Studentija ir muzikinis išsilavinimas. - Matydamas studentijoje mūsų būsimąjį elitą, siaubingai išsigąstu jo baisaus antimuzikalumo... Jei gimnazijoje moksleivis gavo kad ir labai skurdaus muzikos minimumo, tai universitete jis jo visai negauna. Muzikalumo lavinimas paliktas privačiai studentijos iniciatyvai ir tradicijoms. Atrodytų, kad organizacijų konferencijos bei studijų dienos būtų puiki proga ir muzikos studijoms papildyti bei muzikinį skonį lavinti. Aš nemanau, kad aš čia žiūriu pro specialisto akinius. Muzika nėra kokia nors specialybė, kaip ja nėra nei tapyba nei literatūra. Specialybe ji tampa tik specialisto ugdymui. O plačioms masėms ji yra aukščiausios rūšies dvasios penas, kurį priimti bei suprasti reikia ir tam tikro pasiruošimo. Tam reikia nemaža pastangų. Šiandien mes labiausiai atsilikę muzikos srityje. Mūsų elitas pradeda kurti baisią tezę - muzika muzikams! Tai lygiai tas pat, jei kas sakytų: kunigų pamokslai kunigams. Ne, muzikai nėra idijotai, kad „bovytų“ vienas kitą savo kūriniais. Muzikai yra mūsų muzikinės dvasios vadai ir nori tarnauti visuomenei. Būdami mažiausiai pajėgūs visuomeniškai, politiškai, ekonomiškai, sakyčiau net ir moksliškai, jie žūsta gyvenimo nelygioje kovoje, jei visuomenės elitas - inteligentija ir jos ateitis - studentija nenori nieko apie muziką žinoti. Jei mūsų elitui terūpi tik siaura jo specialybė bei jo užimama vieta, kokiu skurdžiu jis tampa ir tai gana trumpu laiku! Kokių siaurų karjeristų sulaukiame iš jo ir kokių baisių aukų atsiranda! Vieninteliu tokio „elito“ maistu tampa kortos ir gėrimai. Tai baisus gyvenimas, o vadovaujančiose vietose visiškai nepateisinamas.