VIII

Rytmety, kai pabudo sesulė iš miego,
Pro duris plūdo saulės linksmi spinduliai;
Tarp saulėgrąžų lysvių mirgėjo ir bėgo
Garbiniuota kažkas, lyg ėriukų būriai.

Atsikėlus nuo slenksčio akmens ji pamatė:
Debesėliai suskridę čia laistė gėles,
Prausė lapuose bundančią margą plaštakę,
Pilstė midų bitėms į žiedų taureles.

Ir suskridę prie jos, apkabino ir prausė, —
Purkštė lietų ant veido, mieguistų akių,
O kiti ją džiovino, kuždėjo į ausį,
Kaip čia gera šaly debesėlių lakių.

Budo girios aplink ir siūruodamos ošė,
Į trobelę sugrjžo senelis smagus,
Dėjo uogas ant stalo į susuktą tošį
Ir šypsojos sesutei, lyg ryto dangus.

a. Prasmė ar tik beprasmybės suvokimas? — Mūsų amžiuje, blėstant amžinybės perspektyvai, o laisvei virstant pasmerkimu likimo naštai (žiūr. ankstybesnius straipsnius: „Aidų“ 22 Nr — Amžinybės perspektyva ir laiko horizontas ir 24 Nr — Laisvė ir likimas), drauge blėsta ir žmogiškosios būties prasmė. Žmogiškąją egzistenciją galima įprasminti tik amžinybės viltimi. Bet jei amžinybės viltis išaiškinama tik nevilties sukurta iliuzija, tai tuo pačiu beviltiška iliuzija virsta ir žmogaus prasmė.

Kaip pats Heideggeris kartą teisingai pastebėjo, laisvės ir prasmės sampratos yra viena su antra neatjungiamai susietos. Kokia laisvė pasiekiama, tokia ir prasmė laimima. Esame gi anksčiau savo kritine analize atskleidę, jog tai, ką Heideggeris vadina laisvės vardu, iš tiesų greičiau tėra būtinybės sąmonė — mirties likimo neišvengiamybės suvokimas. Tai ir leidžia iš anksto klausti: ar panašiai ir tai, kam Heideggeris teikia prasmės vardą, nėra taip pat tik beprasmiškumo sąmonė? Iš tiesų: nors Heideggeris ir skelbia prasmės klausimą pačiu pirminiu, tačiau tai, kur jis prasme randa, tėra beiliuzinis žmogiškosios egzistencijos beprasmiškumo prisiėmimas. Vienintelė prasmė, kurią jis žmogui laimi, tai atvirai, be iliuzijų, įžvelgti, kad bet koks kitos prasmės bei amžinybės jieškojimas tėra beviltiškas nuo savęs pačio bėgimas. Neturėti iliuzijų — tai visa žmogaus laisvė ir visa jo būties prasmė pagal Heideggerį.