Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
20 lapkritis


KRIKŠČIONIŠKOJI ETIKA VISUOMENINIAME GYVENIME PDF Spausdinti El. paštas
Parašė KUN. DR. J. GUTAUSKAS   

 


1. Visuomeninis subrendimas, kaip visuomeninio veikimo sąlyga.
2. Visuomeninis veikimas, kaip pašaukimas ir pareiga.
3. Visuomeninis veikimas, kaip bandymas — gundymas.
4. Krikščioniškoji etika, kaip sėkmingo visuomeninio darbo vadovė ir garantija.

 

1. VISUOMENINIS SUBRENDIMAS, KAIP VISUOMENINIO VEIKIMO SĄLYGA

 

A. Žmogus, kaip visuomeninė būtybė apskritai

Du didieji žmogaus gyvenimo poliai — gimimas ir mirimas — yra du didieji slėpiniai. Slėpiniai ir paslaptys vyksta ir atsiskleidžia vienatvėje, slaptoje. Žmogus gimsta ir miršta vienas giliausia šito žodžio prasme. Tie, kurie jį pasitinka gyvenimui, jo nepažįsta, kaip ir jis jų nepažįsta. Tie kurie jį išleidžia į anapus, nuo jo pasilieka, kaip ir jis juos palieka. Gimimo ir mirties slenkstį žmogui tenka peržengti vienam, o gyventi su tūkstančiais. Prieš vaiko akis žingsnis po žingsnio žmonių pasaulis atsiskleidžia, prieš senelio akis jis diena po dienos užsiskleidžia. Vienas kūdikis, nes dar nepastatytas tiltas, kuris jungia jo ir kitų žemę, vienišas senelis, nes jo dienos priartėjo prie naujos paslapties durų, o žmonės nutolo.

Kaip rytas ir vakaras nesudaro visos dienos, taip gimimas ir mirimas viso gyvenimo. Jei gimimas ir mirimas pažymėtas vienatvės vardu, tai visas gyvenimas eina bendravimo ir įvairių tarpusaviu santykių ženkle. Žmogus, kaip individas, kaip turįs savęs sąmonę, net ir. labiausiai išsivysčiusių visuomeninių santykių metu savęs nepraras bendruomenėje; jis visados jausis atskiras, išsiskiriąs ir vienas, nors kaip visuomeninė būtybė veršis į bendruomeninį gyvenimą.“Tačiau žmogus niekuomet taip nesutaps su bendruomene, jos gyvenimu, kaip su ja sutampa paprasti gyviai, besivadovaują instinktu — bitės, skruzdės, termitai. Jie nežino kito pasaulio, kaip bendruomenės pasaulis, kitų darbų ir rūpesčių, kaip bendruomenės darbai ir rūpesčiai. Žmogus visados pasiliks bendruomenės atžvilgiu tam tikrame kritiškame rezerve su savo atskiru pasauliu, savo siekimais ir rūpesčiais. Jis į ją žiūrės ne tik bendro, bet ir asmeninio labo žvilgsniu. Vadinas, kaip iš vienos pusės bendruomenė negali pilnai žmogaus patenkinti, taip iš kitos pusės žmogus negali visiškai bendruomenei atsidėti. Bendruomenė žmogaus pilnai neišsemia ir nepatenkina. Žmoguje visados bus gyvas ne tik bendruomenės, bet, ir vienumos ilgesys. Atsiskyrėlio laimė vilioja ne tik bręstantį, bet ir subrendusį, net šeimą sukūrusį žmogų. Neseniai paskelbtas šventuoju šveicaras Nikolojus iš Klūe pačiame amžiaus viduryje palieka namus, žmoną, vaikus (tada jo jauniausias sūnelis tebuvo šešių savaičių) ir apsigyvena kaip atsiskyrėlis nuošalaus slėnio vienumoje. Žmogaus užtenka žmogui sau pačiam, jei su juo ypatingu būdu gyvena Dievas arba jam skiria ypatingą pašaukimą. Gilus, mistinis žmogaus sielos santykis su Dievu neleidžia žmogui jaustis vienišam ir apleistam.

Tai kas mus paauglius žavėjo Robinzono Kruzės gyvenime, buvo visiška vienuma, visiška laisvė ir pionieriaus darbas. Tačiau ir toks gyvenimas Robinzonui atsibudo. Jis ilgėjosi ir jieškojo žmogaus, draugo. Iš socialinės žmogaus prigimties nuolat besiveržiąs giliausias ir pastoviausias ilgesys, yra ilgesys draugo, kuris jį suprastų; su kuriuo jis galėtų dalytis darbu, duona, laisve, kančia. Net ir rojuje pirmasis žmogus būdamas vienas nebuvo patenkintas. Kai žmogaus prigimties Leidėjas tarė: „Negera žmogui būti vienam“ (Gen. 2, 18). Jis pridėjo: „Padarysiu jam draugę į jį panašią“ (Gen 2, 19). Dievas nepasakė — padarysiu moterį) žmoną, bet draugę.

Skaityti daugiau...
 
<< Pradžia < Ankstesnis 1 2 3 4 5 Sekantis > Pabaiga >>

JPAGE_CURRENT_OF_TOTAL
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai