| |
|
|
20 lapkritis
|
|
FREIBURGO „ECOLE DES ARTS ET METIERS“ MOKINIŲ DARBŲ PARODA |
 |
 |
 |
|
Parašė Alg. Vambra
|
|
M E N A S
1948 mt. liepos 18—24 dienomis Freiburge įvyko Ecolos des Arts et M ė t i e r s mokinių darbų metinė paroda. Jau daug kartų spaudoje teisingai buvo iškelti dideli šios mokyklos vadovaujančiųjų asmenų nuopelnai tačiau beveik niekas neužsiminė apie šios Mokyklos auklėtinių darbus, kurie yra verti ne mažesnio dėmesio ir įvertinimo.
Lietuviškajai visuomenei su darbais būtų įdomu susipažinti jau vien dėl to, kad apie 80% mokinių yra lietuviai. Mokomąjį personalą irgi sudaro beveik išimtinai lietuviai — geriausios tremtyje esančių menininkų pajėgos. Atvykęs į Mokyklą gali kartais pamanyti, kad čia kuri nors Kauno ar Vilniaus meno Akademija, nes jos studijose sutiksi ir flegmatiškąjį Vizgirdą ir judrųjį Jonyną, grafiką Valių ir tapytoją Valešką. Mokykla įsikūrusi vaizdingoje vietoje, prie pat Freiburgo, pažaliavusiam name, vadinamam Rebhaus. Tvirtos direktoriaus dailininko V. K. Jonyno rankos vadovaujama, ši Mokykla, kaip jau minėjau, daug ko pasiekė.
Bet grįžkime prie parodos. Pirmoje salėje išstatyti grafikos studijos, vadovaujamos Telesforo Valiaus, darbai. Paskutiniais metais mūsų grafikams išsimušus į pirmąsias eiles, įsigijus originalų veidą ir tradicijas, grafikos menas patraukė nemaža jaunų žmonių. Iš grafikos studijos didžiausią dėmesį atkreipia Simankevičiaus, Kuraūsko ir Veselausko darbai. Simankevičius, gerai jausdamas medžiagą, turėdamas daug ekspresijos ir be jokių sunkumų valdydamas piešinį, jau -dabar duoda visai įdomių darbų. Kuraūsko darbuose matyt daug kruopštumo ir grafiko atkaklumo. Tačiau V. Krėvės „Gilšės“ iliustracijose yra dar perdaug literatūrinio elemento. Jis čia dar piešia įvykius, o ne grafikos priemonėmis reiškia savo autentišką šio Krėvės veikalo išgyvenimą. Veselausko darbuose irgi dar per didelį vaidmenį vaidina siužetinė pusė ir dėl to nukenčia grafikos, kaip juoda ir balta meno, esmė. Apskritai, grafikos studija duoda vilčių. Daug nuopelnų čia tenka Telesforui Valiui, duodančiam mokiniams tinkamus medžiagos bei faktūrų supratimo pagrindus ir išaiškinančiam tikrosios grafikos esmę. Turinio persvara prieš grynąją formą, ypač mokyklos metais, aiškiai kenkia.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
|
Parašė A. Maceina
|
|
V I S U O M E N I N I S G Y V E N I M A S
Atsakymas JULIUI KAUPUI
Mielas Bičiuli,
Teisinti liberalizmą pasišovėte ne tik Jūs vienas. Antai „Mintis“ skyrė šiam reikalui net penketą, ilgų straipsnių (plg. 86—90 nr.). Tačiau negirdomis praleidęs V. Trumpos skeptiška šypsena lydimus ir nekultūringa bei viešoms diskusijoms neverta forma parašytus „pamokymus“, mielai sėduos atsakyti į Jūsų laišką, išspausdintą „Aidų“ 19 nr. ir pavadintą „Kryžkelėje tarp Romos ir Kremliaus“. Pačioje pradžioje Jūs darote man tris pagrindinius priekaištus: 1. esą aš gana smarkiai sumaišąs įvairiopas plotmes, ypač individualinę ir valstybinę; 2. manasis liberalizmo supratimas esąs gana netikslus; 3. aš netiksliai tapatinąs Kristaus Žodį ir Bažnyčios, kaip žemiškosios institucijos, politiką. Kadangi tolimesnis Jūsų laiškas yra šių priekaištų išskleidimas, leiskite tad man į juos iš eilės ir atsakyti, paliekant šalia smulkią polemiką, kurios nemėgstu ir nevartoju, o iškeliant pagrindines mintis, jas palyginant ir nušviečiant, nes man atrodo, kad tarp Jūsų laiško ir mano priekaištų liberalizmui nėra e s m i n i o skirtumo, bet tiktai nominalinis nesutarimas.
1. Pirmas priekaištas, kurį Jūs man darote savo laiške, remiasi, Jūsų nuomone, įvairiopų plotmių sąmaiša. Paryškindami savo mintį, Jūs teigiate, kad esanti „klaida priešpastatymas liberalizmo ir Krikščionybės“, nes, Jūsų pažiūra, „abu dalykai nestovi vienoje plotmėje: Krikščionybė yra religija, gi liberalizmas valstybinė teorija“. Jūs net manote, kad „mes galime būti geri krikščionys, o kartu būti liberalistinės ar socialistinės valstybės formos šalininkai“. Tačiau Jums, kaip kultūros filosofui, yra žinoma, kad kiekviena valstybės santvarka yra vienos kurios valstybės teorijos įkūnijimas, o kiekviena valstybės teorija yra kurios nors pasaulėžiūros dalis. Kurti valstybės teoriją ir pagal ją tvarkyti valstybę iš tikro reiškia stengtis parodyti, kaip tam tikros pažiūros į žmogų, į visuomenę, turtą, į darbą, į kultūrą, galop net į religiją turėtų būti vykdomos valstybės sąrangoje ir valstybinėmis priemonėmis. Valstybė nėra gamtinis dalykas. Ji nėra gamtos duota ta prasme, kaip mus supanti aplinka. Valstybė yra žmogaus padaras. Net istoriškai valstybė yra vėlyvas dalykas, nes pradinėje kultūroje jos nerandame. Bet jeigu jį yra žmogaus sukurta, tai ji ir neša kurią nors žmogaus turėtą idėją, nes kiekviename kultūriniame veikime ir jo vaisiuje glūdi žmogaus įsitikinimai, jo pergyvenimai, jo pasaulėjauta ir pasaulėžiūra. Nuosekliai tad ir kiekvienoje valstybės sąrangoje glūdi kuri, nors pasaulėžiūra.. Be abejo, aš jaučiu, kaip šioje vietoje Jūs prisimenate mano skelbiamą n e pasaulėžiūrinę politiką. Tačiau aš sau neprieštarauju. Jeigu aš reikalauju pasaulėžiūrinius klausimus išjungti iš politinių organų kompetencijos ir jų sprendimą atiduoti kultūriniams organams, tai šis reikalavimas taip pat yra pasaulėžiūrinis: jis kyla iš gilaus mano įsitikinimo, kad pasaulėžiūra yra laisvas dalykas ne tik žmogaus vidiniame, bet ir viršiniame gyvenime; kad ji turi teisės laisvai reikštis ne tik mintimis ar pergyvenimais, bet ir objektyvinėmis institucijomis. Nepasaulėžiūrinės politikos teorija taip pat yra pasaulėžiūrinė. Tai formulė, kurią neišmanėliai laiko sofizmu, kuri tačiau išreiškia iš vienos pusės valstybės kilmę iš pasaulėžiūros, iš kitos — personalistines pažiūras į valstybę ir į politines jos funkcijas.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
DĖMESIO MAŽAJAI LIETUVAI! |
|
|
|
|
Parašė Erdmonas Simonaitis
|
LIETUVIAI
Neseniai Mažosios Lietuvos Tarybos prezidiumas vėl paskelbė aukų vajų. Praeitais metais lietuviai tremtiniai labai gausiai ir dosniai rėmė Mažosios Tarybos veiklą, duodami gražų įrodymą,“ kad Mažosios Lietuvos reikalai tremtinių tarpe labai gyvai ir nuoširdžiai atjaučiami.
Šiais metais kol kas aukos plaukia gana silpnai, ir tas yra suprantama, nes valiutos reforma mus visus padarė ubagais. Bet kaip tik tai yra ir priežastis, kodėl mes vėl kreipiamės į Jus. Mūsų lėšos, kurias labai atsargiai ir taupiai naudojome, per šią reformą yra žiauriai sunykusios, ir jeigu nenorime, kad visas mūsų darbas sustotų, ir jau pradėję nokti darbo vaisiai išeitų niekais, esame kaip tik dabar reikalingi kad ir kuklios paramos.
Esame išspausdinę keletą leidinių — žurnalą „Krivūlė“, Vydūno „Gyvenimas Prūsų Lietuvoje“ ir vieną kitą knygute vokiečių kalba. Ši literatūra, nors ji ir Jums be abejonės bus įdomi ir naudinga, pirmoje eilėje buvo manyta paskleisti tų mūsų tautiečių tarpe, kurie yra kiek atitolę nuo mūsų bendruomenės ir kuriuos norime atlaimėti ir išlaikyti mūsų tautai. Lietuvių tauta nėra perdaug gausi žmonėmis ir yra ypač per paskutinį karą turėjusi tiek nuostolių, kad mes turime branginti kiekvieną mūsų kraujo lašą ir kad turime kovoti dėl paskutinio pabėgėlio iš Mažosios Lietuvos, kuris savyje neša mūsų brangų lietuvišką kraują.
Šiems nelaimingiems pabėgėliams, kurių dauguma nerado šilto prieglobsčio IRO stovyklose, o yra priversti stumdytis pavieniai tarp nepalankių jiems svetimų žmonių, mes norime kiek galėdami padėti, materialiai ir moraliai. Minėtą literatūrą turėsim jiems dalinti dažniausia nemokamai. Todėl mes prašome dar kartą Jūsų paramos. Jos laukiame iš paskirų asmenų ir iš lietuviškų organizacijų.
Buvo kadaise laikai, kada Mažoji Lietuva pagelbėjo Didžiajai Lietuvai, spausdindama brangų lietuvišką žodį ir skleisdama jį žmonių tarpe. Tas darbas nebūtų pasisekęs be žymių materialių aukų iš to laiko Mažosios Lietuvos veikėjų pusės. Dabar atėjo laikas Jums, Didžiosios Lietuvos broliams, prisidėti savo aukomis prie lietuviško žodžio skleidimo Mažosios Lietuvos lietuvių tarpe.
Padėkite mums apmokėti spaustuvėms sąskaitas, kad galėtume jau atspaustintus leidinius atsiimti ir paskleisti.
Būtų gerai, jeigu atskirose stovyklose susiburtų mūsų bičiuliai ir imtųsi iniciatyvos aukas surinkti ir mums padėti.
Pinigus prašome siųsti šiuo adresu: Albertas Puskepalaitis. (16) Wiesbaden, Koernerstr. 3.
Erdmonas Simonaitis
Mažosios Lietuvos Tarybos prez. Pirmininkas
|
|
|
* KRIVULĖ. Mažosios Lietuvos Tarybos Spaudos Komisijos leidinys lietuvių ir vokiečių kalbomis. Redagavo Albertas Puskepalaitis. Tai didelio formato, gausiai iliustruotas, 136 psl. leidinys, išsamiai nagrinėjąs praeities ir dabarties Mažosios Lietuvos problemas. Pabrėžtina, kad šio leidinio straipsnių autoriai beveik visi yra patys Mažosios Lietuvos lietuviai, ko buvo pasigesta specialiame Mažosios Lietuvos „Aidų“ numeryje.
* ŠV. PRANCIŠKAUS VARPELIS. Nr. 10. Šiuo numeriu minima žurnalo 25 metų sukaktis. „Varpeliui“, įsikūrus Amerikoje, pavyko virsti kultūringu religinės ir patriotinės minties žurnalu, pritraukiant visą eilę bendradarbių. Ir šiame numeryje be kitu rašo: Ark. J. Skvireckas, vysk. P. Bučys. kan. F. Kapočius, Juozas Girnius, Paulius Jurkus, Dr. J. Grinius S. Sužiedėlis, A. Vaičiulaitis ir kit.
|
|
MEDARDO BAVARSKO POEZIJOS DEBIUTAS |
|
|
|
|
Parašė D. M. Jesaitytė
|
|
Medardas Bavarskas SUNKIOS VALANDOS. Pirmoji eilėraščių knyga. Schweinfurt 1948; išleido „Tėviškės“ leidykla.
Norėtųsi su didele meile paimti ją į rankas, nes tai nuoširdžiai parašyta knyga. Ne tam rašyta, kad „padarius“ eilėraštį, kad užsitarnavus poeto vardą, bet — kad širdis perdaug kupina liūdesio ir nuovargio, kad nebėra kam kalbėti — tik sau — eilėraščiuos.
Tu nežinai, kad būna tokios aukštos pilys,
Tu nežinai — —
Kai saulė teka, karalaitė mylinti
Dainuoja taip gražiai.
Nuoširdūs ,,Sunkių valandų“ eilėraščiai, tuo netenka abejoti. Jie išpildo pirmąją lyrikos sąlygą — jų pasaulis tikrai išgyventas ir jie nemeluoja.
O pasaulis, kurin taip nuoširdžiai mus atveda poetas — skurdus ir tuščias ir neturtingas. Nedaug mums jisai teparodo: nėra Medardas Bavarskas naujų vidaus karalysčių kūrėjas, nepretenduoja jis į tautos dainius, tik viena tenori jis mums pasakyti — kad jam negera pasauly gyventi. Šitam pagrindiniam savo nusiteikimui jis pasirenka siaurą ir neįvairią tematiką — tai, ką kiekvieno šios žemės praeivio akys teužkliudo: sunkią kasdieninę buitį, prislėgtą sudužusių svajonių, apviltos meilės, nesurandamo ir nebylio Dievo naštos. Tarsi begaliniai pilkas ir tuščias peizažas atsiveria prieš mus Medardo Bavarsko tematika, ir tai, kas turėtų duoti jai gyvybės, yra poeto siela. Nes ją poetas nori išsakyti, nieko daugiau, ją, mirtinai iki skausmo sugeltą, ir nuvargusią — —
Ir čia neišvengiamai turime paliesti Medardo Bavarsko eilėraščių formalinę pusę. Nes nesame mes tokie pozityvūs, jog reikalautumėm iš poeto žūt būt teigti gyvenimą. Ne, jis gali rašyti, ką jis nori, bet jo eilėraštyje tebūna kūrybinė jėga atskleisti savo pasaulį vientisą, be jokios nereikalingos detalės, išgyvenimo sulydytą, organiškon visumon. O tačiau išraiškos netobulume, norėčiau teigti, glūdi „Sunkių valandų“ nenusisekimas. Šie eilėraščiai yra vienas akyvaizdžių, pavyzdžių, kaip forma yra neatsiejamai suaugusi su turiniu, kaip tam tikras kūrybinis nusiteikimas neišvengiamai reikalauja jam priklausančios išraiškos, jeigu norime džiaugtis tobulais kūrybos vaisiais. Jų šaltinis yra pats gryniausias lyrinis nusiteikimas, koks begali būti: poeto sielos bangavimas, savojo „aš“ išsakymas. Tačiau toks nusiteikimas reikalautų ir grynosios lyrikos išraiškos. Čia vaizdas ir sąvoka nusilenkia pačiam žodžiui ir jo muzikai. Lyrinis žodis privalo atgauti pirmykštę savo jėgą, jis turi gimti nesąmoningai, nesąmoningai jungtis į sakinius ir į posmus ir. išreikšti tai, „kas žodžiais nepasakoma“ — individualiausius žmogaus sielos virpėjimus ir jo vieno nepakartojamą likimą. Čia žodis turi būti pirmykštis ir individualus giliausia prasme. Jis turėtų išeiti tarsi pirmą kartą pasaulin iš jį sakančio poeto lūpų, nes jis gi jo sielą nori išreikšti.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
|
|
|
<< Pradžia < Ankstesnis 1 2 3 4 5 Sekantis > Pabaiga >>
|
|
JPAGE_CURRENT_OF_TOTAL |
|
|
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
