Nauji žingsniai indoeuropiečių (arijų) protėvystės klausimui spręsti

Tokia antrašte prancūzų kalba („P rentė des langues hit Romatite et lituanienne et la Prehistoire“, 228 psl., išl. Librairie de l'Uuniversitė, Geneve) P. J. Gabrys 1944m. atspausdino knygą, kurios pirmoji laida jau išsibaigusi, o lietuviškajai tremtinių visuomenei jos beveik neteko pamatyti. Romaniškosios Vakarų Europos mokslininkų tarpe ji sukėlusi susidomėjimą. Prieš vertinant, trumpai peržvelkime šios knygos turinį su kai kuriais komentarais.

Mūsų protėvių indoeuropiečių (Knygos pradžioje autorius siūlo vartoti vietoj pavadinimų „indoeuropiečiai“ ar „indogermanai“, kurie yra sudaryti geografiniu principu, terminą „arijai“, kuris lig šiol kalbininkų buvo vartotas indų — iranėnų kalboms vadinti. Pavadinimas „arijai“ esąs tinkamesnis dėl to, kad žodžio šaknis ar — (liet. pvz. ar—ti, ar—tojas) pažįstama daugeliui indoeuropiečių kalbų (lietuvių, graikų, lotynų, airių), jis kartu charakterizuojąs žemdirbių, darbininkų tautas. Kur gyveno indoeuropiečiai, esą randama daug vietovardžių su šaknimi ar —.) kilmės ir protėvynės klausimas vis dar lig šiol gyvena hipotezių stadiją, vis dar mokslininkų tarpe nesutariama dėl protėvynės vietos. Vieniems ji yra Pietų Rusijos stepės, kitiems — Š. Vokietija — Danija — Pietų Skandinavija, tretiems — Vidurio Europa, Dunojaus sritis, tik jau nebekalbama, kad indoeuropiečiai būtų atkeliavę iš rytų, iš Azijos. Indoeuropiečių protėvynės vis dar tebeieško kalbininkai, proistorikai, antropologai, religijų istorikai. Įvairūs tyrinėjimai rodo, kur jos nereikia ieškoti. Dabar jau yra išryškėję, kad viena mokslo šaka pvz. vieni tik kalbininkai ar vieni proistorikai protėvynės klausimo išspręsti negali. Autorius savo knygoje šiam klausimui išaiškinti duoda naują aspektą, ypač pasiremdamas lietuvių, ir hetitų kalbų duomenimis, o taip pat ir proistorikų ir antropologų tyrinėjimų rezultatais.

Alė Rūta-Nakaitė, Be tavęs. Poezija. Leidėjas Antanas Urbonas. Iliustravo A. Veščiūnas. Spausdinta Ludwigsburge. Kaina 6 RM.

Moterims yra įprasta rinkti mažyčius suvenyrus iš patetiškiausių gyvenimo momentų ir įvairiaspalves gėleles, primenančias drugeliškos jų meilės nuotykius. Jos kaip vaikai dažnai dėlioja jas, varto ir paskui užmiršta arba net išmeta gatvėn, jeigu jų gyvenimas susiriša su kitais žmonėmis.

Alės Nakaitės poezijos rinkinio „Be Tavęs“ eilėraščiai mums savotiškai primena anas nuvytusias gėleles, rūpestingai surinktas ir išsaugotas jaunos moters albume. Tai,, gal būt, ir reikšmingas dalykas mažame moters pasaulėlyje, bet išnešus į viešumą — pasirodo tragikomiškai sentimentalu ir beprasmiška.