| |
|
|
3 birželis
|
|
MENAS
Aristide Maillol mirtis vokiečių okupacijos metais smarkiai sukrėtė plastinio meno rūmą. Buvo rimtai susirūpinta, nes nesimatė naujų jėgų, kurios galėtų užimti šio skulptūros milžino vietą. Neseniai miręs Charles Despiau šią tuštumą dar labiau padidino, nes jis buvo paskutinis mohikanas didžiųjų prancūzų skulptorių eilėje. Jis lyg ir užbaigia tą epochą, kurios pradininkas buvo Auguste Rodin, ir kurios fone stovi Bourdelle ir Aristide Maillol.
Despiau gyvenimo paskutiniai metai buvo sudrumsti (kaip ir daugelio kitų menininkų) karo pasekmėje atsiradusių prieštaravimų ir kolizijų. Dėl to jis ir buvo priverstas nuošaliai laikytis ir nedalyvavo prancūzų meno gyvenime. Tačiau jam mirus, mažai kas iš prancūzų prisimena jo nukrypimus ir tekalba apie jo meninius laimėj mus.
Jis su Maillol abiejų karų įrėmintame laikotarpy buvo tobuliausi prancūzų skulptūros reprezentantai.
Tuo tarpu kai Maillol norėjo vaizduoti žmogaus kūno fizinį grožį, ramų ir skaidrų, beveik nesirūpindamas veido išraiška, Despiau, atvirkščiai, esminis dalykas yra žmogaus veidas ir visa tai, kas jame yra mistiško, visa tai, ką jis išreiškia ir ko nenori išreikšti. Pilnutinai atsispindi jo kūrinių veiduose tragiška vidujinio žmogaus gyvenimo įtampa. Vieno tik žmogaus veido jam pakanka, kad būtų išreikšta subtiliausi žmogaus išgyvenimai bei jo vidinė konstrukcija. Siekdamas šia prasme didesnio miškingumo Despiau nesinaudoja realistinėmis priemonėmis, vulgariu primityvizmu, kuris pabrėžtų charakterį, bet visur siekia išvidinio, dvasinio tikrumo ir gyvybės.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
|
Literatūros premijos Jungtinėse Amerikos Valstybėse |
 |
 |
 |
Daug kas galvoja, kad V. Europoje vyrauja šūkis menas menui, o Amerikoje menas yra pajungtas bizniui. Tačiau, kaip daugelis akylesnių stebėtojų yra konstatavę, yra ne visai taip, Amerikoj tikrajam menui atmosfera darosi vis palankesnė, nors ten jis gal daugiau nei kur kitur stengiamasi susieti su praktiniais gyvenimo reikalavimais. Tatai iš dalies parodo ir literatūros premijų skyrimas.
Amerikoje literatūros premijas galima suskirstyti į 2 rūšis: į tokias, kurių vertė ar parama išimtinai moralinė ir kur tenkinamasi tiktai už geriausius literatūros veikalus vienų medalių įteikimu, pvz., kaip kad Goethės medalio Vokietijoje, ir 2) kur už geriausius veikalus, atitinkančius nustatytas davėjų, daugiausia įvairių leidyklų, sąlygas, skiriamos taip pat stambios pinigų sumos, įgalinančios premijas gavusius rašytojus tvarkytis savarankiškai ir ateityje atsidėti vienam tik literatūros darbui. Reikia pažymėti jog JAV kandidatų premijoms gauti yra, palyginti, daugiau negu Europoje ir ten jų paskyrimu daugiau domimasi, nors, iš kitos pusės, amerikiečiai daugiau taip pat domisi standartinėmis premijuotomis knygomis ir savo skonį daugiau rikiuoja pagal premijomis apdovanotų autorių kūrybą, neatsižvelgdami į tai, kad kartais meniniu atžvilgiu vertingesni veikalai gali dėl vienos ar kitos priežasties premijos ir negauti.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
Paul Claudel, Jules Romains ir Marcel Pagnol Prancūzų Akademijoje |
|
|
|
|
LITERATŪRA
Tuojau po išlaisvinimo Prancūzų Akademija, nuo pat kardinolo Richelieu laikų spietusi aplink save gražiausius prancūziškosios civilizacijos žiedus ir visą laiką buvusi konservatyvios dvasios saugotoja bei puoselėtoja, išgyveno sunkų laikotarpį. Akademikai, bendradarbiavę su vokiečiais, nežiūrint nuopelnų ir žilo plauko, buvo pašalinti. Dar keleto jos narių padėtis buvo neaiški. Daug kas pranašavo artimą jos galą, nes ir ramiais laikais ji turėdavo daug priešų, puolančių ją dėl perdėto konservatyvizmo.
Tačiau savo laiku sukrusta ją gelbėti, ir nauji išrinkimai įliejo daug gyvybės ir kraujo. Henri Motidor , užėmęs mirusiojo Pa u 1 Valėry vietą, Emile H e n r i o t, Robert d'H a r c o u r t, viduramžių, filosofijos specialistas M a u r i c e G a r c o n, antrasis brolis T h a r a u d, Genevoix, Paul Cl audei, Julės Romains, Marcei Pagnol — visi naujai išrinktieji nariai.
Reformų ir naujų rinkimų metu ne viskas ėjo sklandžiai. Dėl nesutarimų šia prasme Georgės Duhamel, garsusis romano upės „La Chronique des Pasquier“ autorius turėjo pasitraukti iš nuolatinio jos sekretoriaus pareigų. Tai nėra eilinis reiškinys, nes sekretorius renkamas iki gyvos galvos.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
* Londone sudaryta speciali komisija, pasistačiusi sau uždaviniu derinti visų krikščionių bažnyčių Europoje, D. Britanijoje ir JAV veikimą. Komisija pagal tarpt. konferencijos nuostatus dabar sudaro planą, kaip krikščioniškąją akciją išplėsti tarp tautų ir UNESCO rėmuose.
* 13-tasis prancūzų eucharistinis kongresas numatomas sušaukti 1947 m. Nantes mieste. Tuo būdu eucharistiniai kongresai, pradėti 1908 Faverney mieste ir baigti 1939 m.
Alžyre, vėl tęsiami toliau.
|
|
Skaityti daugiau...
|
Bendras vargas žmones labiau suartina negu geros dienos. Po vyravusio individualizmo ir nihilizmo laikotarpio žmogus pradeda savo egzistencijos mąstymus. Pradeda suprasti, jog esu susijęs su savo artimu. Tad ar aš tikiu, ar netikiu, visa tai liečia mano artimą, mano bendruomenę, kurios aš esu narys. Šiandien pasaulyje yra daug bendrų problemų, daug bendrų rūpesčių, kuriuos tik bendromis jėgomis galima pakelti. Tad ieškome bendros kalbos, susitarimo, bendradarbiavimo ir talkos.
Visa tai šiandien bandoma siekti politinio, kultūrinio ir socialinio gyvenimo srityse. Bažnyčios jau seniau pradėjo siekti susitarti bendro darbo klausimais. Bet dar nedaug kam iš mūsiškių bus žinoma, kas nuveikta ekumeninio darbo baruose. Jau bus arti 30 metų, kai krikščionių Bažnyčios pradėjo artimiau bendradarbiauti. Pradžia reikia skaityti 1914 rugpjūčio pirmąsias dienas, kai, prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, Konstancoje buvo įkurta Pasaulinė Sąjunga draugiškumui tarp Bažnyčių stiprinti. Pasibaigus karui, tuoj imtasi pradėtąjį darbą plėsti toliau. Ypač to darbo ėmėsi ir ji gerokai pastūmėjo švedų arkiv. Soederblomas. Jo iniciatyva 1925 m. Stokholme sušaukta Pasaulinė Konferencija praktiškajam krikščioniškumui vykdyti. Svarstyta, kaip Bažnyčios sutartinu darbu šalintų karo ir jo pasekmių sukeltus dvasinius, ūkinius ir dorinius sunkumus. Lietuvos Ev, Liuterionių Bažnyčiai tuomet atstovavo senj. prof. Dr. Gaigalaitis. Tarp kitų vėliavų plevėsavo ir mūsų trispalvė. Stokholmo konferencija padėjo pagrindus didžiajam Bažnyčių, bendradarbiavimui pasaulyje. Jau 1927 m. Lozanoje susirinko Pasaulinė Konferencija bendrųjų tikėjimo ir Bažnyčių santvarkos klausimų spręsti. Pradėta aiškintis, kuriais klausimais Bažnyčios sutaria, o kuriais dar negali prieiti vieningo sprendimo. Nuspręsta dogmų klausimus palikti kol kas nuošaliai, o spręsti praktinio darbo reikalus. Romos Katalikų Bažnyčia siuntė savo stebėtojus, o paskutinį dešimtmetį ir savo atstovus į įvairias studijų komisijas.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
|
|
|
<< Pradžia < Ankstesnis 1 2 3 4 5 6 7 Sekantis > Pabaiga >>
|
|
JPAGE_CURRENT_OF_TOTAL |
|
|
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
