| |
|
|
2 vasaris
|
|
BENDRUOMENES BRANDOS ATESTATAS |
 |
 |
 |
1. Kas yra bendruomenė?
Kai kalbame apie bendruomenę, pirmiausia turime galvoje lietuvių organizaciją, apimančią visuose kraštuose išblaškytus lietuvius. Tokio plataus pobūdžio organizacijų yra sukurtų ar kuriamų ir kitur, ne vien lietuvių tarpe. Pvz. neseniai išpopuliarėjo Europos Gynimo Bendruomenė, organizuota atsilaikyti prieš komunistinę grėsmę. Tačiau šios rūšies bendruomenė neturi daugelio bruožų, kurie apibūdina lietuvių bendruomenę ir tuo labiau — pirmykštę bendruomenę. O kuriamoji Pasaulio Lietuvių Bendruomenė daugeliu atžvilgiu yra mažai nutolusi nuo pirmykštės bendruomenės.
Norėdami tiksliau apibrėžti bendruomenę, pabandysime visų pirma ją atskirti nuo kitų panašių žmonių junginių. Žmonių grupė, artimiausia bendruomenės (community, Gemeinschaft), yra visuomenė (society, Gesellschaft). Daug kas abiejų žodžių reikšmes laiko tolygiomis ir tuos žodžius vartoja pakaitomis. Bet istorijos būvyje šios žmonių grupės buvo aiškiai skirtingos. Dar daugiau — pradžioje vyravo bendruomeninės grupės, o vėliau įsigalėjo visuomeninės. Tačiau ir dabar abiejų socialinių grupių skirtingumai yra išlikę ligi mūsų laikų, o lietuvius vienijanti organizacija pasirinko bendruomenės, o ne visuomenės vardą, neatsitiktinai.
Populiarioje kalboje visuomenė suprantama dvejopai. Pirma, visuomenė yra lyg ir paskiras elito sluogsnis, išsiskiriąs iš masės kitų to paties krašto gyventojų išsimokslinimu, profesijomis, kilme ar kuo kitu. Šia prasme yra vartojamas dar ir kitas posakis — "augštoji visuomenė". Antra, visuomenė yra visus apimanti kokio nors krašto ar teritorijos gyventojų grupė. Tada bendruomenė gi dažnai laikoma tik viena visuomenės dalimi.
Tačiau iš tikrųjų yra kiti bruožai, kurie esmingai apibūdina visuomenę ir ją atskiria nuo bendruomenės. Mes juos čia plačiau palukštensime.
Žmonės vieni su kitais santykiauja ir negatyviai ir pozityviai. Pirmuoju atveju jie vienas kitam kenkia, antruoju atveju — gelbsti. Kad bendruomenė ar visuomenė egzistuoja, yra ženklas, jog pozityvūs žmonių santykiai yra stipresni už negatyviuosius. Pozityvieji santykiai rodo vienybę įvairybėje arba įvairybę vienybėje. Kiekvienu atveju tie santykiai yra dvejopi: jie yra daugiau organiško arba daugiau mechaniško pobūdžio. Organiškieji santykiai yra charakteringi bendruomenei, o mechaniškieji — visuomenei.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
|
VETERINARIJOS SRITIES SUTVARKYMAS NEPRIKLAUSOMOJE LIETUVOJE |
|
|
|
Kai Lietuva atsistatė po pirmojo pasaulinio karo, veterinarijos aprūpinimas buvo menkas, silpno profesinio paruošimo, atsilikęs ir tvarkomas menkais veterinarijos įstatymais, paveldėtais iš Rusijos ar okupacinės vokiečių valdžios. Keliolika vet. gydytojų bei vet. felčerių, grįžusių iš Rusijos, nepatenkino kuklių krašto reikalavimų. Vėliau kraštui greitai lopant karo padarytus nuostolius ir kylant žemės ūkiui, laikas ir sąlygos tuojau reikalavo sukurti efektyviai veikiančią veterinarijos organizaciją. Modernėjant ūkiui, reikėjo paruošti naujų įstatymų bei taisyklių, sutvarkant visas veterinarijos sritis, vadovaujantis vakarinių Europos valstybių išbandytais pavyzdžiais.
Šio straipsnio tikslas painformuoti visuomenę apie vet. gydytojo paruošimą bei jo profesinį darbą. Šiuo metu, kai lietuvis vet. gydytojas, nugalėjęs kalbines kliūtis, vis daugiau JAV-se lygiateisiai vertinamas, pravartu žvilgterėti į praeitį, kuriuo keliu jo buvo nueita.
Veterinarijos gydytojų paruošimas.
Vet. gydytojų trūkumu susirūpinta pirmaisiais Nepriklausomybės metais. 1922 m. prie Kauno universiteto medicinos fakulteto įsteigtas veterinarijos skyrius. Bet 1928 m. dėl įvairių priežasčių jis buvo likviduotas, išleidęs tik keliolika vet. gydytojų. Nebaigusių studentų daugumas buvo pasiųsta į užsienio augštąsias vet. mokyklas. Gi 1928 m. įsteigta Gruzdžių augštesnioji gyvulininkystės mokykla priimdavo baigusius keturias gimnazijos klases ir paruošdavo per 3 metus vadinamuosius gyvulininkystės technikus su vet. felčerių teisėmis, vėliau pavadintus vet. technikais. Ši mokykla, išleidusi apie 200 vet. technikų, dalinai užpildžiusių susidariusį vet. gydytojų trūkumą, 1936 m. sustabdė naujų mokinių priėmimą, kai pradėjo veikti Kauno Veterinarijos Akademija.
Kol veikė Gruzdžių mokykla, stipendininkų vet. gydytojų skaičius buvo didinamas ir studijavo šiose užsienio augšt. vet. mokyklose: Berlyne, Miunchene, Berne, Brno, Vienoje, Tolūzoje, Turine, Stockholme, Rygoje ir Tartu. Iš šių stipendininkų tarpo buvo numatytas būsimos Veterinarijos Akademijos mokomasis personalas,
kuris dar atskirose vet. mokslo srityse turėjo papildomas studijas Vokietijos, Danijos, Prancūzijos, Austrijos, Šveicarijos augšt. vet. mokyklose. Nežiūrint Žemės Ūkio ministerijos veterinarijos departamento dedamų pastangų, vet. gydytojų nepriteklius buvo jaučiamas visą laiką. Tuolaikinis vet. depart. direktorius dr. Stasys Jankauskas stengėsi įtikinti ministerių kabinetą, kad kraštui geriau apsimoka ir reikalinga sava augšt. vet. mokykla.
|
|
Skaityti daugiau...
|
Juozas Mikuckis: L Y R I K O S KRAITIS. Išleido Terra. Chicaga 1954. 174 p.
Juozo Mikuckio lyrikos rinktinė neapima visų autoriaus kūrybos sričių. Apie tai jis pats taip rašo: "Lyrikos Kraityje" nevisa sukaupta, ką, esu parašęs. Cia nerasite eilėraščių nei iš "Pirmųjų Dainų" — 1910 m. nei iš "Didvyrių ir smulkmenų" — 1915 m. Nerasite himnų ir maldų, ilgesnių poemų ir legendų..."
Šioji ištrauka maždaug ir nušviečia J. Mikuckio poezijos apimti. Tai lyrikas, drauge davęs ir epinio pobūdžio kūrybos — poemų, legendų. Bet daugiausia jis žinomas savo lyrika. Kai kurios jo dainos buvo persimetusios ir j platesnę visuomenę, tapo jos repertuaro dalimi, nors paties autoriaus vardas tokiems dainininkams galėjo būti ir nežinomas. Net ir atidžiau lietuvišką, knygą sekusiems kurį laiką Juozo Mikuckio vardas buvo lyg dingęs, nustelbtas ar pasibaigęs. Bet tai buvo neteisingas įspūdis: paskui, jau daugiau tremties dienomis, poetas vėl prabilo — ir neretai beveik pirmykščiu jautrumu.
Iš "Lyrikos Kraičio" galima susidaryti bendresnį Juozo Mikuckio poezijos vaizdą. Gal vyraujanti raida, kurioje jis yra stipriausias, kaip tik ir bus tasai jautrusis lyriškumas, eleginis eilėraščių tonas, ilgesys ir nerimas. Geriausi jo dalykai yra tie, kurie ištrykšta tiesiog iš širdies yra paprasti ir graudūs. Kitaip tarus, Juozas Mikuckis laikytinas sentimentalinės mūsų lyrikos atstovu. Visos šios savybes geriausiai išsilieja ten, kur jis paliečia meiles stygą.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
|
JURGIO GLIAUDOS "GĘSTANTI SAULĖ" |
|
|
|
Dabartinėj tremties literatūroj labiausiai įsigalėjo romanas. Visi kiti žanrai liko tartum jo šešėly, ypačiai gi drama. Taip tam romanui į galybės padanges iškilti bus, be abejo, padėję literatūriniai konkursai ir premijos. Taip bus daugiau ir skaitytojų atsiradę.
Nepasakytume, kad novelė ar apsakymėlis skaitytojo nebetrauktų. Tie trumpesni dalykai dėl savo įvairumo turi ir privalumų. Tat matyti ir iš ne per seniai Lietuviškos Knygos Klubo Čikagoje išleisto Jurgio Gliaudos tokio "short story" rinkinio, pavadinto "Gęstanti saulė", kur, tartum arabeska, sudėstyta 42 trumpesni dalykėliai. Autorius davė jiems metmenų vardą.
Tiems metmenims bei vaizdeliams, žinoma, dar negalėtum duoti mūsiškai suprantamos novelės vardo. Novelė paprastai savo pobūdžiu yra ir kiek ilgesnė, nes jai rūpi ir sielos gyvenimo dalelę atskleisti. Vaizdelis turi daugiau reikalo su įvykio bei epizodo parodymu. Tačiau ir vienu ir kitu atveju pabrėžiama pabaigos staigmena.
Jurgio Gliaudos "Gęstančios saulės" vaizdeliai artimesni amerikinei "trumpajai istorijai". Savo pobūdžiu jie yra dvejopi: vieniems galėtum duoti humoreskos vardą, kiti artimesni mūsiškai suprantamam vaizdeliui, apsakymėliui.
Ligšiol pažinę autorių kaip stambesnio romano ("Namai ant smėlio", "Ora pro nobis") rašytoją, nūn pasitinkame jį ir su, palyginti, galvotai išdirbto vaizdelio nemenka duokle. Kiek teko girdėti, šis žanras jam bus jau keleri metai rūpėjęs.
|
|
Skaityti daugiau...
|
Aloyzas Baronas: ANTRASIS KRANTAS. Novelės. Nidos knygų klubo leidinys Nr. 5. Londonas, 1954. 132 p.
Aloyzas Baronas yra vienas iš sparčiausių mūsų beletristų. Paskutiniu metu jis skaitytojams spėjo duoti du romanus ("Užgesęs sniegas" ir "Sodas už horizonto") ir novelių rinkinį su septyniais vienetais —"Prašviesėjimas", "Lyguma", "Pirmoji formulė", "Balastas", "Nulis", "Estafetė" ir "Praradimas".
Autorius yra išaugęs iš dabarties netikrumo, nerimo ir tragedijos. Jį tolydžio gena klausimai — ko vertas žmogaus gyvenimas, kam mes čia esame, kur surasti laimę, kodėl likimo bangos mus mėto iš kranto į krantą?... Tai tik dalis jo raštuose randamų problemų, tačiau visos jų sukasi apie pagrindinę ašį: kur mus veda mūsų keliai, kokia mūsų paskirtis ir prasmė ?
Šie klausimai ir atsakymai Al. Baroną sugiminiuoja su kai kuriais mūsų paskesniais poetais, į kuriuos yra papūtę egzistencializmo vėjai, nors, kaip tai pasitaiko tarp giminių, didesnė meilė jų gali ir nerišti. Tačiau negalima nuneigti, kad bokštas, apie kurį jie skrieja, yra tas pats: likiminės mūsų problemos.
Kiek tai liečia lietuvių beletristiką apskritai, tokių filosofuojančių autorių esame turėję ne vieną (K. Jankauskas, Katilius ir k.), betgi Al. Baronas iš jų išsiskiria savo visuotinumu: jo kūrybos svarbiausias bruožas kaip tik ir yra šis skriejimas apie būties ir likimo problemas. Be to, nė vienas mūsų beletristas nebuvo taip linkęs operuoti sentencijomis, aforizmais, apibendrintomis mintimis ir samprotavimais, kaip Aloyzas Baronas. Visas tas gėrybes jisai pila kaip iš rankovės, ir imi stebėtis, kaip jam viso šio turto nepristinga.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
|
|
|
<< Pradžia < Ankstesnis 1 2 3 4 5 Sekantis > Pabaiga >>
|
|
JPAGE_CURRENT_OF_TOTAL |
|
|
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
