|
RAŠYTOJO IŠSIVADAVIMAS BILIŪNAS LAIŠKUOSE |
 |
 |
 |
|
Parašė JUOZAS AMBRAZEVIČIUS-BRAŽAITIS
|
 Menininkas yra tikrai savo laikų sūnus,
bet vargas jam, kada jis yra sykiu ir jų
auklėtinis ar net lepūnėlis. _ _ , ,„ .
Fr. Schillens
Schillerio giliai pagalvota. Menininkas yra laiko veidrodis. Jame pasikartoja dalimis tie tūkstančiai ir milijonai, kurių tarpe jisai gyvena. Jų dvasią ir kūną pažįsta. Jų prakaitu pats prakaituoja.
Tačiau menininkas yra aukštesnis vienu atžvilgiu už visus tuos milijonus. Jo pažinimo ir kūrimo galios yra stipresnės. Jis suvokia tiesioginiu intuityviniu įžvelgimu. Jam dėl to gyvenamosios epochos veidas gali būti aiškesnis nei aniems milijonams.
Taigi menininkas yra visuomenėje ir vis dėlto aukščiau visuomenės. Ir juo aukščiau, juo savarankiškesnė jis yra asmenybė. Didieji menininkai paprastai nesiduoda suliejami griežtai tik su viena epocha, viena tauta, viena grupe. Laiko ir grupės idealuose jie nesutelpa, nors juos ir išreiškia. Tai dėl to, kad jie turi savus individualinius palinkimus, kurių tenka klausyti. Individualiniai palinkimai kartais esti tokie stiprūs, kad, jų traukiamas, menininkas pasielgs prieš visuomenės, kurioje jis išaugo, tradicijas ir dvasią. Atsiduria dėl to menininkas draminėj situacijoj, kada iš jo laukiama ar reikalaujama tokio žygio, kuris derintųsi su jo visuomenės nusiteikimais, bet jau nebesiderina su jo paties linkimais.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
KAZIMIERAS BŪGA — ŠIMTMETIS NUO JO GIMIMO |
|
|
|
|
Parašė ANTANAS KLIMAS
|
1879 lapkričio 6 d. Pažiegės vienkiemyje Zarasų krašte gimė žymiausias lietuvių kalbininkas Kazimieras Būga. Nors jis Peterburgo universitete pradėjo studijuoti tik 1905 m., būdamas jau 26 metų amžiaus,1 ir nors mirė sulaukęs tik 45 metų (1924.XII.2 Karaliaučiuje), tačiau jo mokslinis palikimas metų bėgyje ne tik neprarado savo vertės, bet tapo, galima sakyti, kertiniu lituanistikos pagrindu. Kada tik nepažvelgsi į kokį nors kalbotyros veikalą, liečiantį lietuvių kalbą, arba ir baltų kalbas apskritai, jame rasi cituojamus Būgos darbus. Tik gal sintaksės srityje mažiau užtiksime Būgos pėdsakų, nes šioje srityje jis nesuspėjo pasidarbuoti. Iš tikrųjų Būga mokslinius kalbotyros darbus rašė tik keliolika metų,2 bet paliko tokį milžinišką mokslo lobį, kad juo ligi šiol naudojasi daugelis pasaulio kalbininkų.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
|
Parašė Antanas Vaičiulaitis
|
Poeto 75 metų sukakčiai atminti
Moksluose
Apie Joną Aistį būtų galima kalbėti ne vien kaip apie poetą, bet ir kaip apie mokslininką, tautos likimo filosofą, valstybės teoretiką, visuomenės darbuotoją, publicistą, literatūros kritiką, bibliotekininką, sportininką slidinėtoją Alpių kalnuose, įdomių laiškų autorių ir nagingą vyrą aplink namus.
Viename iš gausių laiškų jis pasisako, koks būtent mokslininkas jisai esąs: viduramžių specialistas, ir galėtų kurioje nors kolegijoje dėstyti anų laikų istoriją. Į viduramžius jis įsigilino, rašydamas savo disertaciją Grenoblio universitete apie Šv. Rašto vertimus provansalų kalbon. Tai iš jo pareikalavo daug darbo ir kantrybės.
"Vasara buvo labai bergždžia, jei neskaityti kelių tūkstančių parašytų kortelių, mat, aš dabar darau keturių evangelijų pilną indeksą: vulgatos ir keturių provansališkų evangelijos vertimų. Tai be galo nuobodus ir sunkus darbas, bet aš jį pamėgau", — rašė jis iš Grenoblio 1942.X.30.
Tačiau nestigo savotiško džiaugsmo šiame triūse, kaip jis prisipažino anksčiau:
"Ir keista, aš perrašiau Mato evangeliją. Pergamentinis rankraštis, keturioliktojo šimtmečio, trim spalvom rašytas . . . Ak, kaip tai miela vartyt, kaip miela galvot, kad yra šalių, kur žmonės gali remtis ant rankraščių ir taip gyvenimą praleist, o mes vis tris darbus turėjom dirbti. Ir mes dėl to nieko nenudirbome, kad blaškėmės" (1941.VI.7).
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
NOBELIO LAUREATAS ODISĖJUS ELYTIS |
|
|
|
|
Parašė Antanas Vaičiulaitis
|
 Odisėjus Elytis yra antras graikų poetas, apdovanotas Nobelio literatūros premija. 1963 m. ją gavo graikas Jurgis Seferis.
Šių metų laureatui būdingiausi bruožai yra klasikinės graikų tradicijos, jos mitologijos sulydinimas su moderniuoju surrealizmu, intensyvus išgyvenimas, minties platumas ir formos disciplina. Vienas iš įdomiausių jo lyrikos laimėjimų yra surrealiz-mo sugraikinimas — autentiškas suliejimas su savo šalies palikimu, einančiu nuo Homero laikų. Poetas surrealizmą įaudė į savo žemės poetines tradicijas, iš jų susikurdamas naujus ir sykiu visiškai natūralius įvaizdžius. Kitaip tarus, plačiai žinomų antikinių tradicijų ir simbolių jisai nekartojo, o surado juose savų įžvelgimų. Nuostabus viso to vaisius yra tai, kad Odisėjus E lytis skamba drauge ir moderniai ir klasiškai. Tuo būdu jisai savo lyrikoje yra geras pavyzdys, kaip poezijos ieškojimus galima praturtinti savos tradicijos lobynais, jų nekartojant, o ištraukiant iš jų naujas spalvas. Beskaitydamas Odisėjaus Elyčio poeziją, nejučiomis pagalvojau: tokio kūrėjo dabar reikėtų lietuvių lyrikai, kuri šiandien ir Lietuvoje, ir kitur yra dvejoje kryžkelėje, dairydamasi naujo vaisingo kelio. Tiesa, turime modernių mostelėjimų, net surrealizmo ženklų, tačiau jie yra arba nedrąsūs arba nusižiūrėti. Natūraliai lietuviškos modernios, savitos poezijos vargiai beturime. Čia negali išgelbėti ir vadinamieji laisvi, arba kone proziniai eiliavimai, kadangi jiems stokoja arba kvapo ar disciplinos. Odisėjus E lytis iš dabarties poetų yra vienas iš griežčiausių ir reikliausių sau pačiam. Ir šia prasme jis galėtų būti mums pravartus. Pagaliau jis turi nemeluotą poetinį jautrumą bei gelmę, nežiūrint visos disciplinos ir naujoviškumo. Griežta forma jam nėra kliūtis poezijoje byloti nuoširdžiai ir įkvėptai.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
MANO GIMINĖS GIESMĖ
