|
|
Parašė Henrikas Radauskas
|
|
KETURI EILĖRAŠČIAI
LAIŠKAI SAU PAČIAM
Vos liesdamas daiktus ir žmones,
Aš laikausi pats už savęs
Ir einu be dangus malonės
Per pasaulio gatves.
Ir kažin kur rieda vežikai.
Ir kažin ką loja šuva,
Ir kažin ką plėšia plėšikai,
Ir kažin kam ritas galva.
Mus nelaimės veja, kaip aras
Veja bėgančią avį laukais.
Bet nei badas, nei maras, nei karas,
Nei pragaras mūs nepakeis.
Negaliu nė vienam padėti
Ir padėti man neprašau.
Negaliu nežydėt, neliūdėti
Ir sau laiškus — eiles rašau.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
|
MŪSŲ PRAEITIES VERTINIMO KLAUSIMU |
 |
 |
 |
|
Parašė DR. A. STANYS
|
Kuklus, tolimas nuo arogancijos yra lietuviškas būdas. Mes dažnai patys savęs nepažįstame ir nevertiname. Mes net pamiršome esanti didelės praeities tauta ir kukliai skiriame save prie jaunųjų tautų net politiniu atžvilgiu. Svetimieji mums tai įkalbėjo. O mes iki šiol tikime.
Mes nuolat girdėjome.ir skaitėme storuose tomuose, kad senoji lietuvių tauta gyvenusi atskirta nuo pasaulio savo pelkėtose giriose puslaukinį gyvenimą. Tik 14a. pabaigoje šitiems barbarams pirmuosius kultūros spindulius pasiuntusi Lenkija. Tik nuo tada ji pradėjusi kilti, į žmones išėjusi lenkiško skverno įsikibus. Mes esame skaitą ir tariamai tikrus viduramžinės Lietuvos buities aprašymus — apie žmones ir gyvulius beveik olose, lyg akmens amžiaus epochoje. Ir tais aprašymais mes dažnai tikime. Užmirštame, kad tai dažniausiai buvo fantazijos vaisius autorių, kurie mūsų krašto niekad nematė arba rašė ne apie tą, ką matė, bet ką buvo girdėję iš „tikrų šaltinių“. Rašė, nes reikėjo patenkinti ano meto skaitančios visuomenės kuriozų troškulį. Keliauninkai kartojo prieš 100 ar daugiau metų apie Lietuvą rašiusių, jos tikrai nemačiusių autorių duodamus vaizdus.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
SOCIALINĖ KRISTAUS MISIJA |
|
|
|
|
Parašė ANTANAS MACEINA
|
|
1. SOCIALINIS IR RELIGINIS KRISTUS
Sukakus laiko pilnybei, Viešpats siuntė savo Sūnų Jėzų Kristų, kad išvaduotų iš nuodėmės ir žmoguje atstatytų apardytą pirmykštį Dievo paveikslą. Nuodėmė nebuvo tik drausmės nuostatų sulaužymas, vadinasi, tik išviršines neklusnumas. Nuodėmė buvo nusigrįžimas nuo Kūrėjo ir atsigrįžimas į kūrinį — vis tiek ar šitas kūrinys būtų daiktas ar pats žmogus. Tačiau nusigrįždamas nuo Kūrėjo, žmogus tuo pačiu nusigrįžo ir nuo savęs, nes juk mes esame sukurti pagal Dievo idėją. Dievas yra įdiegtas mūsų prigimtyje. Jame mes esame (įsišakniję savo buvimu, ir Jis palaiko mūsų gyvenimą. Nutoldami nuo Jo, mes ardome savos būties pagrindą ir menkiname savo buvimą. Nuodėmėje mes būname silpniau, negu malonėje. Štai kodėl šv. Augustinas nuodėmę ir vadina „paslinkimu į nebūtį“ — inclinatio ad nihilum.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
|
Parašė Jonas Aistis
|
|
Ant kalno šilas, kaip žalia šventovė
Įaugusi rausvom kolonom į žemes,
Pamynęs žemės laimę nepastovią,
Niūniuoja sau lakias ir nuostabias giesmes...
Tenai dingojosi sapnų tikrovė, —
Visatos paslaptys atskleidusios prasmes,
Ir iman džiaugsmu šykšti dalia užkrovė
Atverti žodžiais laimės trykštančias versmes...
Ir juo gilyn žengiau į tą šventyklą,
Liepsnojo spalvingiau vitražų stiklas,
Ekstazėje sudėtos rankos tiesės
Į taip žalius, galingai ošiančius skliautus...
Staiga susverdėjo kolonos tiesios,
Ir ūžė gaudė šilo sielvartas rūstus...
Greene, Me., 1947. 7. 14
|
|
|
|
|
<< Pradžia < Ankstesnis 1 2 3 4 5 Sekantis > Pabaiga >>
|
|
JPAGE_CURRENT_OF_TOTAL |
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
