| |
|
|
3 kovas
|
|
LITERATŪRINES KRITIKOS PRASME |
 |
 |
 |
|
Parašė ANT. J ASM ANTAS
|
Savo metu Oscar Wilde kėlė klausimą, kokia yra meninės kritikos nauda, kodėl kūrėjas nėra paliekamas vienas su naujais savo pasauliais, kodėl jis yra nuolatos trukdomas gaižių kritikos balsų. Ir šis jo klausimas nebuvo be prasmes. Iš tikro, pasižvalgę po buvsi ir esanti mūsų recenzijų margumyną, po priešingas ir net prieštaraujančias jų išvadas, po jų drąsą vienokiais ar kitokiais sprendimais pažymėti senuosius ir naujuosius rašytojus, galėsime suprasti Wilde norą pasilikti toli nuo šūkaujančios kritikos ir užsisklęsti savame pasaulėlyje. Ir tai nėra jo tik vieno troškimas. Tai, turbūt, troškimas visų rašytojų, nes labai dažnai kritika elgiasi, kaip ana pamote, kuriai posūnis ir koją ne taip stato, ir šaukštą re taip laiko, ir pasisveikinti nemoka. Todėl kritikos prasmes problema yra ne tik teorinis reikalas. Tai literatūrines kasdienos problema. Tai rašytojo vertintojo ir visuomenes santykių problema.
1. Kritika rašytojo akivaizdoje
Ernest Heilo savo knygoje "Žmogus" kalba apie mažąją ir didžiąją kritiką. Mažoji kritika mėginanti atsistoti aukščiau už kūrėją, vertinti jį savais metodais, spausti jį į savas normas bei schemas ir tuo būdu jį nužudyti. Todėl jos vaidmuo esąs smukdantysis. Ji apreiškianti, Jakšto žodžiais tariant, siauraprotystę literatūros srityje. Jos įsigalėjimas esąs literatūrinio nuosmukio ženklas. Tuo tarpu didžioji kritika nusilenkianti kūrėjui. Ji priimanti jį atvira širdimi. Ji semianti literatūrines vertybes iš jo paties. Ji surandanti literatūrinę tiesą jame pačiame. Kiekvieno talento ar genijaus švystelėjimas keliąs jai džiaugsmo, ir ji rodanti šią šviesą visuomenei. Todėl jos vaidmuo esąs statomasis. Jos įsigalėjimas esąs literatūrinio žydėjimo metas. Pasistiebusi aukščiau už kūrėją, kritika virstanti maža. Nusilenkusi jam, ji tampanti didžia.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
|
Parašė Petras Babickas
|
(Iš spausdinamos knygos "Brazilija")
Vaikštau Paragvajaus pakrantėmis. Kokia rami atrodo šiandie ši plati upė, kurios kitame krante vos įžiūriu milžinišką karvių kaimenę. Matyti, ten esama geros fazendos. Piemenys, girdą žirgus aname krante, atrodo nedidesni už nykštį, tačiau girdžiu jų balsus ir šūkavimą.
Pasuku į mišką. Čia kadaise buvo daug stambių medžių, dabar tik atžalynas, gausiai ataustas krūmais, kartais labai dygiais. Nemaža vijoklių ir lijanų, įmantriai įsirangiusių į pat medžių viršūnes.
Matau iš toli aikštelę, kurios vidury dunkso tamsus namelis. Į kokį ūkį dabar čia mano pataikyta? Ne ūkis. Kapai. Nors čia amžino poilsio atgulusių yra nemažas būrys, tačiau nematau nė vieno kryželio aukštesnio kaip pora sprindžių. Argi taip kuklūs žmonės čia? Parašai visur prasideda vienodai: Aqui esta os ręstos mortaes . . . (Čia yra mirusio palaikai. ..)
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
HENRIKO RADAUSKO GRĮŽIMAS |
|
|
|
|
Parašė L. Miškinas
|
Mūsų literatūros kritikos, kaip ir pačios literatūros, savotiškos tragedijos šaknys glūdi fakte, kad jos nuo pat kūdikystės turėjo eiti sunkią baudžiavą tautinio renesanso kovose ir tuo pačiu neturėjo pakankamai laiko atsidėti specifinėms savo srities problemoms. Minėtoms kovoms pasibaigus ir prasidėjus laisvo gyvenimo epochai, ar tai iš per didelio uolumo, ar tai negalėdama užmiršti anų garbingų kovų dėl tautos egzistencijos, mūsų literatūra ir kritika nesugebėjo atsižadėti anai epochai būtino sąlygiškumo ir tolimesnėje savo veikloje naudojosi tais pačiais metodais. Kaip tik dėl to mūsų literatūros kritika nesugebėjo išbristi iš vaiko amžiaus ir dar šiandien privalo tęsti skurdžią neūžaugos egzistenciją.
Vertindama su didžiausiomis nuolaidomis, pripažindama tik už patriotizmą arba tariamą gilumą (Vydūną, M. Gustaitį), mūsų literatūros kritika, su negausiomis išimtimis, pavirto tuščiu plepėjimu arba motyvų registravimu (poezijoje) ir tipologine klasifikacija bei turinio atpasakojimu (beletristikoje), visiškai apleisdama esmines formos bei literatūrinės technikos problemas. Taigi, šių dienų kritikas stovi visiškoje tuštumoje. Būdamas, be to, dar ir nepageidaujamas elementas, literatūros priešas, gadinantis absoliutinės taikos mėgėjų nervus, jis stovi prieš sunkiai išsprendžiamą uždavinį — atstatyti sujauktą šios srities terminologiją, rekonstruoti sąvokų integralumą ir iš naujo įtikinti publiką. O tatai įmanoma bus atlikti tik per keletą ar keliolika įtempto darbo metų.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
|
Krizė sovietinėj lietuvių literatūroje ir kritikoj |
|
|
|
|
Parašė J. Gintautas
|
Kas bent kiek pažįsta sovietinį gyvenimą, tas žino, kad jame vyrauja ir turi vyrauti herojinio optimizmo fasadas. Visur turi būti patosingai kalbama apie milžiniškus darbus, turi būti triukšmingai šūkaujama, plojama ir dėkojama už gerėjantį gyvenimą, už laimingą jaunystę arba laimingą senatvę. Asmeninis rūpestis, sielvartas ir mintys apie mirtį laikomos buržuaziniais reiškiniais. Pesimistinėms nuotaikoms ir mintims pasireikšti neleidžiama. Todėl ir sovietinė spauda, kalbėdama apie sovietinę tikrovę, stengiasi giedoti himnus, pūsti trimitais ir mušti būgnais, nors joj paprastai išimtį sudari rūstūs kritikus grūmojimai ir sa-vikritikos atgailaujantieji tonai.
|
|
Skaityti daugiau...
|
• Vasario 13 d. poetui Faustui Kiršai suėjo 60 metų. šitą sukaktį Bostono Rašytojų Klubas atžymėjo pobūviu ir įteikė poetui auksinę plunksną. F. K. redagavo: Sekmą ją Dieną, Dainavą, Barą, Pradus ir Žygius; išleido šias knygas: Verpetai (18), Aidų aidužiai (22), Suverstos vagos (27), Giesmės, Maldos ant akmens (36), Piligrimai (38), Ringaudo žygis ir Pelenai (30 ir 37), Tolumos (47), atiduoti spaudai šventieji akmenys (leidžia kun. M. P. Juras); vertė Kraševskio, Krasniskio, Dostojevskio, Tolstojaus, Heinės raštų, Maironio poemą Z nad Birtuy.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
|
|
|
<< Pradžia < Ankstesnis 1 2 3 4 5 Sekantis > Pabaiga >>
|
|
JPAGE_CURRENT_OF_TOTAL |
|
|
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
