Aš negaliu dabar tvirtinti, kad mano gyvenimas būtų laimingesnis buvęs, jeigu tada būčiau atsikėlęs ir parėjęs namo. Bet miške išgulėjau, kol visiškai pasidarė tamsu, ir tik tada nuėjau namo. Kieme krūptelėjau: prie durų stovėjo žmogus. Patamsy negalėjau pažinti ir pagalvojau, kad jiems mane miške mušti nepakako, tai atėjo dar ir čia. Sustojau prie vartelių ir toliau eiti nesiryžau. Aš jau norėjau apsisukti ir nueiti.

— Labas vakaras, — prašnekino moteriškas balsas, ir nuo to aš dar labiau sumišau: man pasirodė, lyg iš kapų būtų motina sugrįžusi, nes po jos mirties čia dar nebuvo jokia moteris užėjusi. Valandėlę dar stovėjau vietoje, kol pasiryžau prisiartinti prie durų. Nežinojau, kas ir kodėl manęs šiuo metu būtų galėję laukti, bet ji tuoj paėmė mane už rankos ir pasakė:

— Ačiū Dievui, kad parėjai. Aš maniau, kad kas negera atsitiko. Mačiau, kaip jie nuėjo namo. To ilgojo švarkas ir marškiniai buvo perplėšti, o veidas kruvinas. Jis vis šluostėsi ir keikė, o mažiukas juokėsi. Girdėjau, kaip jis pasakė: „Nuo mano rankos greitai neišsilaižys.“ Tada nubėgau atgal, bet tavęs neradau. Pamaniau, kad jie tave užmušė ir į krūmus įmetė, bet ir krūmuose nieko neradau. Bet kaip dabar gera, kad parėjai.

Šiemet minėdami mūsų 400 metų spaudos sukaktuves, mes galime visur naudotis viena rašomąja kalba, kuri yra pasidariusi visuotine mūsų tarpusavinio susižinojimo priemone ir žymiausia mūsų tautybės bei dvasinės kūrybos reiškėją. Ji dabar apima ir literatūrą, ir spaudą, ir teatrą, ir bažnyčią, ir mokyklą ir kt. Tiesiog sunku yra įsivaizduoti, kaip mes, atsidūrę tremtyje, galėtume apsieiti be šito būtinojo bendruomeninio ryšio ir kaip be to galėtų reikštis mūsų tautinė gyvybė bei ateities lūkesčiai. Todėl šiais sukaktuviniais metais yra naudinga trumpai pažvelgti į tuos kelius, kuriais mūsų bendrinė kalba yra plitusi, ir prisiminti tuos pijonierius, kurie pirmieji yra dėję pamatus tos kalbos pastatui.

Tiesiogiai dabartinė mūsų bendrinė kalba nesiekia Martyno Mažvydo laikų, — ji tėra prasidėjusi tik XIX amžiaus pabaigoje, drauge su visu mūsų tautos atgimimu. Jos pati pradžia yra glaudžiai susijusi su Aušra. Nors patys aušrininkai dar neturėjo aiškios kalbinės empirinės, t. y. gyvosios kalbos duomenimis paremtos programos ir savo samprotavimus daugiausia rėmė aprioriniu deduktyviniu ir romantiniu galvojimu, vis dėlto jų pastangomis bendrinės rašomosios kalbos pagrindu buvo pasirinkta ne kuri kita, bet vakariečių aukštaičių tarmė, ta pati, kuri pustrečio šimtmečio prieš tai buvo vartojama Maž. Lietuvoj ir kuri vėliau po Aušros vis daugiau įsigalėjo, ligi pagaliau XX amžiaus pradžioje Jono Jablonskio rūpesčiu ji buvo įstatyta į pastovų kelią.