Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
VALERIJOS ČIURLIONYTĖS - KARUŽIENĖS MIRTIES METINĖSE PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Genovaitė Kazokienė   

Valerija Čiurlionytė - Karužienė su Genovaite Kazokiene

Prieš metus mus pasiekė liūdna žinia, kad Valerija Čiurlionytė-Karu-žienė pasitraukė iš gyvųjų tarpo. Valerija Karužienė paskutiniaisiais metais nesveikavo širdimi ir mirė 1982 gruodžio 23 d. Kaune. Tai buvo labai stipri asmenybė, daug prisidėjusi prie jos brolio Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kūrinių likimo. Brolio atminimas jai liko visam gyvenimui idealu, o jo darbų globa —    pagrindiniu gyvenimo tikslu. Galimas daiktas, kad tik Valerijos Karužienės pastangomis mes dabar turime Čiurlionio darbus Lietuvoje. Jos nuopelnai yra dideli dar ir mokslinėj plotmėj: ji — autorė daugelio dokumentuotų straipsnių; ji paruošė įžangas Čiurlionio kūrybai skirtom brošiūrom; ji padėjo sudaryti didžiulę Čiurlionio bibliografiją; paruošė spaudai Čiurlionio laiškus ir buvo nuolatinė konsultantė su Čiurlionio kūryba susijusiuose reikaluose. Bet gal efektingiausią jos veiklos sritis —    tai po Stalino mirties pradėta Čiurlionio kūrybos atgaivinimo banga, kuriai įgivendinti daug pagelbėjo jaunesnioji sesuo Jadvyga Čiurlionytė, muzikologė. Jos abi pradėjo Čiurlionio renesansą nuo muzikali-nės dalies, pasiūlydamos į koncertų programas Čiurlionio kūrinių. Kai tai praėjo, pradėjo judinti ir Čiurlionio vizualinį meną, tuo metu dar tebesantį Sovietų nemalonėje. Pirmasis apie Čiurlionio tapybą prabilo A. Savickas 1956 m., po jo P. Gu-dynas ir J. Umbrasas 1957 m., o kai J. Gaudrimas 1960 m. išleido "M.K. Čiurlionis, Apie muziką ir dailę", kelias jau buvo gerai pramintas sekantiems menotyrininkams, muzikologams bei meno mylėtojams.

Valerija Čiurlionytė-Karužienė gimė 1896 m. gruodžio 19 d. (senuoju kalendoriumi) gražiajame Druskininkų miestelyje, apsuptame aukštais pušynais. Gausioje devynių vaikų šeimoje ji buvo priešpaskutinė. Savo vyriausiam broliui Mikalojui Konstantinui Čiurlioniui ji padėdavo mazgodama jo teptukus bei aptvarkydama studiją, nors, kai jis mirė, Valerijai buvo tik trylika metų. Visi Čiurlioniu vaikai buvo muzikalūs ir linkę į meną, bet tik viena Valerija pasuko vaizdinio meno pusėn. Iš pradžių, 1913-1915 metais, ji studijavo pedagogiką Vilniuje ir Petrapilyje, bet nuo 1916 m. perėjo į meną ir mokėsi Juono ir Dudino studijose Maskvoje, tuo pačiu laiku lankydama dar ir Šaniavskio universitetą. 1923 - 1924 m. studijavo meną Berlyne, Orliko studijoje, o 1924 - 1926 m. tęsė meno studijas Ciuricho universiteto Meno Istorijos fakultete. Nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu Valerija Karužienė dirbo pedagoginį darbą ir tik nuo 1945 m. buvo pakviesta Čiurlionio Galerijos kuratorės pareigom.

Pirmą   kartą   pamačiau   Valeriją Karužienę 1972 metais: per Čiurlionio Galerijos kiemą išlėto žingsniavo senyva stambi moteris. "Tai Čiurlionio sesuo", paaiškino man palydovas. Mes stovėjom aukščiau ant laiptų ir akimis lydėjome nuo mūsų nutolstančią figūrą, kol ji dingo muziejaus rūmuose. Man rodėsi, lyg pati legenda būtų atgimusi mano akyse: Čiurlionio sesuo! Iš jos ramios, gal kiek pavargusios eisenos net iš tolo galėjai pajusti valingą žmogų. Ir atsiminiau, kai pats Čiurlionis rašė broliui Povilui: "Valė puiki mergina, gerai fiziškai nuaugusi — kaip Herkulesas, beveik visuomet linksma". Kadangi turėjau su ja susitikti, tai, be abejo, spėliojau, kaip ji mane priims, nes tokių smalsuolių ji tikrai nestokoja. Galėjau ir dabar prie jos prieiti, tačiau prieš susitikimą norėjau pati viena apžiūrėti Čiurlionio kūrinius, todėl visus palydovus ir draugus palikusi mašinoje ir dar prigrasinusi nė vienam su manim neiti, pirmą kartą įžengiau į Čiurlionio Galeriją. Prisipažinsiu, kad pirmas įspūdis buvo šokiruojantis. Aš nesitikėjau tokio paveikslų blankumo. Pripratusi prie vakarietiškų galerijų, ryškių spalvų, didžiulio formato, stipraus apšvietimo, pasijutau visai graudžiai: čia buvo lyg ir prietema, paveikslai maži, blyškūs, liūdnai žvelgė nuo sienų, tarytum skųsdamiesi, primerktomis iš nuovargio akimis . . . Gerai išsiverkus, pradėjau apžiūrinėti darbus, atpažindama vieną po kito, lyg seniai apleistus gimines, jau pražilusius ir susenusius. Ne, dabar dar negalėjau susitikti su Čiurlionio seserim, dar reikėjo laiko nugalėti tą graudulį, kuris buvo užgulęs širdį.

Rytojaus dieną dar kartą įpuoliau į Galeriją, jau žinodama ko tikėtis. Atrodė lyg ir šviesiau, ir paveikslai lyg ir atsijauninę, ir spalvos lyg ir atgijusios — tokie kokius aš ir žinojau iš knygų.

Tada prisistačiau Čiurlionytei-Ka-ružienei, ėjusiai Čiurlionio Galerijos kuratoriaus pareigas. Susitikimas buvo gana keistas. Jai jokia naujiena susilaukti iš toli žmonių, susidomėjusių jos brolio genialiais darbais arba norinčių studijuoti jo meną. Nors aš ir buvau pirmoji studentė iš Australijos ir ji apie mane nieko nebuvo girdėjusi, bet sutiko lyg būtų seniai manęs laukusi ir tik nustebo, kad aš tik dabar, taip pasivėlavusi, atvykau. Apvedžiojo vėl po galeriją, didžiavosi įrengtais šaldytuvais (air condi-tioners), nes tai buvo vienintelis toks muziejus visoj Sovietų Sąjungoj. Man buvo keista, kad ji domėjosi kiekviena pastaba. Pro storus akinių stiklus žvelgė smalsus, sakyčiau, jaunas žvilgsnis, nors ji jau artinosi į aštuoniasdešimtuosius metus. Aprodė man ir Fondus, juose sukrautus turtus: Čiurlionio tapybą, grafiką ir daugybę škicų. Apie Čiurlionį kalbėdama, jo niekad nepavadino pirmuoju vardu, nepavadino jo ir broliu, bet kalbėjo apie jį kaip apie abstraktą, referavo į "Čiurlionį", aiškiai išskirdama jį iš savo aplinkos, švelniai, bet tvirtai leisdama suprasti, kad ne mums jį lemta permanyti, nors rinko ir brangino kiekvieną aPie jį parašytą eilutę, kad ir visa žmonija galėtų apie jį ką nors sužinoti.

Kai po trejų metų atvažiavau ilgesnėm studijom, su Karužiene praleisdavau laiką raidiškai nuo ryto iki nakties. Mane apstulbino jos fizinė ištvermė: be jokio poilsio ji dirbdavo nuo ryto iki išnaktų. Pietų pertraukos metu labai mėgo išgerti stiprios pupelių kavos puoduką, kuris atstatydavo rytmečio budrumą. O tada ir vėl į darbą. Savaime suprantama, kad aš negalėjau atsibūti Čiurlionio Galerijoj, bet kad ji, praleidusi visą gyvenimą Čiurlionio šešėlyje ir virš trisdešimties metų toje pačioje aplinkoje vis dar negalėjo ten atsibūti.

Tada perpratau, kad jos supratimu pasaulis skirstomas į dvi dalis: vieną apšviestą Čiurlionio šviesos, o kitą laukiančią to apšvietimo. Tai gali pavaizduoti kad ir toks atsitikimas.

Pasklido žinia apie užsieniečių diplomatų būsimą vizitą Čiurlionio galerijoj. Valerija Karužienė buvo pripratusi prie aukščiausių ir visokiausių svečių, kuriems ji visą laiką asistavo kaip "gidas", palydovas ir aiškintojas. Tą rytą ji atėjo pasirėdžius tamsiai "bordavu" išeiginiu brokados rūbu. Darbas jautėsi lyg ir trukdomas nuolatinių klausimų: ar jau atvyko? Galbūt tai buvo nelankymo diena arba jau po lankymo valandų, kada, mums ramiai tęsiant katalogavimus, pasigirdo būrio žmonių sukeltas šnaresys. "Turbūt jau atvyko". Tačiau niekas neatėjo ir nepakvietė jos pabūti palydove ir Čiurlionio darbų aiškintoja. "O gal neatvyko". Pagalvojau, ko gi čia sėdėti ir spėlioti, juk nesunku nueiti į viršų ir patikrinti. Taip, tai buvo diplomatų vizitas, ir jų buvo daug, turbūt, virš penkiasdešimt. Tuoj pat pastebėjau ir palydovę aiškintoją — jauną gražuolę iš Vilniaus. Patys pirmieji klausytojai buvo pavieniai, matyt, nepritapę prie būrio, ir jie, atrodė, sekė palydovės aiškinimus, nes kreipė galvas į jos rodomus paveikslus. Betgi visi kiti stoviniavo, susiskirstę mažais būreliais po du ar tris, išsidraikę po visą galeriją, o paskutinieji, atsilikę nuo pirmųjų per visas dvi sales. Mano akys užkliuvo ir už keleto negrų veidų. Diplomatai, stipriai įsitraukę į tarpusavio kalbas, praslinko per galeriją, nė kartą net galvos nepakėlę į sienas . . . Grįžus, radau Valeriją Karužienė dar labiau palinkusią ant kartotekos, ir iš jos susmukusios figūros sklido atstumto žmogaus skausmas. "Nedaug ten tų ponų ir ne taip jie ten gražūs", atraportavau. "Mačiau ir keletą tobulai juodų". Karužienė pakėlė galvą, jos akys sušvito, ir ji pasakė: "Taip, taip, visas pasaulis ateis prie Čiurlionio".

Čiurlionio darbai, tų darbų likimas, jai buvo tapęs pačiu pagrindiniu gyvenimo tikslu, suteikusiu jai daug inspiracijos ir pasiryžimo. Ji saugojo juos kaip savo akį, užrakindavo Fondus keliais raktais ir dar užspausdavo plasticininiu antspaudu. Be jos leidimo niekas negalėjo į Fondus patekti, raktus ji nešiojosi su savim ir niekam jų nepatikėjo. Kartą atėjo filmuotojai, kuriems prisirengti filmuoti užtrukdavo pusdienį, o po to prasidėdavo gaudymas filmuotojų, išėjusių parūkyti ar šiaip prapuolusių neribotam laikui. Pavakariais, prieš uždarant galeriją, suslinkdavo visi arba bent tiek, kad filmavimas ir fotografavimas būdavo pradėdamas. Tas fotografavimas vyko iki 10-11 vai. vakaro, bet Karužienė nė nemanė nuleisti nuo jų savo akių: reikėjo budėti, kad tie vyrai nepaliktų stipriai šviečiančių uždegtų lempų be reikalo, kad nerūkytų, kad elgtųsi atsargiai su paveikslais, kad grąžintų į jiems paskirtas vietas. Po tokių ilgų vakarų iš ryto anksti keltis man nebuvo jau taip lengva, bet atėjusi į galeriją visada rasdavau Karužienę jau besitriūsiančią. Per tą laiką ji man aprodė ir papasakojo apie visus Čiurlionio eskizus, jo škicų albumus. Kartą, pačioj galerijoj, stovėjom prie "Laidotuvių simfonijos". Ji paklausė mano nuomonės, lyg norėdama mane paegzaminuoti, bet išklausius mano nelauktai ilgos interpretacijos, susimaišė: ne, to dar nebuvau girdėjusi. Ji lyg paskendo susimąstyme, bet kitą dieną neišlaikiusi paklausė, kokiais keliais aš galėjau prieiti prie tokių išvadų ir ar tai yra nauji menotyros mokslo metodai. Po to epizodo ji man visiškai atsivėrė ir parodė nepaprastą pasitikėjimą. Kai jai reikėjo važiuoti į Maskvą Čiurlionio parodos atidaryti, ji visus savo saugojamus Fondų raktus įdavė man. Taigi, vaikščiojau kaip šventas Petras su raktais, kurie, teisybę pasakius, ėmė mane bauginti. O jei kas nors prapuls, kieno bus atsakomybė? Užrakinau aš tuos Fondus visais raktais, užspaudžiau plasticininiu antspaudu, kaip jau buvau išsimokiusi, nieko ir artyn neleidau, pati nėjau, tik laukiau grįžtančios Karužienės, kad išvaduotų iš pasitikėjimo, tapusio man našta.

Atvėrė ji ir keletą prisiminimų, susijusių su Čiurlionio paveikslais. 1915 m., pirmajam pasauliniui karui artėjant į Lietuvą, žmonės bėgo nuo fronto į rytus, ne į vakarus. Bėgliais užtvino visi geležinkeliai. Valerijai tada buvo 18-19 metų. Po tėvo mirties 1914 m. ji skaitėsi "šeimos galva" ir buvo atsakinga už motiną ir jaunesnę seserį Jadvygą. Jos visos irgi ruošėsi bėgti, bet Valerija nesutiko palikti Vilniaus be Čiurlionio paveikslų, kurie buvo iškabinti nuolatinėje M. K. Čiurlionio veikalų parodoje Vileišio rūmuose Vilniuje ir oficialiai globojami "Čiurlionies Kuopos" — Lietuvių Dailės Draugijos padalinio. Išsiuntusi į Rusiją motiną ir seserį, Valerija sugebėjo tokiame sąmyšyje sugaudyti reikalingus viršininkus, spėjo išsirūpinti ne tik leidimą paveikslams išvežti, bet ir vagoną jiems pakrauti. Dar jai esant Vilniaus stoty, vokiečiai bombardavo geležinkelį, bet jos vagono neužkliudė, ir Valerija sveika su sveikais paveikslais išvažiavo į Maskvą. Kiekvienam karo pabėgėliui pergyvenusiam artėjančio fronto baimę, turi būti suprantama tokia jaunos mergaitės pasiryžimo rizika.

Netrukus Maskvoje jos laukė dar didesni vargai. Po kelių parodų, po kelių gerų kritikų, paveikslai buvo laikinai sudėti Maskvos Meno Mokyklos rūsyje. Tačiau mokyklos vadovybei greit prireikė daugiau vietos, ir vadovybė norėjo visus Čiurlionio paveikslus perleisti Rumiance-vo Muziejui. Bet visi lietuviai žinojo, kad patekti į Rumiancevo Muziejų reiškia paveikslų netekti, nes kaip tik ten buvo sukrauta daugybė iš Lietuvos sugrobstytų meno turtų: iš pavienių dvarų ir iš buvusių muziejinių rinkinių. Jaunoji Valerija vėl pradėjo vaikštinėti nuo vieno prie kito komisariato, vesdama derybas dėl Čiurlionio paveikslų grąžinimo į Lietuvą. Jai reikėjo derėtis su Leninu, švietimo komisaru Lunačiarskiu ir kiečiausiu iš visų — Lietuvos komisariato pirmininku Vincu Mickevičium-Kapsuku. Tą kartą leidimo išvežti paveikslų į Lietuvą Valerija negavo, bet išgelbėjo juos nuo Rumiancevo Muziejaus likimo, gaudama leidimą sukrauti Čiurlionio darbus Jurgio Baltrušaičio, Lietuvos pasiuntinio, bute. Paveikslai jau buvo apipelėję, ir nesant lėšų, reikėjo valyti nuosavom priemonėm. 1918 m. Valerija išgavo leidimą paveikslus išvežti į Lietuvą, bet Sovietai jai nedavė jokių išvežimo priemonių. Ir tik 1920 m., pasirašius taikos sutartį tarp Lietuvos ir Sovietų Sąjungos, Valerija Čiurlionytė gavo leidimą ir priemones parsivežti visus Čiurlionio paveikslus į Kauną.

Tačiau jos rūpesčiai ir čia nesi baigė, nes besikuriančioj nepriklausomoj Lietuvoj dar nebuvo tinkamų patalpų paveikslams sukrauti ar eksponuoti, nebuvo ir finansų, reikalingų restauravimui. Čiurlionio vardo galerijos statyba išbuvo projektuose penkerius metus. Tik 1925 m. buvo pastatytos laikinos galerijos patalpos, kuriose dalis iš sandėlių ištrauktų ir apvalytų paveikslų pirmą kartą buvo eksponuota plačiajai lietuvių visuomenei. Čiurlionio Galerijos idėja galutinai buvo įgyvendinta tik 1937 m., kai visus jo darbus perkėlė į Vytauto Didžiojo Kultūros Muziejaus meno skyrių, kuris tų pačių metų vasario 16 d. oficialiai buvo atidarytas.

Antrasis pasaulinis karas sudarė naujų rūpesčių, nes reikėjo kaip nors Čiurlionio paveikslus apsaugoti nuo galimo bombardavimo, gaisrų ar vagysčių. Buvo nutarta jo darbus sudėti į geležinę dėžę ir paslėpti Lietuvos Banko rūsiuose. Karo audros praūžė paveikslų neužkliudžiusios, tačiau 1945 m. pavasarį Nemunas nepaprastai patvino ir apsėmė didelę Kauno dalį. Apsėmė ir Vytauto Didžiojo Muziejų, ir Lietuvos Banko Rūmus su Čiurlionio darbais dėžėje. Žmonės buvo karo įbauginti, nedrįso tais neramiais laikais prašyti valdiškų įstaigų pagalbos, ypač kad Čiurlionio darbai buvo apšaukti dekadentiniais ir patekę į Sovietų valdžios nemalonę. Čia vėl tik viena Čiurlionytė-Karužienė išdrįso kreiptis į visokius komisariatus. Betgi joks komisariatas nenorėjo kištis į tokį neaiškų reikalą. Tada Karužienė kreipėsi į kariuomenės vadovybę, kuri ir sutiko ištraukti dėžę iš vandens. Ištraukus iškilo dar viena problema, nes geležinė dėžė užrakinta, o raktai išvežti į Vakarų Vokietiją. . . Kareiviai nusprendė dėžę pjauti ir pjovė aklai, nežinodami ką pjauna ir ką perpjaus. Galų gale, paveikslus išlaisvinus, pasirodė, kad daugelis jau mirko vandenyje. Reikėjo džiovinti, rėmuoti, o daugelis iš jų dar ir dabar tebelaukia gero restauratoriaus rankos.

Nors jau nuo pat Čiurlionio mirties (1911 m.) Lietuvių Dailės Draugija paskelbė jo paveikslus "amžina, neliečiama lietuvių tautos nuosavybe", tačiau kritiškais momentais reikėjo žmogaus, kuris, kaip matėme, asmeniškai įsikištų ir sutvarkytų reikalus, dažnai rizikuodamas savo asmeniniu saugumu.

Paskutiniais metais Valerijos Karužienės svajonė tebuvo viena: profesionališkai atrestauruoti Čiurlionio paveikslus ir pagaminti reprodukcijas ne fotografuojant, bet litografuojant. Toks sėkmingas bandymas buvo atliktas 1937 metais su keliais "Zodiako ženklų" paveikslais, kurie iki šiai dienai neprarado spalvų, neišbluko, ir dabar atrodo geriau negu patys originalai.

Valerija Čiurlionytė-Karužienė man liko simboliu beatodairiškai tikslo siekiančio žmogaus — žmogaus, statančio idėją žymiai aukščiau už asmenišką saugumą ir populiarumą. Ji nebijojo derėtis su aukščiausiais komisarais ir generolais, nes Karužienės akyse kasgi generolai prieš Čiurlionio genijų. Ir aš manau, kad pats Mikalojus Konstantinas Čiurlionis gali didžiuotis seserimi, kuri gynė ir saugojo jo darbus labiau negu save. O mes visi kiti turėtume būti dėkingi Valerijai Karužienei už jos pasišventimą, budint Čiurlionio palikimo sargyboje, kad paties Čiurlionio žodžiais sakant, "visi darbai skirti Lietuvai" ir būtų Lietuvoje.
Genovaitė Kazokienė
 

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai