Visi iš anksto nusistatytieji priėjimo keliai, jo paties išreikšti ir kiti dramaturginiai ir teatriniai dėsniai, visi estetiniai mastai ir matai, kaip netinkami ginklai, atšimpa ir iškrenta iš rankų, vos įžengi į Sruogos veikalų viešpatiją, norėdamas ją užkariauti.

Įvairiausiais istoriniais drabužiais kostiumuotas gyvenimas, be galo intensyvus, aistrom ir, kova kunkuliuojąs, daugybė tautų ir žmonių, karalių, kunigaikščių, vyskupų, vienuolių, karvedžių, riterių, damų, kambarinių ir sargų, eilinių minios žmogelių, valstiečių, šokėjų, žydų, muzikantų — apspinta, įsuka į savo verpetus, apsvaigina skambia ir vaizdžia kalba, nepaprastu gyvenimo aistrumu ir jėga, apakina savo neeilinio gyvenimo puošnumu ir grožiu, nukelia į tą magiškąją pasaką, į tą netikrą, bet tikresnę už tikrąją realybe, kurios vardas — teatras.

Kažkas irraciorralaus, pasąmone iš karto pajuntamo, bet sąmoningais terminais neišreiškiamo, į sugalvotus arba nuo kitų nuimtus rėmus netelpančio sudaro šitą, gyvenimą saistančią konstituciją, jo žemę ir orą. Ir pirmiausia susivoki patekęs į didelio poeto sapnų ir iliuzijų viešpatiją, kur jis pats — visko matas ir saikas, tikrovė ir jos logika, idėja ir prasmė.

Sruoga, teoriškai skelbęs romantinį principą: poetizuoti realybę, — laimingiausiu būdu jį įkūnija, suderindamas savy poeto ir teatro menininko pradus.

Jeigu jaunasis Sruoga savo simbolistinių eilėraščių bandymuos tik, kaip neišvystytą potenciją, kaip duoną, dar uždarytą grūde, daugiau pažadu, negu įkūnijimu išgaudavo poezijos įspūdį, — tai jo brandžiųjų dramos kūrinių poezija skamba išbaigtai, tobulai, galingai. Ar religinė giesmė, ar Jogailos pasiilgtas Druskininkų gamtovaizdis, ar dvasinis komplikuotas stovis — visa išreiškiama nepakartojamu sruoginiu intensyvumu, mažorine jėga, plastiškumu, kondensuotumu, meistriškai valdomu baltuoju jambu.
Paimkime keletą pavyzdžių iliustracijai. Atotraukoje nuo paties kūrinio, nuo situacijos ir aplinkybių, dramatizmas gali, tiesa, nepakankamai pasiekti skaitytojo sąmonę, tačiau poetinė sugestija dingti negali. Štai, karaliaus Jogailos („Milžino paunksmė“) kelios citatos iš įvairių vietų, skirtingų nuotaikų:

Nuvargino mane kelionė.
Taigi. Atsikvošėti negaliu. Dar vis tebėr
Toks jausmas, lyg lietus tarytum lijo
Per ištisą gyvenimą. Nuo pradžios.
Lyg ir dabar dar būčiau šlapias visas.
. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .

I.

II.

Antrasis pasaulinis karas atnešė didelius nuostolius ir pareikalavo nepaprastai didelių finansinių ir medžiaginių aukų iš visų kariaujančių pusių. Daugiausiai nukentėjo Vidurio ir Rytų Europos kraštai, tai yra Vokietija, Lenkija, Pabaltis ir Vakarinė Rusija. Yra sunku tiksliai apskaičiuoti tiesioginius šių kraštų nuostolius. Apytikriai skaičiuojama, kad jie perkąrą nustojo 10—12% savo gautos turto, kas sudarytų apie 22 milijardus dolerių. Vakarų Europos ir Balkanų kraštai nukentėjo žymiai mažiau. Karas tiesiogiai palietė tik (tam tikrus plotus, kurie buvo karo veiksmų arena ir todėl žymiai mažesnė tautos turto dalis tebuvo sunaikinta. Šis ūkinės substancijos sunaikinimas yra sunkiausias karo palikimas. Krašto ūkio dalis, kuri gamino įvairias produkcijos ir suvartojimo gėrybes, tapo visiškai sunaikinta ir ištisa eilė metų turi būti pašvęsta vien sunaikintos substancijos ir prieškarinio lygio atstatymui. Ūkio pažanga yra ilgesniam laikui sustabdoma, tuo tarpu gyventojų skaičius ir įvairių gėrybių paklausa auga. Pasėkoje krenta gyvenimo lygis ir tautos gerbūvis.

Karo nuostoliai pasireiškė ne vien tik ūkio substancijos naikinime. Karo išlaidos buvo tokios didelės, kad jų padengimas nebebuvo galimas vien įprastomis finansinėmis priemonėmis. Reikėjo mobilizuoti visas aukso bei devizų atsargas ir užjūrių investicijas ir panaudoti jas karo finansavimui. Šių operacijų rezultate Europa nustojo savo kreditoriaus pozicijos pasauliniame ūkyje ir turėjo ją perduoti USA, kurios išaugo į pirmaujančias kapitalo jėgas. Šį procesą ryškiausiai gali charakterizuoti milžiniškų aukso rezervų perkėlimas į Ameriką 1937—1941 metų laikotarpyje USA aukso atsargos padidėjo 10 milijardų dolerių, tuo tarpu Europos rezervai sumažėjo iki žemiausiai leistinos ribos. Taip pat šiam procesui labai charakteringas yra Didžiosios Britanijos finansinės padėties pasikeitimas. Anglija iki 1939 metų buvo stipriausiais Europos kapitalistas ir turėjo didžiausias investicijas užjūriuose. Nuo 1939 metų iki karo pabaigos Didžioji Britanija turėjo likviduoti savo užsienio investicijas ir paimti naujų kreditų 4761 milijonų svarų sterlingų sumai. Po karo teko iš Amerikos skolintis dar 1 milijardą svarų. Tuo būdu Didžioji Britanija iš turtingo skolintojo pasidarė dideliu skolininku, kuris turi visą, laiką imti kreditus ir nežino, kada pradės mokėti skolas.