| |
|
|
26 gruodis
|
|
ŠKICAI APIE PSICHINES GIJAS TARP PRAEITIES IR DABARTIES
„Ir ateis laikas, kuomet mūsų kompozitoriai (o ir visi menininkai: rašytojai, filosofai, Aut. past.) atidarys tą užburtą viešpatiją ir, semdamiesi iš jų turtų sau įkvėpimo, atras širdyje seniai nejudintas stygas, ir tuomet visi geriau suprasime save, nes bus tai tikra lietuvių muzika...“
Prieš 40 metų šiuos žodžius rašė M. K. Čiurlionis, mūsų didysis Čiurlionis, kuris pats milžino galia taip suvirpino nejudintas stygas, jog per amžius jos nesiliaus skambėjusios, atskleisdamos didį užburtos viešpatijos pasaulį. O apie Čiurlionį rašęs rusų meno kritikas V. Cudovskis („Apollon“, 1914, Nr. 3) sako: Čiurlionio nuostabus savitumas šių dienų mene verčia manyti, kad jis iš tikrųjų pagimdytas neliestų savo tautos jėgų".
Kas tos paslaptingos stygos, kurias palietus pasigirsta dieviški garsai? Kas tos tūnančios jėgos, kurios šen ar ten išplaukia į išviršinį pasaulį, į kultyvuotą formalinį, įsipavidalinusios į individualų kūrėją?
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
Jau iš seno Lietuva yra vadinama Marijos žeme. Ir ne be pagrindo. Mūsų seneliai ir tėvai keldavosi gaidgyste ir giedodavo Aušrinę. Nė vienos laidotuvės ar ekzekvijos neapsieidavo be rožančiaus. Gegužės mėnuo papuošdavo ne tik pievas bei laukus, bet ir altorius bažnyčiose, ir kryžius pakelėse, ir paveikslus seklyčiose. Tiesa, pastaraisiais dešimtmečiais šie senieji papročiai kiek apnyko. Užtat pradėjo kurtis naujų. Gegužinės pamaldos pradėjo būti gausiau ir mieliau lankomos miestiečių. Išplito Nekalto Prasidėjimo šventės minėjimas, kurio anksčiau visai nebūta. Atsirado Marijos sodalicijų, sutelkusių į savo eiles gausius daugiausia mokslą einančio jaunimo būrius. Mes pamažu keičiame Marijos garbinimo būdus, bet pasiliekame ištikimi jo dvasiai.
Kodėl tad mes taip giliai ir taip nuoširdžiai garbiname Mariją? Ar tai yra tik mūsų tautos paprotys, kaip budėjimas Velykų naktį, rezurekcija, šventas Dieve; ar gal tai yra pats mūsų religijos pradas, visu grožiu išsiskleidęs Lietuvos žemėje? Kokios prasmės turi Marijos kultas: jos šventės, jos garbei sukurta liturgija, pastatytos bažnyčios, nutapyti paveikslai ir parašytos giesmės? Marija juk nėra Dievas. Marija yra toks pat žmogus kaip ir mes. Nesusipratimas būtų kalbėti apie „moteriškąją dievybę“ krikščionybėje. Jokių dieviškųjų žymių ar savybių Marijai mes neteikiame. Ji yra Viešpaties rankų padaras. Kodėl tad šitą padarą mes keliame aukščiau už visus kitus? Kodėl litanijoje mes ją padarome Karaliene ne tik mergelių, ne tik kankinių ar išpažinėjų, bet ir patriarchų, ir pranašų, ir apaštalų, ir galop net angelų, vadinasi, Valdove visos kūrinijos? Ar tai yra tik poetiški vardai, ar gal juose slypi gili religinė tikrovė? — Į šitą klausimą kaip tik ir mėginsime čia atsakyti.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
Žmogus priėjo kalno papėdę, sustojo ir valandėlę galvojo — kopti ar daryti užuolanką. Dar kartą užmetė akim į saulę, pasižiūrėjo į šviesiakalnį ir pasuko.
Kojos, lyg žirklės, karpė varinę kelio juostą ir lazda, lyg įsikibęs į ranką vaikas, nesidavė paliekama. Įpusėjęs atkalnėn, žmogus pajuto, kaip jo galvą, pečius, nugarą ėmė liesti šilti saulės pirštai. Atsisagstė švarką, atmetė skvernus į šalis ir kopė toliau.
Šviesiakalnis rietė savo nugarą, o ši darėsi vis statesnė. Keleivis paraudo, ir jo širdis pasidarė nerami. Sukandęs dantis, dar atkakliau mynė kelią, lyg norėdamas savo svoriu jį išlygint ir dar labiau lazda plakė žemę.
Pagaliau apgalėjo. Sviesiakalnio sketera ėmė tiestis, ir saulė pasisuko kiek i šalį, lyg vogčiom žvelgdama, ką šis keleivis darys.
Keleivio krūtinė giliai subangavo, lūpos padarė porą plačių vingių, galva pašoko į viršų. Metęs dar porą lėtų žingsnių, jis sustojo ir ėmė į visas puses žvalgytis. |
|
Skaityti daugiau...
|
|
|
TURBŪT NAMIE TAVĘS NERASTŲ |
 |
 |
 |
|
RUDUO
Taip, taip! Kiekvieną naują rytą
Kaip kūdikis, spurdėdamas džiaugsmu,
Pamiršt imu,
Kad tyloje senų namų
Pavytusiu lapu nukrito
Lyg paskutinė šio rudens šalna
Sunkios prasmės pilna
Būtis mana. Iš nebūties plačių kraštų
Aš vis grįžtu
Taku apžėlusiu ir pamirštu
Ir nežinau, kad jau prie mano durų
Ruduo; visi keliai pabjuro:
Išskristi paukščiai pasikėlė.
Menkutė saulės valandėlė
Su vėju lekiančiais padangių debesiais
Praeis,
Kaip daugelis jau mūs praėjo
Su tuo pačiu benamiu vėju,
Nors niekas neskubėjo. |
|
Skaityti daugiau...
|
|
|
<< Pradžia < Ankstesnis 1 2 3 4 5 6 Sekantis > Pabaiga >>
|
|
JPAGE_CURRENT_OF_TOTAL |
|
|
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
