| |
|
|
|
DAIL. ADOMAS GALDIKAS PRISIMINTAS NEW YORKE |
 |
 |
 |
|
Parašė Leonardas Andriekus
|
JO KŪRYBOS APŽVALGINĖ PARODA
Šį rudenį suėjo 90 metų nuo dail. Adomo Galdiko gimimo. Gimė jis 1893 m. spalio 30 d. Žemaitijoje, Giršinų kaime, Mosėdžio parapijoje. Mokėsi Liepojos gimnazijoje. 1917 metais baigė Stieglitzo meno mokyklą Petrapilyje. Meno studijas gilino Švedijoje ir Vokietijoje. 1923 - 1940 m. jis buvo grafikos studijos vedėjas Kauno meno mokykloje, išauginęs gausią kūrybingų grafikų kartą. 1946 -1947 m. dėstė pritaikomojo meno institute Freiburge. Nuo 1947 iki 1952 m. gyveno Paryžiuje, kurdamas ir lankydamas muziejus. Ten 1948 m. Durand-Ruel galerijoje surengė savo paveikslų parodą. Į Jungtines Amerikos Valstybes atvyko 1952 m. ir apsigyveno New Yorke. Čia intensyviai kūrė ir rengė parodas Feigle galerijoje, Madisono gatvėje, New Yorke. Mirė 1969 m. gruodžio 7 d.
Tai tik biografiniai rėmai, kuriuose, žinoma, neišsitenka Adomas Galdikas nei kaip asmuo, nei kaip dailininkas. Norint jį suprasti, reikėtų pažinti asmeniškai, sekti jo kūrybos raidą, lankyti jo darbų parodas. Asmeniškas ryšys su juo, aišku, jau yra nutrauktas mirties. Ryšys su Galdiko kūryba gi tebėra gyvas tiek išeivijoje, tiek okupuotoje tėvynėje. Šio dailininko kūrybą ryškina net trys monografijos: Waldemar George — "Les Paintres Contemporains", 1931; Charlotte VVillard — "Adomas Galdikas — A Color Odyssey", 1973; "Adomas Galdikas" — monografija redaguota dr. Juozo Girniaus lietuvių kalba, tekstas M. Galdikienės, dr. J. Girniaus, V. Vizgirdos, L. Andriekaus ir Waldemar George, 1975. Monografijose Galdikas iškeliamas kaip dinamiška asmenybė tiek gyvenime, tiek mene, išėjęs į tarptautinę plotmę, kurio darbai saugojami žymiose muziejuose ir privačiose kolekcijose. Apie Galdiką įvairūs autoriai kartkartėm rašė ir Aiduose (Aidai, 1948, Nr. 15, 1952, Nr. 4, 1953, Nr. 8, 1954, Nr. 6, 1956, Nr. 2, 1957, Nr. 5, 1960, Nr. 4, 1963, Nr. 5, 1968, Nr. 8, 1969, Nr. 10).
Galdikas, nors būdamas grafikos specialistas, mažai šioje srityje tekūrė ir nepaliko gilesnių pėdsakų, išskyrus gausybę piešinių. Visas jo dėmesys buvo sukauptas į grafikos meno perdavimą kitiems ir į tapybą, kurios Kauno meno mokykloje nedėstė. Nepaisant to, savo dinamiška dvasia ir nuolatiniais ieškojimais Galdikas darė įtakos jaunajai tapytojų kartai ir buvo meninio judėjimo centre visą Lietuvos nepriklausomybės laikotarpį. Tai paaiškina, kodėl, jau sulaukęs vyresnio amžiaus, jis jungėsi į pažangių jaunųjų dailininkų sąjūdį Ars. Be to, Galdikas neapsiribojo vien grafikos dėstymu, dalyvavimu tapybos parodose, bet taip pat pasižymėjo ir knygų iliustravimu, teatro dekoracijomis, pinigų projektais ir kelionėmis po Vakarų Europos meno centrus.
Galdiko kūrybinis talentas labiausiai išryškėjo tapybinėje kūryboje. Jis turbūt giliausiai išgyveno Lietuvos peizažo esmę, atverdamas jį iki tol nematyta jėga. Galdikas turėjo savo spalvas, pamėgtas gamtos detales ir savitus koloritinius derinius. Ypač ateities kartos bus jam dėkingos už to senovinio Lietuvos peizažo įamžinimą ir jo iškėlimą į meninio grožio formas. Niekas su tokia meile nėra vaizdavęs kapinių, kryžių, kalvų, lygumų ir girių, kaip Galdikas. Jo paveikslai ypač atlikti tempera, yra lyg kokios muzikinės simfonijos, kur spalvos skamba beveik girdimom melodijom. Ir jo naujas atsivėrimas Freiburge, aišku, daugiausia rėmėsi Lietuvos peizažo patirtim. Net ir Jungtinėse Amerikos Valstybėse, kai linko labiau į abstratesnį gamtos vaizdavimą, Galdikas lygiagrečiai piešė Lietuvos kryžius, koplytėles, kapines, laukus. Lietuva jam liko kūrybos versmė, nors aplink ošė svetimi medžiai, tiesėsi nepažįstamos lygumos, plaukė kito krašto debesys.
Greičiausia tos kūrybos šaknys, įaugusios į kryžių bei rūpintojėlių žemę, išlaikė Galdiką jauną dvasia ir kūrybingą dailėje iki ilgoko gyvenimo pabaigos. Paskutinį jo kūrybos tarpsnį Viktoras Vizgirda šitaip apibūdina: "Galdikas buvo vienas iš tų kūrėjų, kurie iki gilios senatvės išlaiko dvasios budrumą ir kurių brandžiausia kūryba atitenka saulėlydžio laikotarpiui. Kaip gamtoje keičiasi metų laikai, taip tie patys motyvai Galdiko kūryboje vėl atgimsta naujais, vis skirtingais atspalviais, vis labiau išieškoti, išbaigti. Paskutinio kūrybinio dešimtmečio ir abstrakcinėse kompozicijose nauji spalvų deriniai, dar nematyti ir netikėti, kaskart vis ateina su naujais darbais — jo nerimstančios sielos liudininkais" (Monografija "Adomas Galdikas", 66 p.).
Tokio žymaus dailininko 90 metų gimimo sukaktis, rodos, turėjo būti plačiai paminėta lietuvių tautoje. Bet taip neatsitiko. Tiesa, okupuotoje Lietuvoje, kaip girdėti, Galdiko darbai rūpestingai saugojami Vilniaus muziejaus fonduose ir kataloguojami. Taip pat praėjusį pavasarį centriniuose muziejaus rūmuose 90-osioms gimimo metinėms paminėti surengta ne tapybos, bet Galdiko piešinių paroda - publikacija, t.y. piešiniai parodyti pirmą kartą.
Išeivijoje, kur dailininkas išgyveno patį kūrybingiausią savo amžiaus tarpsnį, 90 metų sukaktis praėjo beveik tyliai. Periodinė spauda apie šią sukaktį nieko nerašė. Taip pat nebuvo rengiamos dailininko atminimui parodos, išskyrus Nekalto Prasidėji-ml seserų surengtą parodą rugsėjo 24 d. Rockvillėje, Marylande, su Gi-nos Čapkauskienės koncertu, bet ir ten nebuvo užakcentuota, kad tai daroma dailininko 90 metų gimimo sukakčiai paminėti. Tik New Yorke, Kultūros židinyje, spalio 15-16 d. surengtosios apžvalginės parodos tikslas buvo pažymėti Adomo Galdiko 90 metų gimimo sukaktį. Parodą rengė Galdiko vardo galerija, kuri yra Kultūros židinio pastatuose. Jos vadovybė rūpinosi paveikslų sutelkimu, atrinkimu, suderinimu, parodos atidarymo renginiu ir kitais reikalais.
Kultūros židinio didžiojoje salėje buvo iškabinta 62 Adomo Galdiko paveikslai, apima jo kūrybos laikotarpius nuo 1944 metų iki mirties 1969 metais. Paveikslai sutelkti iš Galdiko Galerijos New Yorke (14), iš dr. Rožės Šomkaitės rinkinio (15), iš Galdiko muziejaus Marijos Nekalto Prasidėjimo seserų sodyboje Put-name (12), iš pranciškonų vienuolyno Kennebunkporte ir iš privačių kolekcijų, būtent Aleksandros Pakal-kienės, prof. W. Adams, V. K. Jonyno, Tado Alinsko, Zigmo Raulinai-čio ir Vitalio Žukausko. Tie asmenys labai domėjosi Galdiko kūryba ir buvo įsigiję geriausių jo kūrinių.
Daugiausia iškabinta paskutinio laikotarpio (1960 - 1969 m.) didelio formato paveikslų. 10 paveikslų buvo iš vadinamo freiburginio periodo, kai Galdikas ypač pasižymėjo kūrybinio intensyvumo ir aukščiausio lyrizmo galia. Netrūko paveikslų ir iš priešfreiburginio laikotarpio. Tada dailininkas tapė Berlyno ir kitų Vokietijos vietovių gamtovaizdžius. Taip pat tinkamai buvo atstovaujama pradiniam kūrybos periodui Amerikoje, kai Galdikas 1952 - 1957 m. perėjo į erdvesnį bei laisvesnį vaizdavimą tempera. Mažiausiai buvo iškabinta grafikos, arba piešinių. Juos lankytojai matė ant specialių stalų. Taip pat atskiroje patalpoje Marijos Nekalto Prasidėjimo seserys, kurioms teko Galdiko meno palikimas, pardavinėjo paveikslus, ta proga atvežtus iš Putnamo. Buvo galima įsigyti paveikslų ir iš dr. Rožės Šomkaitės rinkinio, kurio savininkai esą Galdikienės giminės. Salė atrodė labai maloniai ir spalvingai. Paveikslai buvo sukabinti ne tik ant sienų, bet ir ant specialių pastatų salės erdvėje. Iškabinimą tvarkė dail. Juozas Bagdonas. Jaukų įspūdį sudarė ir žalumynai, išdėstyti pasieniais bei salės viduryje.
Parodą atidarė Lietuvos gen. konsulas Anicetas Simutis. Apie dail. Galdiką, daugiausia kaip grafiką, kalbėjo Romas Viesulas. Dailininkų sąjungos vardu sveikino Paulius Jurkus. Galerijos vardu žodį tarė Leonardas Andriekus. Į parodos atidarymą susirinko apie 150 žmonių. Tarp jų buvo daug apylinkės dailininkų, Galdiko gerbėjų, rašytojų ir iš toliau atvykusių svečių, kaip Viktoras Vizgirda iš Cape Cod, T. Jurgis Gailiušis iš Kennebunkporto, Bronys Raila su žmona iš Los Angeles ir t.t. Tie, kurie negalėjo atvykti į oficialų parodos atidarymą, turėjo progą lankyti parodą visą šeštadienio ir sekmadienio popietę. Parodos proga buvo išspausdintas ir dailus katalogas.
Adomo Galdiko dailės paroda Kultūros židinyje buvo pagarbus jo gimimo sukakties paminėjimas. Ja ypač džiaugiasi tie, kurie su Galdiku bičiuliavosi, jį gerbė ir jo kūryba gėrėjosi. Daugelio iš jų jau nebebus gyvų, kai ateis Galdiko gimimo šimto metų sukaktis. Linkėkime, kad ji būtų tada plačiau ir iškilmingiau paminėta.
Leonardas Andriekus
|
|
|
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
