ĮŽANGA

Štai šių dienų dilema: gyventi ar mirti. Tokiais atvejais visa metama į šalį ir iš paskutiniųjų stengiamasi gelbėti gyvybę. Nesigailima nieko, aukojama visa. Toks savo prigimtimi yra gyvosios dvasios klausimas. Toks jis yra pavieniam žmogui, atskiroms tautoms ir visai žmonijai. Toks jis buvo visais laikais, toks jis yra ypač šiandien, visu aštrumu iškilęs visame žemės rutulyje. Tai tikra prasme gyvenimo ar mirties klausimas.

Mūsų tauta jau kelinti metai rungiasi žūtbūtinėj kovoj, stovėdama tarp gyvenimo ir mirties. Šita kova už žemiškąją egzistenciją yra vaizdus simbolis tos kovos dėl amžinumo, kurią ji, Dievo pašaukta, vedė šimtmečius, kurią kovoja dabar ir dėl kurios grumsis ateityje. Stovėti nuošaliai ir likti abejingu, rūpinantis tik siaurais savo asmens reikalais, šito akivaizdoje reikštų tam tikrą savos tautos išdavimą: tegu ji žūsta, kad tik aš gyvenčiau! Iš antros pusės, imtis priemonių, kurios iš savęs nėra pajėgios iškovoti ir amžiams patikrinti tautos egzistenciją, mažiausiai būtų neišmintinga.

Prieš pora metų Columbe pasakytoje kalboje Jungtinių Amerikos Valstybių prezidentas Trumanas religijai ir demokratijai priskyrė nacizmo ir fašizmo pergalę ir „iškilmingai tvirtino“, — cituojame pažodžiui „Osservatore Romano“ (1946. III. 8, 57), — „kad tik didelis dvasinių jėgų budrumas ir religija pajėgs išgelbėti pasaulį nuo sunaikinimo, galinčio kilti iš atominės bombos panaudojimo“. Būdinga ir kartu džiugu, kad ir pasaulio didieji pradeda įžiūrėti išsigelbėjimą religijoj.