Kronikos ir seni raitai, palyginti, dažnai mini, kad senovėje prūsai, žemaičiai ir lietuviai „serpentes colere“ (gyvates garbina). Čia reikia iš anksto pastebėti, kad tos gyvatės yra ne kas kita, kaip nenuodingi ir nei žmonėms, nei gyvuliams nekenksmingi žalčiai! (lot. Tropidonotus natrix). Vienintelė Lietuvoje užtinkama tikrų gyvačių rūšis (Pelias bėrus) yra netinkama namuose .laikyti ne tik todėl, kad ji nuodinga, bet svarbiausia, kad ji ilgesni laiką nepakelia nelaisvės ir būdama sugauta veik visados nieko neėda. Tuo tarpu žaltys lengvai pripranta prie žmonių, dažnai jis pats savo noru apsigyvena ūkininko namuose ar tvarte, ypač šiltose paukštidėse, ir jeigu juo šiek tiek rūpinamasi, tai gana ilgai gyvena. Gyvulių žinovas Brehmas rašo („Iliustr. Tierleben“, 2. Aufl. Bd. 7 S. 366 t.t.), tad žaltys lengvai susidraugauja su žmonėmis, jis iš tikrųjų gėriai jam duodamą pieną ir net baltintą kavą. Pažymėtina, kad senuose laikuose žalčius ir gyvates priskirdavo-'prie keturkojų gyvių, turbūt, dėl to, kad jie žeme ropoja, tad netenka stebėtis, jei seni raštai mini lietuvių garbinamas „keturkojės gyvates“.

Jojame, jojame, jojame, per dienas, per naktis, per dienas.

Jojame, jojame, jojame.

Ir dvasia visai jau pavargo, ir ilgesys — begalinis. Nebesimato kalnų, tikai retkarčiais vienišas medis. Ir bekraštės lygumos. Svetimos lūšnelės gūži ištroškusios prie užakusių šulinių. Jokio bokšto aplinkui. Ir vis tas pats reginys. Jau ir dviejų akių perdaug. Tiktai kartais nakčia atrodo kelias tarsi pažįstamas. Gali būti, kad tamsoje mes grįžtame atgal tuo pačiu keliu, kurt taip vargingai po svetima saule buvom nujoję. Gali būt. S aule čia kaitri, kaip pas mus pačiam viduvasary. Bet mes juk atsisveikinome vasarą. Moterų rūbai ilgai dar švytėjo žalumoj. Dabar be galo ilgai jojame. Turėtų būti ruduo. Bent ten, kur liūdnos moterys apie mus mąsto.

Išvertė Henrikas Nagys