| |
|
|
1 sausis
|
|
ŽVILGSNIS Į PERNYKŠTĘ MŪSŲ VEIKLĄ |
 |
 |
 |
|
Parašė A. R. - D.
|
Naujų metų angoje įprasta pažiūrėti atgal, pasverti, kas atlikta per prabėgusius metus, kuo galima pasidžiaugti ir dėl ko tektų susimąstyti. Tad ir mes pabandysime mesti žvilgsnį į pernykštį mūsų triūsą ir pasidalinti viena kita pastaba.
1. Kultūrinėje srityje
Mokslo fronte pernai reikšmingas įvykis buvo penktasis Lietuvių Katalikų Mokslo Akademijos suvažiavimas Čikagoje rugsėjo 1, 2 ir 3 d. Jisai pasižymėjo ir dalyvių gausumu ir paruoštų paskaitų apimtimi. Iš Europos atvyko prof. J. Eretas, prof. Z. Ivinskis ir prel. L. Tu-laba. Organizacinių suvažiavimo darbų priekyje stovėjo P. Maldeikis, o posėdžiams vadovavo dr. J. Meškauskas. Be plenumo, buvo ir tokių sekcijų, kaip teologijos, filosofijos, socialinių mokslų, istorijos ir kitų posėdžiai su paskaitomis. Iš šių paskaitų susidarys stambus suvažiavimo darbų tomas, kuris jau ir ruošiamas. Kai kurie pranešimai savo tūriu verti ir atskiros knygos. Buvo pasigesta lietuvių kalbos ir literatūros sekcijos, ir tai sudarė spragą. Žinoma, ryšium su tuo pasigirdo ir kaltinimų. Reikia tikėtis, kad ateityje šis plyšys bus pataisytas, ypač kad pajėgų lietuvių kalbai ir literatūrai atstovauti nestokojame, tik tektų jas suderinti.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
|
Parašė MYKOLAS VAITKUS
|
 AMŽINYBĖS PASIENY
Baltažiedė sniegele saulutės atokaitoj,
nežiūrėdama šalčio, pro sniegą pražydusi,
tu kuždi patylom: štai pavasario nuotaikoj
jau atbunda, plevena svajojimas didusai!. .
Vai, nutilki, gėlele tyliajam pasienyje!
Ir be tavo dainos verias gelmės krūtinėje,
su laikų ir erdvių prarajom susivienija
ir nuūžia simfoniją gal jau paskutiniąją.
Bet tesuokia jinai ten viduj susigūžusi,
ir temano kiti, kad ji merdi užšalusi,
kai jie girdi gyvybės atbundantį ūžesį,
ir sniegelės iš šaltojo kapo jiems kalasi,
Tai tylėkim, gėlele, svajos užkerėtoji,
nes gelmingai mes jaučiam pavasaro genijų,
tu - į rytmetį kelią prakalusi kietąjį,
aš — prigludęs kukliai amžinybės pasienyje . . .
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
LIETUVIŠKŲ PARAPIJŲ PROBLEMA |
|
|
|
|
Parašė J. ŠOLIŪNAS
|
Pagrindas, ant kurio ilgus metus rėmėsi lietuvių išeivijos veikla Š. Amerikoje, yra susvyravęs. Jam negresia staigus lūžis ar valandinis Išnykimas, tačiau jis labai ryškiai palaipsniui menkėja, silpnėja.
Šitas pagrindas yra lietuviška katalikų parapija, dažnai žinoma tautinės parapijos vardu, Tiesa, didelė dalis mūsų tautiečių, ypač tikėjimu mažiau besidominčių, bandys teigti, kad lietuviška parapija nebuvo ir nėra išeivijos veiklos pagrindas. Betgi tokiems abejotojams galime lengvai priminti visą eilę lietuviškų kolonijų, kur lietuviškos parapijos buvimas ar nebuvimas ryškiai parodo jos įtaką visapusiškai kolonijos veiklai. Ten, kur buvo stipri lietuviška parapija, klestėjo ir lietuviškumas, o kur tokios parapijos nebebuvo, lietuviška sala arba jau išnyko, arba baigia numirti.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
|
Parašė PAULIUS JURKUS
|
 Vieną vasarą, kai Antakalny baigė statyti garsią šv. Petro ir Povilo bažnyčią, karietom sudundėjo visas pulkas skulptorių, meistrų ir gizelių. Vyriausias jų buvo Pietro Peretti, italas iš Milano, augštas, lieknas, su baltom kojinėm, raudonu švarku ir mėlyna sagtim po kaklu. Jis perėjo bažnyčią ir tarė didžiūnui Pacui, bažnyčios statytojui:
— Aš jum padarysiu, ko dar nematėte!
Na, ir pradėjo, įžengęs pro didžiąsias duris. Ant kiekvienos kolonos, atbrailų, ant altorių ir sienų kėlė statulas, girlandų vainikus. Šimtus riterių, šventųjų, karalių, kilnių damų ir elgetų pristatė, kol pasiekė didįjį altorių. Bažnyčia atrodė, kaip iškilmingai pasipuošęs kariuomenės pulkas, išėjęs paradui. Tada pasirodė didžiūnas Pacas ir, ūsą riesdamas, paklausė:
— Ar jau padarėte tai, ką žadėjote?
— Ne! Aš sukursiu geriausią savo skulptūrą — gražiausią Vilniaus moterį — ir pastatysiu prie didžiojo altoriaus.
Pietro Peretti išdidžiaL užsimetė apsiaustą ir išėjo į miestą. Vilnių jau gerai pažino ir matė daug gražių veidų gatvėse ir soduose. Tikėjosi lengvai surasti tinkamą modelį.
Apsilankė rūmuose, kurių buvo pilna tuomet Vilniuje, ir greit pradingo. Vaikščiojo prekymečiuose, primerkęs akis ir piktas, stovinėjo aikštėse, bet — viskas veltui. Dailininkas niršo, smuklėse gėrė vyną, rūkė pypkę ir lyg šešėlis slankiojo, jieškodamas gražiausios moters.
Jau norėjo visa mesti ir net išvažiuoti, kai kartą, eidamas dulkina ir vieniša Bernardinų gatve, pažvelgė į viršų ir antro augšto lange pamatė veidą tokį dailų, tokį linksmą, kad dailininkas sustojo vietoje. Užsirišusi baltą skarelę ant galvos, mergaitė žiūrėjo, kaip žaidžia balandžiai, ir juokėsi.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
Parašė KOTRYNA GRIGAITYTĖ
|
PERLAS
Įaugęs perlas širdyje. Žaizda.
Prasiveria ji ir užgyja.
Bet nenumiršta niekada:
Žaizda ir perlas gyvas.
Įaugęs perlas širdyje. Žavu.
Sopėjimas saldus ir kietas.
Išeisiu aš su likimu,
Palikus perlui vietą.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
|
|
|
<< Pradžia < Ankstesnis 1 2 3 4 5 6 Sekantis > Pabaiga >>
|
|
JPAGE_CURRENT_OF_TOTAL |
|
|
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
