| |
|
|
8 spalis
|
|
MAŽESNIEJI BROLIAI IR LIETUVA |
 |
 |
 |
|
Parašė SIMAS SUŽIEDĖLIS
|
LIETUVIAI ir kitos baltų giminės, prieš XIII amžiaus pradžią retai istorijoje užsimenamos, viešumon iškilo tuo metu, kada Kristaus tikėjimo skleidimas tarp nekrikščionių buvo įgavęs politinį pobūdį. Ramus ir taikus pagonių krikštijimas, kuriuo pasižymi pirmieji viduramžių laikai, vėlesniu metu persisvėrė į prievartinį apaštalavimą. Karolis Didysis VIII amžiuje mirties grasa prispaudė krikštytis saksus. Vokietijos imperatoriai Otonai, trys iš eilės, X amžiuje jėga krikštą įdiegė Paelbio slavam. Kalavijų ašmenimis rėmėsi Kryžiaus karai, kai XI-XIII amžiuje Šventoji Žemė vaduota iš mahometonų rankų. Vienu ar kitu atveju Bažnyčiai vis dėlto labiau rūpėjo krikštas; tuo tarpu Romos imperijai, tada vadinamai Šventąja, krikštas tarnavo atrama savo teritorijai ir valdžiai plėsti.
Politinį krikšto bruožą atspindi ir pastangos įjungti Lietuvą į krikščioniškąją bendruomenę, už kurios ribų buvo likusi kaip vienintelis Europoje pagoniškas kraštas. Pradžioje, tiesa, baltų gentys buvo susilaukusios taikingų Dievo Žodžio apaštalų: šv. Adalberto-Vaitiekaus, šv. Brunono-Bonifaco, augustinų vienuolio Meinhardo ir cis-terso Kristijono. Pimuosius abu benediktinus mirtis ištiko prie Lietuvos durų: šv. Vaitiekus nužudytas Prūsijoje (997), šv. Bonifacas su 18 draugų — Lietuvos pasienyje (1009). Sakytume, tarsi, jų kraujas mūsų sentėvių ir jų giminaičių krikštą būtų sulaikęs ištisiem dviem amžiam. Mein-hardas pirmuoju Livonijos vyskupu buvo įšventintas tik 1186, o Kristijonas — Prūsijos vyskupu 1216. Jis buvo konsekruotas Romoje popiežiaus Inocento III, to paties, kuris Pranciškui Asyžiečiui leido kurti naują vienuoliją.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
|
LIETUVA BR. ADOLFO REGĖJIMUOSE |
|
|
|
|
Parašė LEONARDAS ANDRIEKUS
|
K a r a l i a u s M i n d a u g o l a i k a i
Jei ateitų mūsų Tėvas,
Atplasnotų ir paukšteliai,
Žaidę prie Asyžiaus jo delnuos. —
Čia visų skrajūnų karalystė —
Žemė vieversio dainos.
Jam pragydus Saulės himną,
Į ekstazę pultų girios
Rytmetį be liūdesio žymės,
Ir jau niekados nebenutiltų
Dievo šlovei gimusi giesmė.
O pažvelgus jam į dangų,
Išsibudintų ugnelė
Prie Punios, Rambyno, Nadruvos,
Ir jau niekuomet nebeužpūstų
Vėjas amžinos liepsnos.
Jei pakeltų mūsų Tėvas
Laiminimui ranką,
Sutrupėtų kalavijai,
Amžiais susmeigti širdy. —
Čia ramybės neišmeldusių vaidilų
Motina graudi!
Bet, pamatę Asyžietį,
Dievo stigmom nužymėtą,
Meilėn šaukiantį vardais,
Kraujo žemėj taptų broliais
Žmonės, paukščiai ir žiedai . . .
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
ŠV. AMBROZIEJUS PABRĖŽA — ŠV. PRANCIŠKAUS DVASIOS SŪNUS |
|
|
|
|
Parašė VIKTORAS GIDŽIŪNAS
|
 Dar nėra išsamios Jurgio Ambroziejaus Pabrėžos biografijos, bet daug apie jį rašyta kaip liaudies gydytoją, pirmąjį Žemaitijos botaniką ir poetą. Iki šiol rašiusiųjų labai mažai tepaliestas jo gyvenimas ir veikla kaip kunigo pasauliečio ir vienuolio. Dar mažiau rašyta apie jį kaip švento gyvenimo vyrą ir iškilų šv. Pranciškaus dvasios sūnų. Dėl to 750 metų nuo šv. Pranciškaus mirties proga man, rašančiam Pabrėžos biografiją, suteikta galimybė šiuos dalykus atskleisti.
Jaunystė ir mokslas
Pabrėža gimė 1771 sausio 15 Večių kaime, Lenkimų parapijoje ir buvo pakrikštytas Jurgio vardu. Jo tėvai, Jonas Pabrėža ir Rožė Baužins-kaitė, turėjo 30 ha žemės ūkį ir, atrodo, buvo laisvi nuo baudžiavos. Jurgis Pabrėža bajorystę, tur būt, įsigijo stodamas į Vilniaus universitetą. Pabrėžų šeima buvo gausi, nes užaugino 7 vaikus: 3 sūnus ir 4 dukteris. Jurgis augo apsuptas laukų žalumos, tėvų, brolių ir seserų meilės; buvo linksmas, gabus ir kuklus. Gražūs tėvų pamokymai ir pavyzdžiai teigiamai veikė jo protą bei širdį ir padėjo formuoti jo kilnią asmenybę.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
|
Parašė NELĖ MAZALAITĖ-GABIENĖ
|
I
Iš erškėčių krūmo išskrido paukštis — atrodė, kad jis nori nusileisti ant rankų tam, kuris vaikštinėjo po sodą.
Bet iš tikrųjų tai nebuvo joks sodas: pelkės ir kimsynai, nevykę kalvos, nusišėrę medžiai ir sausa kieta dykumų žolė, tačiau tam, kuris ėjo pro čia, visų visa žemė buvo gėlynai ir palaimintos lankos. Jeigu paukštis temokėjo tiktai alkanai cypterėti, vis tiek, to keliautojo ausys buvo pripildytos dainų, ir jis klausėsi laimingas, o paskui iškėlė ranką ir paleido paukštį į kitų skraidančiųjų taką — aukštyn.
Ir tuo pačiu akimoju kažkas nukrito nuo erškėčiuoto krūmo, kažkas, ką vėjas vartinėjo po smėlį ir sausą dumblą, — ir tas, kuris, palaidęs paukštį, buvo jau pradėjęs pats žingsniuoti, atsisuko ir grįžo. Nes visais laikais jis buvo kėlęs daiktus ir gyvius.
Ne visada, ne visada! — jis buvo metęs pinigus, o auksas krenta žemyn ar į šonus, ir turtingo pirklio sūnus svaidė brangenybes, kad jos lietųsi vyno šnarėjimu, į kaulelių žaismą vertė sidabrą, į viliojantį juoką, triukšmingas dainas. Ir brangiai mokėjo už žirgą, kuriam tiktai sparnų tetrūko —jis buvo šaunus jaunuolis.
Gi prie žirgo tiko kardas, ir su kardu rišosi garbė, tolimi keliai, kovos, ir grįžimo, pergalės triumfas, ir tai buvo svaigiau už vyną ir meiles — jis buvo drąsus, jis buvo karys, jis buvo.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
BAŽNYČIA IR VALSTYBĖ ŠIANDIEN LIETUVOJE IR LENKIJOJE |
|
|
|
|
Parašė J. Labutis
|
Istorinis katalikybės vaidmuo Lietuvoje ir Lenkijoje yra labai panašus. Abu kraštai dėl absoliutinės katalikų gyventojų daugumos vadinami katalikiškais. O betgi nūdienė ir visa pokarinė abiejų kraštų padėtis šiuo atžvilgiu tiesiog nepalyginama.
Lietuvai buvo primesta visiškai į vietos sąlygas neatsižvelgianti svetima Sov. Sąjungos santvarka, nuožmiai sprendžianti valstybės ir Bažnyčios santykius pagal aklai kopijuojamą Rusijos stačiatikiams pritaikytos politikos pavyzdį. Visai kitaip Lenkijoje, kur katalikams neteko pergyventi stalininio, chruščiovinio ir pochruščiovinio tikybos persekiojimo bangų, kaip Lietuvos katalikams. Net ir sunkiaisiais pokario metais Lenkijoje veikė katalikų universitetas Liubline, buvo leidžiama katalikų spauda. Lenkijos komunistinė vyriausybė ir partija ne tik toleravo, bet ir skaitėsi su katalikų dvasine vadovybe ir viešąja nuomone; nebuvo nutrauktas lenkų katalikų šviesuomenės tęstinumas. Su Gomulkos atėjimu į valdžią katalikų gyvenimo sąlygos toliau gerėjo. Nors šiandien Varšuvos santykiai su Vatikanu ir nėra tokie, kokių abi pusės pageidautų, jei nesikištų Maskva, visa tai Lietuvos katalikams atrodo kaip neįvykdoma svajonė. Jeigu kas nors iš dabartinių partijos viršūnių Vilniuje pamėgintų garsiai pasisakyti už tokį lenkiškojo socializmo modelį ir siūlytų juo pasekti, tai tokiam veikiausiai tektų pasinaudoti valdišku gydymu kurioje nors sovietinėje psichiatrinėje ligoninėje.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
|
|
|
<< Pradžia < Ankstesnis 1 2 3 4 Sekantis > Pabaiga >>
|
|
JPAGE_CURRENT_OF_TOTAL |
|
|
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
