Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
23 birželis


AKADEMINIS GYVENIMAS PDF Spausdinti El. paštas

Studentija ir muzikinis išsilavinimas. - Matydamas studentijoje mūsų būsimąjį elitą, siaubingai išsigąstu jo baisaus antimuzikalumo... Jei gimnazijoje moksleivis gavo kad ir labai skurdaus muzikos minimumo, tai universitete jis jo visai negauna. Muzikalumo lavinimas paliktas privačiai studentijos iniciatyvai ir tradicijoms. Atrodytų, kad organizacijų konferencijos bei studijų dienos būtų puiki proga ir muzikos studijoms papildyti bei muzikinį skonį lavinti. Aš nemanau, kad aš čia žiūriu pro specialisto akinius. Muzika nėra kokia nors specialybė, kaip ja nėra nei tapyba nei literatūra. Specialybe ji tampa tik specialisto ugdymui. O plačioms masėms ji yra aukščiausios rūšies dvasios penas, kurį priimti bei suprasti reikia ir tam tikro pasiruošimo. Tam reikia nemaža pastangų. Šiandien mes labiausiai atsilikę muzikos srityje. Mūsų elitas pradeda kurti baisią tezę - muzika muzikams! Tai lygiai tas pat, jei kas sakytų: kunigų pamokslai kunigams. Ne, muzikai nėra idijotai, kad „bovytų“ vienas kitą savo kūriniais. Muzikai yra mūsų muzikinės dvasios vadai ir nori tarnauti visuomenei. Būdami mažiausiai pajėgūs visuomeniškai, politiškai, ekonomiškai, sakyčiau net ir moksliškai, jie žūsta gyvenimo nelygioje kovoje, jei visuomenės elitas - inteligentija ir jos ateitis - studentija nenori nieko apie muziką žinoti. Jei mūsų elitui terūpi tik siaura jo specialybė bei jo užimama vieta, kokiu skurdžiu jis tampa ir tai gana trumpu laiku! Kokių siaurų karjeristų sulaukiame iš jo ir kokių baisių aukų atsiranda! Vieninteliu tokio „elito“ maistu tampa kortos ir gėrimai. Tai baisus gyvenimas, o vadovaujančiose vietose visiškai nepateisinamas.

Skaityti daugiau...
 
KINAS PDF Spausdinti El. paštas
„Bernadetės giesmė“. - Vokiškai rašąs Pragos žydas (gim. 1890 m. rugsėjo 10d.) Franz Werfel 1940 metais birželio mėnesį pasijuto supamas vokiečių kariuomenės Prancūzijoje. Žinodamas, kas jo laukia, jei pateks į vokiečių rankas, jis patraukė Ispanijos linkui ir pasislėpė Lourde. čia susipažino su Marijos apsireiškimais, su Bernadetės Soubirou gyvenimu ir pasižadėjo parašyti apie ją ir apie Lourdą knygą, jeigu jam pasiseks ištrūkti iš Prancūzijos ir pasiekti Amerikos krantus. Jo pažadas buvo išklausytas. Jis mirė 1945 m. rugpiūčio 27 dieną Beverly Hills Kalifornijoje. Tačiau prieš mirtį jis išpildė savo pažadą. „Das Lied von Bernadette“ buvo jo atsiteisimas dieviškajai Apvaizdai už išgelbėjimą.

Knygai pasirodžius, Hollywood bendrovė „20th Century Fox“ pagamino filmą, pavadintą tuo pačiu vardu, kuri laimėjo Amerikos pirmąją premiją, nepaprastu pasisekimu apėjo visą naująjį kontinentą, atkeliavo į senąją Europą ir čia buvo labai šiltai priimta. Vokietijoje jos kelionė prasidėjo Mūnchene, kur pirmajame seanse dalyvavo kard. M. Faulhaberis, pasakęs karštą kalbą, ir daugybė žymių Vokietijos katalikų. Filmą buvo ir tebėra laikoma Katalikybės triumfu.
Skaityti daugiau...
 
MENAS PDF Spausdinti El. paštas

Naujas skulptorius. - Mūsų plastinis menas ir šitose sunkiose sąlygose sugebėjo išsiauginti prieauglį, kai tuo tarpu kitos meno rūšys naujom jėgom beveik nepasipildo. Čia didelį vaidmenį suvaidino Freiburgo i. Br. „Ecole des Arts et Matiers“, kuri per lietuvišką vadovybę ir profesūrą sugebėjo sutelkti daugiausia lietuvių studentų. Salia šitos mokyklos įvairiose meno akademijose dar studijuoja būrelis lietuvių. Kada mūsų spauda paminėjo Freiburgo i. Br. mokyklos baigusiuosius, tuo pačiu metu buvo pamiršta, kad Romoje 1948 metų vasarą baigė meno akademiją skulptorius Petras Vaškys.

Naujojo skulptoriaus darbų nuotraukos, patekusios į Vokietiją, rodo, kad šis jaunas žmogus ne tik su talentu, bet ir su dideliu pasiryžimu ateina į mūsų meno pasaulį kurti grožio vertybių.

Skaityti daugiau...
 
FILOSOFIJA PDF Spausdinti El. paštas

Egzistencializmas ir Krikščionybė.

- Jau daugybė metų, kai egzistencinė filosofija nebeišsivysto. Kadaise M. Heideggerio ir K. Jasperso pasakytas žodis iš tikro buvo paskutinis. Teisingai tad Heideggeris savo „Laiške apie humanizmą“ giriasi, kad po jo veikalo „Būtis ir laikas“ pasirodymo niekas nežengė nė žingsnio priekin. Tačiau jeigu šis pasigyrimas rodo paties Heideggerio proto jėgą, tai sykiu jis rodo pačios srovės kažkokį ydingumą, neleidžiantį jai tekėti toliau ir išsiskleisti įvairiomis šakomis, kaip tai paprastai vyksta su kiekviena sveika ir nauja idėja. Prancūzą J. P. Sartre negalima laikyti egzistencializmo pratęsėju. Jis yra tik jo subanalinto jas. Kaip savo metu sofistai, išnešę filosofavimą į rinkos aikštę ir padarę jį išmokstamu ir net perkamu dalyku, subanalino graikų filosofiją, taip šiandien Sartre, padarydamas egzistencializmą minios dalyku, pavertė jį mados apraiška, linksniuojama plepių, bet dažniausiai nesąmoningų lūpų.

Jeigu jieškotume priežasties, dėl ko  egzistencializmas sustingo, turėtume, atrodo, sustoti prie Dievo problemos: egzistencializmas ne tik neįstengė Dievo problemos išspręsti, bei jis  neįstengė jos nė pastatyti.

Skaityti daugiau...
 
RELIGINIS GYVENIMAS PDF Spausdinti El. paštas
Mūsų religinės kultūros darbo perspektyvos JAV.

- Mūsų likimas po šio karo vis dėlto yra labai panašus į išmintingojo Odisėjo likimą. Jam po Trojos sugriovimo, kaip mums po Antrojo Pasaulinio karo, nebuvo lemta greitai grįžti į savo namus, bet prisėjo klajoti po įvairias salas, pergyventi visokių pavojų ir patirti daug nuotykių. Jis turėjo rasti pravažiavimą ir pro Scilę su Charibde, ir iš vienakio žmogėdros rankų išsisukti. Tik po dešimties metų jam pavyko laimingai grįžti į savo namus pas skaisčią žmoną, šimto jaunikių atakuojamą ir jo belaukiančią. Šiandien mes taip pat esame panašioje būklėje: mūsų laivai klajoja po visus žemės vandenis, o mes nė nežinome į kokius krantus atrems savo smaigalį tas laivas, kuris mus veš. Dabar visos pasaulio šalys yra lyg tos salos, kurios iš mūsų reikalauja odisėjiško sumanumo. Pagaliau pati mūsų vargšė tėvynė yra panašioj būklėj, kaip ištikimoji Odisėjo žmona Penelopė, gaujos svetimų jaunikių varginama. Kaip Penelopei, jai prisieina gintis nuo svetimų varžovų didele kantrybe ir sumanumu. Juk Penelopė naktį išardydavo tai, ką dieną būdavo išaudus, kad šitokiu būdu galėtų atidėlioti vestuves. Šis Penelopės nakties darbas yra tikras mūsų brolių pogrindinio darbo simbolis. Ir jie, kaip Penelopė, negali atsidėti kūrybiniam darbui, nes jie turi daugiau ardyti negu austi, kad šitaip bent kiek apmaišytų svetimšalių brutalių jaunikių apetitus.

Skaityti daugiau...
 
<< Pradžia < Ankstesnis 1 2 3 4 5 Sekantis > Pabaiga >>

JPAGE_CURRENT_OF_TOTAL
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai