Sudarkytas Europos veidas. 1946 m. rugsėjo mėn. 2—14 d. d, Ženevoje buvo sušauktas šių dienų Europos intelektualų kongresas, pavadintas būdingu vardu „Europinė dvasia“. („Europaisches Gesprach“, Die Internationale Revue Umschau, Heft 1, Mainz, 1947) Įvairiausių pažiūrų skirtingų tautų žymiausi intelektualai tolerantingoje atmosferoje bandė nagrinėti dabartinį Europos dvasinį veidą, ieškodami priežasčių, kurios atvedė ją iki šių dienų tragiškos kryžkelės ir kelių, kurie išvestų j naują, ateitį.

Pirmiausia buvo konstatuota, kad Europa „per policinę diktatūrą, totalitarizmą, koncentracijos stovyklas, net ištisų tautų deportacijas, kylantį nacionalizmą, militarizmą, jėgos ir priespaudos politiką — vis tiek kokia ji bebūtų: ruda, juoda ar naujai raudonos doktrinos — įgavo nesveiką spalvą“, kad pasaulis per savo dažnai pavojingus eksperimentus yra atėjęs prie bedugnės.

Kongrese buvo svarstomi patys giliausi šių dienų dvasinę krizę liečia klausimai, pav., ar kapitalizmo krizė — nėra krizė visos civilizacijos? Ar, Chestertono žodžiais tariant, kapitalizmas per ekonominį planavimą pats neprieina prie totalitarizmo? Ar kapitalistinė civilizacija nėra niekais pavirtusi krikščioniškoji civilizacija? (Georgės Bernanos „Zu dieser Zeit“, Die Int. Revue Umschau, Heft 2, Mainz, 1947)