Redaktoriaus pokalbis su skaitytojais
Dėl pamirštos žurnalo sukakties
Prieš kurį laiką "Draugo" kultūrinis priedas priminė, kad pereitais metais liko nepaminėta "Aidų" dvidešimties metų sukaktis.
Kaip atsitiko? Tik pašaliniams pasitaiko neatsiminti sukakčių. O pats žino savo laiką kiekvienas. Tačiau ir savo pačių laiką pradedame skaičiuoti tik sulaukę atitinkamo ("jubiliejinio") amžiaus. Užtat ir dėl mūsų žurnalo dvidešimtmečio pamiršimo galėtume atsakyti: savo metų neskaičiuojame, nes dar nesirengiame jų baigti. Dar rūpinamės kovoti už ateitį, o ne praeitį skaičiuoti.
Tai tiesa, bet tik iš dalies. Visiškai pamiršti redaguojamo žurnalo laiką sunku, nes kiekvieną numerį tenka atžymėti ne tik eiliniu mėnesio, bet ir bendru viso meto numeriu. Negalėjo prieš akis nestovėti, kad jau artėja "Aidų" 200-tasis numeris. O šis numerių skaičius ne tik rodo, kiek metų jau tesėta, bet ir liudija, kiek tie metai buvo pripildyti. Todėl ir prisimename "Aidų" laiką ne dešimtiniu metų, o šimtiniu numerių skaičiumi.
Nors numerių skaičius rodo ir metų skaičių, nes beveik visą laiką žurnalas ėjo reguliariai, tačiau tikslumas verčia padarytį pora pastabų.
Pirma, patikrinus žurnalo komplektą, pasirodė, jog jau dešimt metų vienas numeris lieka nepriskaičiuotas. Tuo būdu dabar tenka jubiliejinį 200-tąjį numerį peršokti: nors pereito (balandžio) mėnesio numeris buvo atžymėtas kaip 199 nr., faktiškai jau jis buvo 200 nr. Su šiuo numeriu jau pradedame trečiąjį šimtą.
Antra pastaba dar labiau tikslina "Aidų" laiką. Dabartinė žurnalo numeracija tęsiama nuo 1947 balandžio mėn., kai jis iš naujo pasirodė. "Iš naujo" dėl to, kad jau anksčiau buvo pasirodę "Aidų" kaip kultūros žurnalo dvylika numerių. Dr. V. Bieliauskas savo anksčiau pradėtą leisti informacinį leidinį nuo 1946 sausio 15 pavertė kultūros žurnalu. Kai po dvylikos nr. tų pačių metų spalio 12 šis žurnalas sustojo, susidarė naujas iniciatorių būrelis kultūros žurnalui leisti. Kad nereiktų žurnalui naujo leidimo, dr. V. Bieliauskas perleido savo turimą leidimą. Tuo būdu ir naujas kultūros žurnalas po pusmečio pasirodė tuo pačiu "Aidų" vardu.
Pagal tai ir turime "Aidų" istorijoje dvi datas: 1946 sausio mėn., kai pirmą kartą jie pasirodė kultūros žurnalu, ir 1947 balandžio mėn., kai jie vėl buvo pradėti leisti. Vienaip ar antraip, "Aidai" yra jau peržengę 20 metų ir 200 numerių.
|
|
Skaityti daugiau...
|
DAINOS APIE MANE, VAIKYSTĘ IR DAIKTUS, KURIE BUVO MANO DRAUGAI
Iš niekad nepaskelbtos to paties pavadinimo dnkstyvųjų eilėraščių knygos
SŪNAUS PALAIDŪNO LEGENDA
I
Jis grįžta amžinai, jis eina,
Ir tėvo sodai šaukia jį,
Ir saulės spinduliai išeina,
Ir degasi rytuos nauji.
Jis bėga, krinta ir vėl kelias;
Vaidenas vaizdas jam brangus.
Jo kojas šaukia juodas kelias
Ir lūpas — šypsena langu.
II
Tai jis, pajuodęs ir sumenkęs,
Žiūri vėl į namus slėny.
Peršiurkščios buvo tėvo rankos,
Ir sodai buvo perliūdni.
Jis mato vėl: ant stalo knygos.
Jo rankom atverstos kadais,
Ir lempa, sutemoj įmigus,
Ir dainos antakiais juodais.
III
Jis keikė visa, ką mylėjo;
Langai ir sodai ūžimu
Jį šaukė grįžti, bet jis ėjo:
Kad tik toliau gimtų namų!
Ir kai nematė jau gimtinės,
Kai dingo vaizdas jos brangus,
Tai mirštančiam, ją prisiminęs,
Kalbėjo, jog tenai dangus . . .
IV
O troškuly! O džiaugsme klysti,
Ištroškus bėgti nuo versmės
Ir nežinoti žodžio grįžti,
Ir neieškot kitos prasmės!
O džiaugsme nuostabus prarasti
Namus! Nesvaigt tylos nuodais!
Ir grįžt į juos tiktai užgesti
Su mirusių daiktų vardais!
1937
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
|
Sudiev, mano karaliau (Vieno veiksmo vaidinimas) |
 |
 |
 |
"Karalius Dovidas, pasenęs ir turėdamas daug metų amžiaus, nebesušildavo, nors jį apklodavo drabužiais. Tuomet jo tarnai jam tarė: Paieškokime mūsų valdovui, karaliui, jaunos mergaitės: ji tebūna prie karaliaus, teglobi jį, temiega prie jo šono ir tešildo mūsų valdovą, karalių. Taigi jie paieškojo dailios mergaitės visose Israelio sienose, ir suradę Sunamietę Abi-sagę, atvedė ją pas karalių. Buvo gi tai labai graži mergina; ji miegodavo su karaliumi ir jam tarnavo, bet karalius jos nepažinojo".
(Trečioji Karalių knyga, 1, 1-5) J. Skvirecko vertimas
Veikėjai: Senas Aktorius (Karalius Dovydas), Jauna Aktorė (Abisaga).
Vieta: Scena D. P. stovyklos barake, Vokieti j oje.
Laikas: po karo.
Kylanti uždanga atskleidžia nuogą sceną repeticijos metu. Scenos viduryje, ant platformos, stovi didelė kėdė, vaizduojanti sostą repeticijoje. Ant sosto pora šiltų skarų senam karaliui Dovydui įsisupti. Ant apyluošio stalo pamesta jojiko vytelė, cigarečių pokelis. Ant poros kėdžių užmesti paltai, vyriškas ir moteriškas. Durys. Langas.
SENAS AKTORIUS pakyla iš kėdės — "sosto". Jis aukštas, truputį palinkęs. Visas pasaulis jam scena: jo judesiai rodo, jog jo mėgiamiausi vaidmenys yra karališki.*Jo eilutė aiškiai siūta ne jam, apdėvėta, bet gėlė atlape ir didelė spalvota nosinė švarko kišenaitėje liudija, kad jis nenustoja siekęs elegancijos.
JAUNA AKTORĖ dėvi paprastą tamsią bliuze, kuri pabrėžia jos išbalimą. Ji atrodo senesnė, kaip jos dvidešimt vieneri metai, bet dėl to kalta jos rimtis, jos vidinė įtampa.
JAUNA AKTORĖ (nuolankiai ir baikščiai, Abisagos balsu). Taip, mano karaliau . . . (Savo balsu) Ne! (Papurto galvą, nusisuka nuo SENO AKTORIAUS, graibsto cigarečių pakelio ant stalo) Prakeikta frazė! Ji man vis dar neskamba.
Ji randa cigarečių pakelį, išsiima vieną, įsideda į burną. Jai žiebiant degtuką, SENAS AKTORIUS nužengia nuo platformos su skara rankoje, patylomis prieina prie jos iš užpakalio, užmeta skarą ant jos ir prispaudžia ją prie savęs.
SENAS AKTORIUS. Taip, mano verge! Viskas pradės skambėt, kai aš tave apkabinsiu. (Jis užpučia degtuką. Ji pavargusiu mostu pamėgina išsivaduoti iš jo skaros, bet, jam tvirtai ją tebelaikant, nebesipriešina)
JAUNA AKTORĖ. Iš kokio vaidinimo šita frazė ir šita scena? Aš jų nepastebėjau mūsų tekste.
SENAS AKTORIUS išima cigaretę iš jos lūpų ir padeda ją ant stalo. Improvizacija, mano verge! Su manim tu išmoksi improvizuot — pasinert į vaidmenį, išsinert. . .
JAUNA AKTORĖ. Ačiū, bet aš per gležna nardyt lapkričio mėnesį. Per šalta.
SENAS AKTORIUS Išmoksi žaisti su tekstu.
JAUNA AKTORĖ. Žaist? Prieš mudu dar dvi valandos juodo darbo!
SENAS AKTORIUS. Dirbant su manim, darbas ir duona virsta baltais, Kai aš važinėjau po Italiją, prieš karą, aš tariau tenykščiam kolegai: Jūs man patinkat, jūs, italai aktoriai. Kodėl? Nes jūs improvizuojat. Jūsų . . .
JAUNA AKTORĖ (pamėgdžiodama jo balsą ir judesius). "Kiekvienas jūsų vakaras scenoje kitoks, skirtingas ..."
SENAS AKTORIUS. Ar aš jau pasakojau? Gera atmintis, tau pravers scenoje. Bet tu dar negirdėjai apie mano jauną italę Milane?
JAUNE AKTORĖ. Duokit man cigaretę.
SENAS AKTORIUS. Vėliau. — Ji laukdavo manęs prie scenos durų. Aš atmenu, kaip šiandien, itališkoj mėnesienoj, dvigubas apgamas ant jos balto itališko peties. (Pirštu parodo vietą ant jos peties). Aš ją pavadinau dvitaškiu.
JAUNA AKTORĖ. Prašau, uždekim tašką ir tęskim repeticiją.
SENAS AKTORIUS. Prieš tašką — klaustukas. Kodėl aš ištraukiu tą milanietę iš tūkstančio ir trijų moterų savo praeity? Tu! Tu man ją priminei, kai aš tik įkėliau koją šion stovyklon. Atmeni?
JAUNA AKTORĖ (nenoriai). Taip, aš atmenu.
SENAS AKTORIUS. Kai tu pirmą sykį pamatei mane, tavo akys buvo kaip karališko apsiausto sagos, dar didesnės. Nuostaba, garbinimas — aš iš karto viską jose išskaičiau. Man įprasta. Ir tada tu prisipažinai man.
JAUNA AKTORĖ. Prisipažįstu — aš prisipažinau.
SENAS AKTORIUS (ne tiek domėdamasis ja, kaip gėrėdamasis savimi). Kaip tu laukdavai manęs prie senojo sostinės teatro scenos durų po kiekvieno vaidinimo. Kaip tu nedrįsdavai prieit, paprašyt mano autografo. Kaip "karališkai" aš atrodžiau — taiklus žodis. Kaip tu rinkai ir klijavai iškarpas apie mane.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
KARALIAUS MINDAUGO PASKUTINIS MONOLOGAS |
|
|
|
 V. K. JONYNAS Šv. Pranciškus
(aliuminis, 1963)
T. J. Gailiušio nuosavybė
Netikrumas ir baisi tyla! Kas ten — ar vien
tamsa ir ūkas, ar nieko ten nėra:
nei mūsų vėlių, nei balso, nei dievų ir net šešėlių.
O gal žili tėvai už skobnių sėdi ten.
Gal tu ir aš ten vaikščiosim visažiniai,
karaliai tarp karalių, ir niekad
nebijosime mirties.
Mirtis! Akių tik sumerkimas, kaip nuščiuvęs
kvapas — ir ramybė, meilė, išmintis.
Ar kalavijo smūgis kovoje.
Kas man atkels vartus ir žodį pasakys!
Kodėl aš negaliu sutrupint antspaudą,
atverti paslaptį ir rykauti žmonėms:
— Štai jos urvas! Štai mirties landynė,
josios slėpinys! Žiūrėkite ir stebėkite, gentys,
giminės ir tautos. Aš mirtį nugalėjau.
Angiai atsistojau, ant galvos.
Ištraukiau josios geluonį — ir drąsus,
visaregis einu. —
Kur mūsų pėdų galas: ar prie mirties angos,
ar niekad nesibaigs?
Ar aš tenai tave sutiksiu?
Regėsiu bičiulius ir priešus?
Gal ten tiktai naktis. Gal nieko ten nėra:
nei vėjo, nei žolės, nei motinos ar tėvo,
nei žilų senolių, nei Praamžiaus —
balto debesio ūksmėj.
Mirtie! Kas sutraiškys tavo galvą —
ir tavo klaikią tylą sudraskys . ..
Lyg kietą akmenį, įdėkit man į delnus tikrą žodį,
leiskit eiti visaregio šviesoje.
Atsakykit, atsakykit, tūkstančiai senolių.
Atsiliepki tujen, brangiausioji.
Kalbėkit, milijonai metų!
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
