|
KATALIKIŠKOJI REZISTENCIJA IR TAUTOS LIKIMAS |
 |
 |
 |
|
Parašė VYTAUTAS VARDYS
|
Paskutiniojo dešimtmečio įvykiai, ypačiai Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos vedama kova už tikėjimo teises ir Lietuvos jaunimo kalan-tiškas angažavimasis, iš naujo iškelia katalikybės ir tautiškumo santykio klausimą Lietuvoje. Nors dažnai šis sąryšis laikomas savaime suprantamu arba bent aiškiu, tikrovėje jisai nėra taip gerai pažįstamas nei saviškiams, nei svetimiesiems. Maskva, pavyzdžiui, iki šiol įsitikinusi, kad mark-sizmas-leninizmas įgalina pilnai suvokti katalikybės ir tautiškumo ryšį bei kontroliuoti jų sąveiką, po paskutiniųjų Lietuvos rezistencijos pasireiškimų iš naujo pasimetė. Nei katalikybės, nei tautiškumo pasidarė nebeįmanoma išaiškinti kaip vien socialinės kilmės reiškinių, sukontroliuojamų ar net sunaikinamų, pašalinus tas eko-nomines-politines priežastis, kurios neva tas jėgas pagaminančios. J. Minkevičius, vienas svarbiausių Lietuvos autorių religiniais klausimais, jau atsisako net pagrindinio marksistų teiginio, būtent, kad religija prieštaraujanti mokslui.1 Kitas autorius, pvz., Vladas Balkevičius, randa, kad tikėjimas nesąs tiesiogine prasme socialistinių priežasčių, bet žmogaus psichologijos padaras, tiesiogiau — tikėjimas kyląs iš žmogaus psichologinio poreikio.2 Panašiai ir su tautiškumu. Jis jau nebelaikomas vien tik buržuazinės sistemos produktu. Tautiškumo — tenai vadinamo nacio-
-----------
* Su atitinkamais mažais pakeitimais spaudai perredaguota paskaita, skaityta jubiliejiniame Ateitininkų Federacijos kongrese Clevelande 1977 rugsėjo 2 d.
------------
nalizmo vardu, — pasak Komunisto redaktoriaus Genriko Zimano, randama net ir tarybinėse šeimose, net komunistų partijos eilėse.3 Konstatavę, kad nei tikėjimas, nei tautiškumas nėra mirę, kaip tai buvo manyta atsitiksią sovietinės santvarkos sąlygomis, nei šie rašytojai, nei Maskva nebelaukia greito jų išnykimo. Dabar jau religijos, tautiškumo bei tautybės sunykimas yra atidėtas iki laukiamo komunistinės visuomenės susidarymo pasaulyje,4 vadinasi, ad calendas Gra-?cas. Tačiau tuo pačiu metu Maskva ėmė gąsdintis Lietuvoje vykstančios, anot Vilniaus un-to dėstytojo Antano Balsio, katalikybės ir tautiškumo konvergencijos. Lietuvoje, pasak Balsį, dabar einanti "nacionalizmo klerikalizacija iš vienos pusės ir nacionalizmo įvedimas į religinę žmonių sąmonę iš kitos."5 Kitaip tariant, Balsys baiminasi katalikybės ir lietuvybės sutapimo.
|
|
Skaityti daugiau...
|
POPIEŽIUS PAULIUS VI, miręs rugpjūčio 6 d. Čia jį matome su lietuviais vyskupais Vincentu Brizgiu ir Pranu Braziu 1965 m. žiemą vysk. Brazio konsekracijos proga.
Paulius VI — Giovanni Battista Montini — buvo gimęs 1897 rugsėjo 26 šiaurinėje Italijoje, prie Brescia miesto. Kunigu įšventintas 1920. Gregorianumo universitete įsigijo teologijos ir kanonų teisės doKtoratus. Trumpai dirbęs Varšuvos nunciatūroje, didžiąją amžiaus dalį (1933 - 1954) praleido Vatikano sekretoriate kaip valstybės sekretoriaus pavaduotojas bei prosekretorius, kol 1954 buvo paskirtas Milano arkivyskupu. Kardinolu pakeltas 1958, popiežium išrinktas 1963 birželio 23. Bažnyčią valdė labai neramiu laiku, stengdamasis derinti nuosaikiąsias grupes su kraštutinėmis. Jam pasisekė išlaikyti pusiausvyrą, nors daug kentėjo dėl vidinių ir išorinių sutrikimų. Matydamas, kad griežtumas neatnešė teigiamų vaisių, su komunistinėmis valdžiomis ėjo į derybas bei nuolaidas. Daug keliavo po visus žemynus, skelbdamas Kristaus taiką ir socialinį teisingumą. Paskelbė 3 žymias enciklikas: Mysterium fidei (apie Eucharistiją), Populorum progressio (apie tautų bendradarbiavimą) ir Humanae vitae (apie žmogiškos gyvybės kilnumą bei jos neliečiamybę). Dirbdamas Vatikano valstybės sekretoriate, gerai buvo informuotas apie Lietuvą. Turėjo daug pažinčių su lietuviais. Lietuvių tautai rodė nuoširdaus palankumo. Mirė ištaręs šiuos laiminimo žodžius: "Palikdamas šį liūdną, dramatišką ir nuostabų pasaulį, dar sykį meldžiu jam Dievo gailestingumo".
|
|
|
POPIEŽIUS JONAS PAULIUS I |
|
|
|
POPIEŽIUS JONAS PAULIUS I, išrinktas Bažnyčios vyriausiu vadovu rugpjūčio 26 d. Naujasis popiežius — buvęs Venecijos kardinolas - patriarchas Albino Luciani — yra gimęs 1912 spalio 17 Dolomitų kalnų slėnyje, Forno di Canale kaime. Šeima neturtinga, tėvas mūrininkas ir socialistinių pažiūrų. Naujasis popiežius mokėsi Belluno seminarijoje ir Gregorianumo universitete, kur gavo teologijos doktoratą. Kunigu įšventintas 1935, Vittorio Veneto diecezijos vyskupu paskirtas 1958, Venecijos patriarchu pakeltas 1969, kardinolu 1973. Visą savo gyvenimą pasižymėjo meile varguomenei. Pastoracinėje ir teologinėje srityje elgėsi nuosaikiai. Popiežius Jonas Paulius I staiga mirė rugsėjo 28.
|
|
Parašė JOLANTA MALERYTĖ
|
 *
Trapų jaukumą po lašų
Suneštu į didelę pirkią . .
Stiklinę laimės paprašė
Užgesę langų žibintai.
Stiklinėmis samsčiau ežerus,
Kaimynų languos ieškojau,
Mačiau save tyliai veriančią
Šermukšnių žalius karolius . . .
Languose pasklis ratilai,
Įšals kibiruose dūmai . . .
Kažkas pas duris pritilo
Išėjo iš pirkios jaukumas.
*
Eglių naštą —
skarotą atodūsį
Tartum laimę namo parsivesiu . . .
Ir pušinių šakų sopuliu,
Jai įėjus, duris užremsiu.
Gal raudosiu —
kaip praeitą rudenį
Ir už stalo lyg svečią sodinsiu . . .
Bet, geltonų laiškų liūdesį,
Nuraminusi, rytą dingsiu — — —
Du atodūsius, springstančius ašarom,
Lyg dvi laimes namo parsivesiu . . .
Atraudos už mane vasaros,
jei naštos savo nepanešiu . . .
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
