|
ANTIKOMUNIZMO PRASMĖS KLAUSIMU |
 |
 |
 |
Visi esame antikomunistai, kurie rinkomės verčiau palikti savo tėvynę, negu vėl patekti Sovietų Sąjungos komunistinėn vergijon. Būdami lietuviai patriotai ir trokšdami Lietuvai laisvės, negalime nebūti antikomunistai. Laisvojo pasaulio lietuviuose antikomunizmas nekelia klausimo. Nekyla klausimo dėl antikomunizmo, bet kyla klausimas dėl jo prasmės. Šį klausimą ypač išryškino neseniai mūsų spaudoje ir visuomenėje praūžusi "perkūnija" ryšium su ginčais dėl Vilniaus universiteto rektoriaus J. Kubiliaus pasimatymų su ištisa eile laisvojo pasaulio lietuvių, kai jis lankėsi JAV. Nors tie pasikalbėjimai buvo privatiniai (tiesa, ne tik pavieniui, bet pora kartų ir grupėmis), dėl jų nemažai buvome savo tarpe "susižaibavę" — net ligi senų lietuvių patriotų, dirbančių Pasaulio Lietuvių Bendruomenės valdyboje, įtarimo prokomunistinėmis tendencijomis. Taigi pasirodė, kad nevisi vienodai suprantame antikomunizmo prasmę.
Neliečiu šioje vietoje "kultūrinių ryšių", "bendradarbiavimo" ir "bendravimo" klausimo, dėl kurio tiesiog ginčas vyko. Šiuo klausimu autoritetingai pasisakė visų veiksnių develando suvažiavimas, kurį mūsų žurnalo pereitame (kovo) numeryje komentavo bendradarbis A. R. Šį kartą pasisakoma tik dėl šio ginčo pagrinde slypėjusio klausimo, kokią prasmę reikia teikti savo antikomunizmui.
|
|
Skaityti daugiau...
|
Dvi iliuzijos — dvi tikrovės (Prologas)
Efemeriškas!..
Toks yra žodis teatrui — tikras visiems, kurie tvirtai įsišakniję gyvena tikrovėje.
Efemeriška yra tikrovė — tiems, kurie pilnai tegyvena sceninės iliuzijos pasaulyje.
Scenos iliuzija savo sutirštinta esmine buitimi, savo šimteriopais jausmais, visu suintensyvintu dinamizmu yra nukreipta į tuos, kurie sueina iš savo atskirų, privačių gyvenimų, kad visi drauge pagyventų kelias valandas šia nauja tikrove. Ir jiems patikėti iliuzijos tikrumu yra lengva, ir gera, ir reikalinga.
Bet tiems, kurie kartą įžengę į teatrą, pasiliko jame gyventi, kurie scenos uždangą mato iš jos išvirkščios, pamušalinės pusės, — jiems nepalyginti sunkiau patiems įtikėti teatro iliuzija — paversti ją savo ir žiūrovų tikrove.
Atėjusiems iš anapus teatro taip aišku, kad jie susirenka dėl pramogos pasižiūrėti apgaulės, jog jiems nereikia pastangos — valandėlei apgauti pačius save ir priimti šiuos žmones, šiuos namus ir medžius — už tikrus.
Bet iliuzija sunkiai iškovojama tiems, scenoje. Jiems — ne pramoga, o svarbiausias gyvenimo uždavinys, egzistencijos įprasminimas ir — didelis, nuolatinis siekimas ir darbas.
Jiems iliuzija nedovanojama lengvai. Tai jie, prieš eidami scenon, riebiais, ryškiais dažais keičia savo veidą, rūpestingai, klausiančiai žiūrėdami veidrodin, ar gana svetimėja patys sau, ar gana virsta kažkuo kitu. Ir eidami scenon nervingai ir tyliai, jie mato visą pašaipią, išvirkštinę iliuzijos pusę: nuogą, rupų dekoracijų medį; namus, neturinčius gilumos; prie grindų priveržtus ar pakabintus medžius; mato šonuose mūro sienas, virves, geležinius laiptus. Ir ne jiems nuotaiką pakelia linksmas saulėtumas, ar žalsva vakaro prieblanda, kada jie praeina pro pat karštas didžiųjų prožektorių akis. O scenoje jie girdi šiurpų ūžesį, kai į uždangą iš salės pusės plakasi, lyg jūrinė vilnis, žmonių ir žmonių, ir žmonių banga.
Teatro vidaus kaliniai, miražinio gyvenimo įnamiai, jie atkakliai ir ilgai kūrė šią iliuziją, lipdė ją iš mažyčių gabalėlių. Visos dienos buvo netekusios realybės, kol jie, dažnai grumdamiesi su neviltimi, vertė iliuziją savo aukštesne tikrove, sirgdami ja, gyvendami ja. Ir kai pagaliau ateina lemiama diena, jie drebančiomis širdimis išeina scenon — parodyti ką sukūrę jums, kitiems, anapusiniams, tikriems, — kad priimtumėte iliuziją kaip patį gyviausią gyvenimą.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
AŠ DAINUOJU
Aš dainuoju,
kada vėją išgirstu.
Aš dainuoju
su audra kartu.
Mano takas
vidury naktų:
tarp žvaigždynų,
Žynio uždegtų.
Aš dainuoju,
kad sapnuotum tu,
kaip pasauliuose gilu,
platu!
Man negaila medžių,
žaibo uždegtų,
kai šviesu, šviesu taip
prie buities krantų!
Aš dainuoju,
kada vėją išgirstu.
Aš dainuoju
su audra kartu.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
PLUOŠTAS ATSIMINIMŲ APIE S. NERĮ |
|
|
|
12
Pasirodė, jog Saliute beturinti ir daugiau rūpintojėlių, didesnių ir mažesnių,- šalia mano jau paminėtųjų Krėvės, Putino, Leimono, Zarecko ir manęs. Kiek ir kurių — tai ne mano uždavinys susekti. Kas pats įspruks į neilgą mano tinkliuką, tą mielai priimsiu. Kaip štai sekančius:
1934 metų vasara. Vieną rytą — telefono skambutis: prezidento kanceliarijos viršininkas . . . O-o! — manau sau. Didelė žuvis prabilo! Ar ne prieš gera, ar prieš gera? — Taip, čia Kazimieras . . . Taip, kalba kun. Vaitkus . . . Sveikas, sveikas, mielasis viršininke! O kas per reikalas?
-— Reikalas geras ir artimas mūsų širdim. Žinom, kad globojat mūsų Salomėją Nėrį ir norit surast jai kokią tarnybėlę. Kaip tik pasitaiko čia puiki proga. Panevėžio mergaičių gimnazijai reikia bene lietuvių ar svetimų kalbų mokytojo. Jau ir kandidatas surastas ir neoficialiai priimtas. Bereikia vien švietimo ministerio parašo. Žinai ką? Įpirškim į to kandidato vietą savo Saliute. Aš pasikalbėsiu Švietimo ministerijoj, kad sustabdytų ministerio Tonkūno pasirašymą. O Jūs prikalbėkit Salę, kad parašytų ministeriui gražų prašymą dėl tos vietos; maloniai paprašykit tos gimnazijos direktorių Jurgį Elisoną, kad Saliute į mokytojas priimtų (jis šiom dienom sukinėjas čia po Kauną tuo mokytojo reikalu); o gavę Salės sutikimą bei prašymą, dumkit į Palangą pas p. prezidentą Smetoną (jis jau ten atostogauja), kad ant Salės prašymo parašytų palankų jai prierašą, nes šiaip, kaip komunistės, Tonkūnas jos nepriims. Jūs gyvu žodžiu įtikinkit prezidentą, kad tikrai verta Nėriai duot aną tarnybą. Prezidentas greičiau paklausys Jūsų, nei manęs, nes su manim yra labai apsipratęs ir ne tiek tesiskaito. Tad, kunige mielas, ar sutiksi atlikti tą žygį?
Kiek pasvarstęs, sutikau. Na, kaip čia nepadėsi tai vargšelei Saliutei?
Tuoj ėmiaus ir žygių.
Paskambinau jai, kad netrukus užbėgtų pas mane: svarbus ir geras reikalas. Ji klusniai atvyko. Kiek įmanydamas patraukliau papasakojau kas per dalykas. Ji gausianti gražią tarnybą įžymiame kultūros centre, imsianti gerą algą, būsianti ekonomiškai nepriklausoma, moksleiviai, mokytojai ir tenykštė visuomenė ją iš raštų pažįsta, tad ją branginsią ir mylėsią; nebereikėsią jai skaudžiai rūpintis dėl kasdienės duonelės, tad galėsianti ramiai ir sėkmingai kurti mums poezijos šedevrų . . . Tiesiog giedote giedojau jai apie aukso ateitį. Ir jai pačiai neteksią jokių žygių daryti, nei kur landyti, nei ką maldauti, nei žemintis — visa padarysim mes, jos bičiuliai. Ji turėsianti vien prašymą dėl anos vietos parašyti Švietimo ministeriui ir įteikti man. O aš jau žinau, kas padaryti, kad Tonkūnas tą prašymą priimtų palankiai. Ir Salomėja Nėris laisvai bei triumfiškai, kaip princesė-mokytoja, įžengsianti į tą Alacho sodą — Panevėžio mergaičių gimnaziją . . .
Žodžiu sakant, kaip mokėdamas, būriau žodžiais burtus, vertus Fausto ar Siebelio, ar Žermono, burtus, turinčius nuvesti Margaritą — Saliute, ką ten į meilę! — į pat Panevėžį ir jo mergaičių gimnaziją! . . .
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
