom, visą savo gyvenimą, visus savo talentus atidavė momento reikalams. Ne mėnesiui, ne metams, ne nuo kadencijos pradžios ligi galo, bet visiškai. Žmogaus ir tautos momento reikalams jis atidavė visą savo gyvenimą, visas dienas ir visas naktis. Net ir atgaivos darbai, kad ir toji pilaitė, ilgam ne vieno praeivio mintį riš su tautos praeitim, su jos gyvybės tęstinumu. Kai nors ir apgraibomis dairaisi po jo keltus pro mus tekančiame laike verpetus ir verpetėlius, negali nesistebėti sugebėjimu į viską atsiliepti visu savimi, ir atsiliepti tik pozityvia kryptim.

Stasys Šalkauskis savo Ateitininkų ideologijoj sugestijuoja, kad "Ginkluojantis didelei gyvenimo kovai reikalinga ne puikybės, bet kuklumo, ne neapykantos, bet tolerancijos, ne kultūrinio išsile-pinimo, bet iškilimo į aktyviosios kultūros viršūnes, kad iš jų galėtų būti aprėptos dvasiniu žvilgsniu dar platesnės padangės". Vargu ar ir pats Šalkauskis galėtų beieškoti geresnio ir ištikimesnio tų sugestijų vykdytojo už kunigą Stasį. Juk toks jis buvo savo darbe ir savo dienose: ir kuklus, ir tolerantingas, ir visada pakilęs į aktyviosios kultūros viršūnes, ir jeigu Stasys Šalkauskis išsilepi-nimo teiginį dar būtų papildęs fiziniu išsilepinimo paneigimu, turėtum Stasį Ylą iš akies trauktą. Žmonėse ir žvėryse jis pasisako, kokia tada buvo jo sveikata, ir pasisako ne pasiskųsdamas ar sužvėrėjusius žmones dar didesniais žvėrimis dėdamas, mini tik kaip faktą, kaip reiškinį, per kurį atsiskleidė kitų žmonių gerumas, pasireiškęs supratimu, pagalba, net auka. Žinau, kad tai nemoksliška, gal net naivu, bet, sekdamas prasmingai gyvenusių žmonių gyvenimus, labai dažnai negaliu atsikratyti minties, jog jie nematomo Apvaizdos piršto buvo vedžiojami pro lemties pragarmes, kad, išlikę gyvi galėtų atlikti didesnius ir svarbesnius uždavinius. Juk ir Stasio Ylos visas pokacetinis gyvenimas ir darbai buvo verti, kad Apvaizdos pirštas jį pravestų pro vokiečių krematoriumo žiotis. Buvo juk tenai sveikų, stiprių, užsigrūdinusių vyrų, bet žvėris juos sudorojo, o ligonis Yla išėjo. Matyt, jam reikėjo išeiti. Jeigu išėjęs ir nieko kita nebūtų padaręs, tik parašęs Žmonės ir žvėrys, tai vien ir tas jau būtų didelis turtas visai tautos ateičiai. Teisybė, mūsų kartoj toji knyga furoro nesukėlė, bet ir tas suprantama: mes manėmės tiek daug išgyvenę, tiek daug patyrę, kad kitų žmonių išgyvenimai ir už jų slypinti prasmė mūsų nebepasiekė, o jeigu kiek ir pasiekė, tai nebedarė įspūdžio. Aš pats esu skaitęs ne vieną ano baisiojo laiko aprašymą. Juose radau visko: ir humoro, ir neapykantos, ir net agocentrizmo, bet tokio žmogiško skaidrumo, tokio beveik nebežemiško atlaidumo, net beveik užuojautos tiems žvėrims tapusiems žmonėms niekur neužtikau, ir tas bruožas, o ne vien plika teisybė, knygą turėtų išlaikyti gyvą per kartų kartas.

Jau bus prabėgę nemaža metų, kai Ylai buvo pavojaus netekti vienos kojos, o gal net ir abiejų. Buvo laikas, kada jau net kiekvienas žingsnis buvo skausmingas, nes kimšosi kraujo takai. Nebeatsimenu iš ko girdėjau, gal iš jo paties, o gal ir iš kieno kito, kad daktaras jam patarė vaikščioti. O gal net ir jis pats sumetė, kad judėdamas dar gal galės išvengti operacijos. Jeigu tas būtų atsitikę man, būčiau išvaikščiojęs apylinkės kelius ir miškelius, o jis pastatė pilį. Jis negalėjo vaikštinėti, vaikštinėjimo centre pasistatęs save patį, nenorėjo savo kentėjimą nešioti kaip lėkštėje padėtą sudužusį brangų daiktą, kad visi matytų, pamatę užjaustų, paguostų, bet susiėmęs pasisiekė anapus kentėjimo, susirado sau ir kitiems kitą, prasmingesnį dėmesio centrą. Vos kojas pavilkdamas, ėmė vilkti akmenis, statyti pilį. Šiandien toji pilaitė, nors ir neatnešusi visiško išsigelbėjimo, bet daugeliu metų pratęsusi jo kūrybingą darbingumą, stovi vienuolyno giraitės medžių pavėsyje, liudydama (praktiškų žmonių akimis) keistą kunigą, kuris, norėdamas pažymėti svetimoje žemėje savo tautos praeities trupinėlį, pasistatė žymenį ir sau pačiam.

Kunigas Stasys Yla ir visas jo gyvenimas buvo paskendęs momento reikaluose, ir visas jo kūrybinis, mokslinis ir ganytojiškas darbas plaukė iš momento reikalavimo. Dėl to ne vienas yra mėginęs jį net sumenkinti. Esą jis įsivaizduoja esąs pajėgus būti ekspertas kiekvienu klausimu ir, žinoma, niekas iš to neišeina. Net ir savos pasaulėžiūros žmonėms jis ne visada buvo lengvai suprantamas. Sykį besikalbėdami su tėvu Viktoru Gidžiūnu, OFM, kažin kaip palietėm istorinius Ylos darbus. Gerai atsimenu, kaip istorikas Gidžiūnas aptarė neistoriko Ylos pastangas: "Kad jis rašo taip, lyg norėtų su kuo ginčytis". Tam Viktoro Gidžiūno teigime yra ir daug teisybės, nes Yla istorijos įvykių nenagrinėjo vien kaip istorinių faktų. Jam terūpėjo tik tie momentai, kurių svarstymas galėjo turėti reikšmės momento reikalui. Kilus kokiam svarbiam momento reikalui, nešnekėjo, jog būtų gera, kad kas nors imtų ir tą ar kitą padarytų; nelaukė, kad koks pasišovėlis kada nors atsiras, bet buvo problema, kurią spręsti reikalavo gyvenamasis momentas, jis, atsirėmęs į savo nepajudinamus principus, tuoj ėmė dorotis su ja pats, ir dorojosi visiškai nesidairydamas per petį, ką pasakys kitokių principų ar net kitokių nusiteikimų žmonės. Nesirūpino, ar kas pripažins jam mokslines kvalifikacijas, ar ne.

Kad momento reikalavimai lėmė jo darbus, jis pats pasisako "Šiluva Žemaičių istorijoje" įžangoje: "Ne kartą teko sklaidyti leidinius apie žymesnes vietoves ir šventoves kituose kraštuose. Kildavo pavydus klausimas, kodėl panašių leidinių neturime mes? Ko mums trūksta — žmonių, medžiagos ar akstinų imtis darbo?" Jam pačiam atsirado labai paprastas, iš pažiūros net gana menkutis, akstinas: Putnamo seselės dirbdinosi Šiluviškės Marijos statulą, ir joms reikėjo mažo leidinėlio apie Šiluvą ir jos Mariją. Gal prie to dar prisidėjo ir ginčas dėl Vašingtone įrengsimos koplyčios vardo parinkimo, kad Yla nebepasitenkino mažyte brošiūrėle, bet ilgokam laikui pasinėrė archyvuose ir paklojo puikų veikalą "Šiluva Žemaičių istorijoje". Per gausybę kitokių darbų ir pareigų tespėjo užbaigti tik pirmą dalį; bet reikia tikėti, kad ilgai netrukus kas nors, pasinaudodamas jo surinkta medžiaga, o gal net ir paliktais rankraščiais, jo pradėtą darbą užbaigs.

Vartant tą Ylos šiluvinį veikalą, nenoromis lenda galvon mintis, kad, normaliais laikais gyvendamas ir visą amžių atsidėjęs istorijai, būtų su kaupu užpildęs didžiulę spragą mūsų istorijos knygų bibliotekoje, kuri ligi šiol vis dar tokia tuščia. Tik visa nelaimė, o gal ir didelė laimė, kad Ylos akys matė ne tik vieną reikalą, prie kurio vertėtų ar turėtų sustoti visam gyvenimui, bet daugybę. Jo akyse vis stovėjo daugelis gyvenamo laiko degančių reikalų. Gal tai buvo pastoralinio linkimo padarinys, o gal tik sąžiningo žmogaus rūpestis gyvenamo laiko problemomis. Ir vienas, ir kitas juk negali sustoti tik prie vienos bėdos, tik prie vieno rūpesčio. Jie turi apžvelgti viską, ypač visus trūkumus, visas laiko bėdas ir viską su ta pačia meile, su tuo pačiu rūpesčiu vesti į gerėjimą, o kunigas Stasys Yla kaip tik toks ir buvo.

Juk niekam ne paslaptis, kad mums trūksta žinių apie savo žymiuosius žmones. Kol žmogus gyvena, ypač kol dirba, apie jo darbus pašnekame kartais vienaip, kartais kitaip, bet ir tai tik apie darbus, ne apie patį žmogų, o kai išeina, tai taip ir paliekam. Tenkinamės ir, atrodo, linkę tenkintis keliomis enciklopedinėmis eilutėmis. O juk turėjome žmonių, apie kuriuos reikėtų didelėmis knygomis kalbėti, kurių gyvenimas ir darbai galėtų būti jaunimui, neretai ir vienokį ar kitokį darbą dirbantiems, ne tik paskata, bet ir kelrodis. Stasys Yla tą juto, nevieną savo gyvenimo tarpą tuo gyveno, tuo sielojosi, rankiojo žinias apie tokių žmonių gyvenimą. Iš to rūpesčio yra kilusi Vardų ir Veidų knyga. Joje telpa žinių apie Martyną Mažvydą, Mikalojų Daukšą, Kristijoną Donelaitį, Juozą Arnulfą Giedraitį, Motiejų Valančių, Antaną Baranauską, Aleksandrą Dambrauską-Jakštą, Antaną Smetoną, Joną Mačiulį-Maironį, Jurgį Matulaitį, Juozapą Skrivercką. Kiekvienas aprašytas lengva, net ir šių dienų moksleiviui įkandama kalba, bei sutelkta nemaža faktų ir įvykių, tarp kurių randi ir dar niekur negirdėtų, o jeigu ir girdėtų, tai visai kitam kontekste. Ypač naujų žinių randi, kai Yla pasakoja apie jo paties pažintus mūsų laiko asmenis. Po knygą pasidairius, man vis tebekyla mintis, kad Yla buvo ne tik nuostabiai darbštus, bet ir labai metodiškas. Atrodo, kad kur užgirsta, ar kur užtikta žinia, net reikšmingesnė detalė, buvojo rūpestingai pasižymima, klasifikuojama, telkiama, o pakankamai surinkęs, tą medžiagą paversdavo straipsniu ar net knyga. Iš tų pastabų pertekliaus yra išaugusios Jurgio Matulaičio ir Konstantino Čiurlionio knygos, abi stambūs veikalai ir abi padiktuotos momento reikalavimo. Pirmoji — sukelti gyvesnį judėjimą, kad Jurgis Matulaitis greičiau būtų pakeltas į altoriaus garbę, o antrasis, kad iš arčiau galėtume pažinti genialų savo tautos menininką, kurį daugiausia tepažįstame tik iš vardo.

Yla yra vienas iš to nedaugelio, kurie visą gyvenimą pasilieka ištikimi savo pradžioje pasirinktam gyvenimo keliui — pastoracijai. Iš paviršiaus — kas čia nauja ar ypatinga. Kiekvienas, kuris renkasi kunigystę, renkasi ir pastoraciją. Juk tai kunigystės esmė, bet ir ne paslaptis, kad pasirinkimas labai dažnai ir pasilieka pasirinkimu, o patį pasirinkėją gyvenimas nusineša savo keliu, kaip pradžioje minėta alegorinė laiko upė jon įkritusį šapą. Stasys Yla, kunigu tapęs, ton upėn ne-įkrito. Jin nematomas pirštas įlašino nerimą gaudyti tautos gyvenime tuos momentus, kurie gali turėti reikšmės jos dvasiniam ir moraliniam kilimui, kilimui, kuris bus labai reikalingas, kai prireiks visiems prašnekti vienu balsu. Tik sakau, bet anaiptol to netvirtinu, nes nežinau, ar jis tai darė iš anksto susiplanavęs. Greičiausiai, kad ne. Greičiausiai jis tai darė, kad gyvenamasis momentas to reikalavo ir kad jam neleido nurimti, gal net nelabai aiški ateities vizija ar tik neįbrėžtas nujautimas. Tą gal būtų galėjęs pasakyti tik jis pats. O gal nė jis pats nebūtų galėjęs, nes mano naivi galva diktuoja, kad ne visada mes patys savo darbus ir savo dienas tvarkome. Kai permetu akimis greičiausiai nepilną Ylos leidinių sąrašą, nes jame teturiu tik dvidešimt septynis vardus, man jis darosi panašus į labai akylą gaisrininką, pastebintį mažiausią įsiliepsnojimą ir skubantį tuojau jį užgesinti. Ir ne tik užgesinti, bet apgadintą vietą kuo nors geru, prasmingu užpildyti. Tam reikalui jis kūrė maldynus, tam rašė ir visas knygas bei knygeles, kurioms aptarti ir jų reikšmę mūsų buvimui panagrinėti reikėtų ne prabėgomis parašyto straipsnelio, bet stambios studijos. Gal net ne vienos. Šių dienų žmogus labai rūpinasi politiniais ir ekonominiais reikalais. Tam, galima sakyti, atiduoda viską. Mes esame to laiko vaikai, tai labai normalu, kad esame tokie pat, bet ar tokie pat turime ir būti. Ar tik politiniai ir ekonominiai momento reikalai ir reikalavimai mums ir teturi terūpėti? Ylai jie irgi rūpėjo, bet jo rūpestis ėjo daug toliau. Jo rūpestis per momento reikalus stengėsi vesti žmogų į pilnutinį tobulumą, ir tokiu užmoju jis labai skyrėsi nuo daugybės mūsų, kasdienoje labai paskendusių. Kunigas Stasys Yla buvo labai neeilinė asmenybė mūsų gyvenime, ypatinga dovana, kurios ligi galo nesupratome ir gal negreit tesuprasime, todėl būtų labai verta, kad kas nors iš jo artimųjų, ypač kas nors iš tų jaunų akademikų, kuriems Yla per kursus ir gal net per asmeniškus ryšius pravėrė akis į platesnius horizontus, išstudijuotų jo palikimą, atskleistų jį patį ir jo įtaką mūsų, lietuvių, buvimui.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai