|
KULTŪROS KONGRESĄ PASITINKANT |
 |
 |
 |
JAV ir Kanados lietuvių III kultūros kongresas šaukiamas Čikagoj lapkričio 24-26. Nors, šias eilutes rašant, visai nedaug laiko ligi jo beliko, tačiau dar vos pradeda spaudoj rodytis žinutės, kas bus jo programoj. O kol kongreso programa nebuvo paskelbta, tol negalėjo būti nė didesnio juo susidomėjimo. Galima tik spręsti, kad jo rengimas nėra lengvas. Gal būt, net skausmingas.
Dėl kongresų pas mus yra prisikaupę nemaža skepticizmo. Gausiai suvažiuojama, gražiai viskas praeina ir — išsiskirstoma, lyg po kokios puotos. O kasdieninėj tikrovėj lieka tie patys rūpesčiai, gulą ant tų pačių pečių, kurie tą puotą ruošė. Be abejo, visokie suvažiavimai visų pirma reikšmingi ne tomis iškilmių dienomis, o savo poveikiu kasdieninei tikrovei. Gi to poveikio dažnai ir tenka pasigesti. Daug kas iš pirmojo kultūros kongreso (1956) liko tik tyruose šaukiančiu balsu. O antrojo kongreso (1962) reikšmę sunaikino prieš jį ir po jo vykęs aitrus erzelis. Tikime, kad šiemetinis kongresas bus laimingesnis.
Kaip dar šių metų pradžioj V. Trumpa (Naujienos, 1967.11.25) pastebėjo, visą šio kongreso rengimą ir pravedimą "turėtų lydėti tikrai kultūringa dvasia", kurios pagrindą sudaro "platus žvilgsnis, tolerancija ir gili pagarba kūrėjui ir kultūros darbininkui". To paties V. Trumpos žodžiais, "jeigu kartais tokios dvasios mes nemokame parodyti mūsų politiniuose ėjimuose, tai būtų tiesiog eontradietio in adjecto, jeigu tokios dvasios mums trūktų Kultūros kongresą ruošiant".
Nors ir kokio būtų pagrindo skepticizmui dėl kongresų praktinės reikšmės ir nors kokia būtų grėsmė tą reikšmę sunaikinti "kultūringos dvasios" stoka, vis vien šaukiamąjį III kultūros kongresą laikome prasmingu. Bent dviem atžvilgiais jis gali būti tikrai reikšmingas.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
PUTINAS OKUPACINĖJ GŪDUMOJ |
|
|
|
 V. MYKOLAITIS-PUTINAS
(1932)
Murmėjo ir grūmės juodi debesiai,
Audringų žaibų ir perkūnų pritvinę —
Ir tu neramiai audros gando klausei,
Nuvarginta mano tėvyne.
(Putinas)
Laisvę palydint
1940 m. birželio penkioliktoji. Sovietų kariniai lėktuvai didžiuliu ratu suka visoj žydrioj Lietuvos padangėj. Sovietų tankai blizgančiais vikšrais įžūliai brazdinasi okupuojamos Lietuvos keliais, vieškeliais ir miestų gatvėmis. Lietuvio širdis, dvidešimt du metu drąsiai plakusi laisvėje, šiandien, pajutusi vėl įžengiančią vergiją, susigūžusi verkia: — Nejaugi . . . Najaugi? . . .
Mes stovime balkone (Vaižganto g., 36 nr.). Atlenkę galvas, stebime tuos svetimus lėktuvus. Skrisdami virš Kauno, jie ne kartą užneša nejaukų šešėlį ant mūsų, ant namo stogo, ant balkono. Mūsų ausis pasiekia sausas tarškėjimas iš pakalnės, iš Vytauto prospekto, kuriuo ropoja okupanto tankai.
Mes kalbamės mažai. Iš tikrųjų, apie ką tokiu momentu galėtume kalbėti. Mūsų mintys išgąsdintos, išbaidytos. Jų nesugaudom, nesukoncentruojam. Aš žvilgteriu į Putiną. Jo ir šiaip išblyškęs liesas veidas dar labiau nubalęs. Jo stovinčio visa išvaizda — tarsi vėjo lenkiamo berželio, švarkas ant pečių per laisvai kabantis, atsegtas. Tuojau pastebiu brolio vidinį sugniužimą. Aš šitokią Putino nuotaiką gerai pažįstu. Ji visada pasireiškia, vykstant skau-diems sielos pergyvenimams. Jeigu aš pati nesu pakankamai įsisąmoninusi šio įvykio tragizmą, tai Putinas aiškiai mato, kokia baisi lemtis siaubia Lietuvą.
Nuo balkono išsiskirstėme kiekvienas sau, tarsi grįždami iš kapų palaidoję labai artimą, brangų žmogų, — tylūs, suspausta širdimi.
Paskui girdėjau, kad Putinas išėjo pro duris į gatvę. Jis, matyti, išėjo pasižiūrėti, kaip viskas žemai mieste atrodo. Po valandėlės ir aš išėjau. Mūsų Kazytę (tarnaitę) sutikau grįžtančią su duonos kepalėliu ant rankos.
— Kodėl, Kazyte, tu šitą duoną taip neši? Kodėl be kaselės?
— Panele, kad eidama į miestą nemaniau maisto pirkti. Dar turiu užtektinai. Bet eidama pro krautuvę pamačiau, kad ji pilna prisigrūdus žmonių. Dar niekad toj krautuvėj anksčiau tiek daug žmonių nebuvau mačius, tai ir aš užėjau pasižiūrėti, ką jie ten perka. Ir, žinot, panele, žmonės, kaip ir visada, vieni to prašo, kiti to, bet jau krautuvėj nieko daugiau neparduoda, tik duoną, ir tai tik po vieną kepalėlį. Tai ir aš paėmiau. Ką gali žinoti? Gal rytoj jau nė duonos negausime. Matyt, karas prasideda, ar kas čia? — kalbėjo sujaudinta mūsų linksmoji, šnekioji Kazytė.
— Ar matei rusų gatvėse? — paklausiau ją.
— Tik ant tankų sėdinčius mačiau. Visi tokie menki, negražūs, su milinėm smailom kepurėm. Į kepures ties kakta įspaustos raudonos žvaigždės. Kai sėdi tie kareiviai ant tankų, tai atrodo, kaip šungrybiai ant kelmų ... — liejo pirmuosius įspūdžius Kazytė, mėgstanti į savo pasakojimus įterpti humoro.
Nusileidusi Vytauto parko taku žemyn, paėjėjau iki Vytauto prospekto ir Laisvės alėjos kampo ir sustojau. Vytauto prospektu riedėjo rusų tankai, valdomi tikrai skurdžiai atrodančių rusų kareivių.
Vakarienę valgydami kalbėjome apie tuos netikėtus, baisius dienos įvykius. Tačiau pokalbis buvo santūrus, be sklandesnės minčių tėkmės. Mes nė vienas neturėjome pakankamai taiklių sąvokų išreikšti tos dienos nykiems pergyvenimams. Daugiau logiško santūrumo parodė Ly (Emilija).
— Kad visa tai būtų lengviau pernešti, — kalbėjo ji atkreipusi žvilgsnį į Putiną, — manau, reikia stengtis atsistoti šalia šių įvykių raidos, jausti, lyg kad jie tavęs neliestų, žiūrėti kaip į sceną pirmą kart matomos dramos, kuri su žiūrovais neturi ryšio.
Man jos idėja pasirodė beveik išganinga: stovėti šalia įvykių raidos. Nesisieloti, nesi-graužti, nesistengti įžvelgti ateitį. Gal iš tikrųjų — tik vaidinimas, tik scenos vaizdas — tie tankai, tie kareiviai, anot Kazytės, į šungrybius panašūs, — gal jie tik atėjo ir praeina, gal ryt, poryt vėl jų nebebus . . . Tačiau nei Putinas, nei aš į Ly kompromisinį pasiūlymą neatsiliepėme. Žvilgterėjusi į Putiną, aš suabejojau, ar jis iš viso girdėjo, ką Ly buvo pasakiusi. . .
Tik, kai jau 1943 metų ankstyvo pavasario vieną dieną Putinas iš Vilniaus atvežęs davė man pasaugoti (kokių netikėtų įvykių atveju) vieną iš trijų mašinėle rašytų egzempliorių savo paruošto spaudai rinkinio "Rūsčios dienos", tarp kitų okupacinėmis temomis eilėraščių radau ir anas nepasakytas mintis eilėraštyje "Birželio 15". Tos pirmosios okupacinės dienos gūdžius vaizdus sudėjo į eilėraštį metams praėjus — liūdnoms sukaktuvėms paminėti. Štai ir tas eilėraštis:
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
 APIE EILĖRAŠČIUS
Visi eilėraščiai,
kuriuos Tau rašiau,
yra tolygūs išpažinčiai.
Čia aš ničnieko nepridedu ir neatimu.
Rašau taip, kaip man sako mano širdis.
Nes aš noriu pasigailėjimo
ir atleidimo malonės.
Nes aš noriu būti toks,
koks buvau numatytas Tavo pirmajam plane,
tai yra,
noriu būti skaisčios širdies kūdikėliu.
Daugiau nieko nenoriu.
Nes daugiau,
iš tikrųjų,
negalima nieko norėti.
APIE MEILĘ
Bičiuli mano, bičiuli mano,
šitaip negalima gyventi visai be meilės.
O, Dostojevskį,
kokią tu baisią teisybę esi parašęs.
Teisybę,
kuri slepiasi mano kraujuje.
Teisybę,
kuri neduoda ramumo nei dieną, nei naktį.
Ypač gi naktį,
kada neima miegas.
Reikia mylėti.
Ir meilė
turi būt iš Didžiosios Raidės
(aš kalbu apie tikrą ir didelę žemišką meilę,
kurią laimina Dievas).
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
ŠALTINIAI SENOVĖS LIETUVIŲ RELIGIJAI PAŽINTI |
|
|
|
a. Reikalas pažinti senovės lietuvių religiją
Ar įmanoma suprasti senovės lietuvių kultūrą, nepažįstant jų religijos? Juk tarp senovinės baltų religijos ir tuometinės baltų kultūros buvo organiškas ryšys. Religija ir kultūra nedalijamoje vienybėje plaukė viena vaga. Senovės lietuvių kultūra ir religija yra neatsiejamos sąvokos. Nepažinimas prieškrikštinės mūsų tautos religijos — didžiulė spraga lituanistikos srityje.
Būtų nesusipratimas ignoruoti ar pražiūrėti mūsų kultūros istorijoje senąją religiją, tarsi tokios religijos nebūtų nė buvę. Taipgi neteisinga būtų mūsų kultūros visumoje tą religiją menkinti, tartum iš kokios siauražiūrystės ar fanatizmo. Kaip nedera mums niekinti anų mirusių generacijų, taip nedera niekinti ir jų religijos. Senosios religijos įnašas į mūsų tautos kultūrą bei jos turinį yra gilus ir didelis. Ta religija buvo rodyklė visam gyvenimui, taipgi ir kultūrai. Senoji religija buvo senųjų baltų kultūros penėtoja. Ta kultūra buvo gyvybiškai senosios religijos persunkta.
Senoji religija turėjo didelės įtakos lietuvių istorijai. Istoriniame vyksme religija tiesioginiai veikė tautos eismą. Anoje senovėje ta religija buvo mūsų tautos gyvenimo centre. Deja, dar ir šiandien tebėra anos senosios religijos atžvilgiu neigiamai nusistačiusių, lyg iš jos galėtų koks pavojus grėsti.
Mūsų istoriją tikrai suvokti tegalima tik suvokus, kad visa tautos praeitis sudaro vieną organišką vienumą. Dėl to senoji lietuvių religija turi įsiderinti į mūsų kultūros istoriją, kaip ji buvo įsiderinusi į tautos gyvenimą.
Vakarų Vokietijos istorikas M. Hellmanas yra rašęs: žinome, kaip pavyko lietuviams iškilti į vyraujančią Rytų Europoje valstybę; bet iš kur jie tam sėmė jėgų — palieka neaišku daugel sykių. Taigi "... iš kur jie tam sėmė jėgų?" Mums atrodo, kad tas paslaptingasis jėgų šaltinis buvo ne kas kitas) o tik 1200 - 1400 m.
lietuvių religija: apskritai tuometinė lietuvių kultūra, bet ypač religija. Ta religija yra buvusi istorinė jėga.
Lietuvių atskiros nuo kitų baltų religijos nėra buvę. Visos baltų giminės (kiltys) turėjo vieną bendrą religiją. Taip liudija P. Dusburgie-tis. Tai matyti ir iš kitų svarbiausių šaltinių. Tesiskyrė tik dievybių vardų tartis ir bene šiek tiek kultų išraiška bei apeigos. Tačiau mes "baltų religijos" termino vietoje vartosime (nors ir žinodami, kad tai nėra visai tikslu) "senosios lietuvių religijos" terminą. Taip darysime dėl dviejų priežasčių: 1. patys juk esame lietuviai — palikuonys tų, kurie iki krikščionybės įvedimo tą religiją išpažino ir gynė; 2. visus "baltus" suprantame kaip lietuviškąsias gimines (kiltis).
Ryšium su tuo pabrėžtinas yra J. Dlugoszo tvirtinimas Lenkijos istorijoje (apie 1470), kad prūsai ir lietuviai bei žemaičiai turėję vieną kilmę, kalbą ir papročius. Jeigu taip, tai ir vieną religiją. Šitai iliustruoja ir Vytauto Didžiojo žodžiai: "Prūsai irgi yra mano protėvių žemė; jų aš reikalausiu iki Uosos, nes tai yra mano paveldimas tėvų palikimas" (derantis su kryžiuočiais 1413 Salyne). Ir lyginamasis kalbų mokslas yra išaiškinęs, kad sūduviai (jotvingiai), kuršiai, latgaliai, lietuviai, prūsai, sėliai ir žiemgaliai gilioje senovėje sudarė vieną protautę, kalbėjusią ta pačia viena prokalbe. Iš to sektų prielaida, kad visi jie tada bus turėję ir vieną tą pačią religiją.
Šiandien atkurti senovės lietuvių religiją yra labai sunkus uždavinys. Visų pirma dėl to, kad esame jau visai kito dvasinio "klimato" bei kitų gyvenimo sąlygų žmonės. Mus kasdien supa kitokia, negu senovės lietuvius, buitis. Esame didmiesčio dvasios apsemti. J. Baltrušaitis rašė, kad iš lūšnelės esą arčiau į dangų. Tačiau nemažiau teisinga būtų teigti, kad iš XIII a. lietuvio sodybos "dangus" buvo daug arčiau negu XX a. viduryje iš miesto. Mūsų galvosena ir jausena tiek skiriasi nuo senovės lietuvių galvosenos ir jausenos, kiek mūsų kasdiena skiriasi nuo senovės lietuvio kasdienos. Didmiestinę "dvasią" išugdė ir apsprendė pramonė, technika ir komercinė reklama. O anoji religija buvo, sakytume, "žemdirbinė", arba "idilinė".
Antra, natūralus lietuvio ryšys su gamta vienur beveik jau visai nutrūkęs, kitur belikęs tik atostoginis. Supramonėjusiam ir suprekybėjusiam jau sunku bepagauti aną gamtos ir lietuvio ryšio intymumą. Tada senovėje žmogaus santykis su gamta buvo kitoks. Dėl to jau sunkiai bepagaunamas anas gyvasties pajautimo grynumas, sodrumas ir skalsumas. Esame vis skubą ir suirzę, pavargę, apkartę ir nervingi. Mums jau sunku beįžvelgti tas giliąsias dimensijas, kurias anos "primityvios" kiltys savo žemėje ir danguje buvo atidengusios, išmąsčiusios ir išjautusios.
Trečia, o šitai svarbiausia ir blogiausia: "pergudrėjimas" ir sumaterialėjimas. Ar mes iš tikrųjų giliai ir nuoširdžiai bemylime patį gyvenimą, nors ir siekiame malonumų? Šiandien, kai materialinė vertybė pirmauja taip toli prasinešusi, daugeliui religija (bet kokia) jau iš viso neįdomi.
Ketvirta, vis dar tebetrūksta tikrų duomenų ne vienam svarbiam klausimui galutinai išspręsti.
Tad šiandien senąją lietuvių religiją aprašyti ar atvaizduoti gal nėra lengviau, kaip saulėtekį Alpių kalnuose ar mėnesieną Palangos pajūryje. Kokia gera bebūtų nuotrauka (ar paveikslas), tikrasis saulėtekis Alpėse ar mėnesiena Palangoje bus šimteriopai pilnesnį.
Kad ir nelengva užtikrintai charakterizuoti senąją lietuvių religiją, vis dėlto jos profilis gana aiškus. Jos idėjos ir fragmentai tradiciškai išliko tautosakiniuose apibendrinimuose. Jos elementai ir pagrindinės sąvokos išliko tautodailės ir tautosakos simboliuose bei motyvuose, tarytum formulėse.
Krikščionybės istorinis įvedimas Lietuvoje vyko nepaprastai lėtai. Ją viešai ir oficialiai pradėjo Mindaugas pačiame XIII a. viduryje, o į-vykdė tik Algirdo ir Kęstučio sūnūs XIV a. pabaigoje. Tačiau ir po to dar ištisus šimtmečius senasis tikėjimas vis tebebuvo lietuvių liaudies kultūrai genetiniu šaltiniu ir centrine atrama. Lietuvio baltiškoji religija (t. y. lietuvio tautinė pasaulėžiūra ir pasaulėjauta) krikščionėj o ypatingai lėtai.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
