| |
|
|
5 gegužė
|
|
Parašė ALGIRDAS LANDSBERGIS
|
ROŽĖ
Rože,
Mąstanti save
Varsų įvairumą,
Mintijanti
Lapelių susiklostymu,
Kaip mokslininko
Sakiniais.
Tavi krašteliai
Švelnūs, tartum bičių
Papilvės, tačiau
Kokia opi tavoji
Švelnumą gilyn,
Nelyg naujagimio
Paausė šalia senio
Plaštakos,
Atsiskleidžianti
Vien tik žinančiajam.
(Basa pėda panirus
Vandeny, iškyla
Mylinčiajam.)
Kas yra stipresnio
Užu tavąjį gležnumą?
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
|
LIETUVIŲ TEATRO PROBLEMOS |
 |
 |
 |
|
Parašė JURGIS BLEKAITIS
|
Lietuvių teatro tremtyje nėra. Nėra jo nė Lietuvoje. Teatras liko tik, kaip kultūrinė problema, kuri iškils realiai, jei valstybė atgaus laisvę, tautai dar tebeegzistuojant. Tikint šia ateitimi, ankstyvesne ar tolimesne, teatras kaip problema įgyja ir šiandien saviško aktualumo.
Kaip turinti pagrindo savo realumui ateity, mūsų teatro problema lengvai skyla ir į kitus, laiku aprėžtus perijodus: praeitąjį — užbaigtą laisvosios Lietuvos teatro gyvenimą, ir dabartinį — merdėjimą čia ir namie. Iš galimai objektyvaus ir sintetizuoto šios praeities ir dabarties suvokimo ir įvertinimo galėtų išplaukti kai kurios išvados, kurios padėtų formuoti ateitį. Žymiai sunkiau, bet vis dėlto su tam tikru patikimumo laipsniu, galima spekuliuoti ir apie teatrinę ateities situaciją, kuri susidarytų Lietuvoje, jei maždaug dešimtmečio būvy ji taptų laisva.
Šios pastabos nepretenduoja į problemos ar bet kurio jos sektoriaus išsprendimą, bet sudaro vieną iš daugelio galimųjų galvojimo būdų, kalbant apie Lietuvos teatrą keliose laiko situacijose. Tikslas būtų atsiektas, jei teatru besidomįs skaitytojas, mąstydamas siūlomuoju planu, išvystytų savas, gal žymiai nuodugnesnes ir realesnes idėjas, kuriomis būtų galima pasinaudoti.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
Mykolas Vaitkus: VIENATVĖJE. |
|
|
|
|
Parašė Aug. Raginis
|
Mykolas Vaitkus: VIENATVĖJE. Eilėraščiai. Išleido Nek. Pr. Seserų spaustuvė, Putnam, Conn, 1952. 182 p. Kaina 1.50 dol.
Jau arti penkiasdešimt metų Mykolas Vaitkus dirba lietuvių literatūroje. Niekas nėra surinkęs į vieną daiktą jo raštų, bet ir taip ryški jo verstoji vaga. O jisai reiškėsi įvairiai, galima sakyti, visuose žanruose. Skaitančia jai visuomenei geriausiai jisai žinomas kaip poetas, itin dėmesį atkreipęs nuo "šviesių krislų". Jisai į'mūsų lyriką atsinešė savo spalvą ir savo i nuotaiką.—''kažką skaidraus ir ilgesingo. Jau patys jo knygų vardai dažnai atliepia jo pasaulį — "Liepsnelės"; "žvaigždės duktė", "Nušvitusi dulkė",: "Žaibas ir mergaitė", "Brėkšta". Visa tai mena kažkokią šviesą, kuri neša grožį. Iš tikrųjų šis reiškinys, nėra atsitiktinis: Mykolo Vaitkaus, estetikoje grožis yra kito pasaulio dovana, mus pasiekianti lyg kokiu 'spinduliu iš aukštybių. Istoriškai tai būtų neoplatonistinė pažiūra, kaip ją skelbė Plotinus ir jo pasekėjai.. Ir "Vienatvėje" mūsų poetas keliais atvejais panašiai pasisako: "Jo įkūnyta mintis stębuklais veržias iš daugaus." (12p) Arba jisai kalba, kaip poetas girdi.,"lyg dainą, lyg spindulio ilgesį" (.156 p.). Nepasilikdamas grynai idėjinėje plotmėje, jisai tai ima ir religinę prasmę, savo poeziją jungdamas su .Amžinuoju Grožiu, Kūrėju, Tėvu. šiai minčiai pavaizduoti įsidėmėtinas paskutinis šio rinkinio dalykas —"gyvenimo laivelis".
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
|
PASKUTINIS JURGIO SAVICKIO ŽODIS |
|
|
|
|
Parašė L. M.
|
Lemtis pasirūpino, kad Jurgis Savickis nebegrįžtų į šventąją Lietuvą, kurios vaizdą jis ilgai nešiojosi svetur ir kurį, galima sakyti, kone pomirtiniu titulu, literatūrinio palikimo formoje grąžina savo tautai paskutiniame kūrinyje — romane "Šventoji Lietuva". Savickio mirtis nebuvo visai netikėta. Ji buvo jaučiama visose nuotaikose, visuose žodžiuose. Nekrologai jam buvo parašyti iš anksto—toks pomirtinis buvo kaikurių apie ji rašiusiųjų tonas.
"Šventojoje Lietuvoje" ir ypač jos atsiradimo aplinkybėse slepiasi nemaža asmeninės ir rašytojiškos šio mohikaniškos prigimties vienišojo tragedijos dalis. Tai yra paskutinis atsikėlimas ringe, paskutinis elegantiškas mostas ir kritimas; paskutiniai elegantiškos tarpkario epochos ir kovos dėl žodžio formos atgarsiai. Reikia pabrėžti, nors tatai ir šiek tiek paradoksu dvelktų, kad Jurgis Savickis lietuvių literatūroje "mirė" du kartu. Du kartu išėjo į literatūros teatro sceną ir abu kartu pralaimėjo. Pirmą kartą jis buvo šiek tiek per ankstyvas. Tarytum lengva naujosios architektūros linija liūdnoje miestelio aikštėje su mediniu šuliniu vidury ir lūšnomis aplink. Tai buvo "Šventadienio Sonetai" ir "Ties aukštu sostu", tai buvo Vakarų Europa. Antru kartu Savickis prabilo savo nuolatinio likimo draugams — emigrantams. (Jis pats buvo amžinas emigrantas ir daugeliu prasmių.). Bet ir šiuo atveju jam teko kiekvienam gyvam žmogui skaudus artisto be publikos vaidmuo. Finansinių aplinkybių verčiamas Jurgis Savickis dalyvavo novelės konkurse ir buvo nugalėtas ironiškos pilkumos. Intelektualinėmis jėgomis raumenų nenugalėsi, ir situacija visuomet bus komiška. Iš jau po mirties paskelbtų korespondencijos fragmentų sužinome, kad Jurgis Savickis dalyvavo ir visiems gerai žinomame romano konkurse, kuriame jis turėjo nusilenkti vienai iš keisčiausių mūsų literatūrinio gyvenimo anomalijų — rašytojui, kuriančiam veikalus, specialiai skiriamus versti į svetimas kalbas.
|
|
Skaityti daugiau...
|
Kazys Binkis: BALTASIS VILKAS. Pasaka. Iliustravo F. Ušinskaitė. Išleido Gabija. Brooklyn, 1953 m. 36 p. Kaina 1 dol.
P. Abelkis: ŽEMAIČIŲ KRIKŠTAS. Romanas. Trijų Tulpių Knygų leidykla. 1952 m. 421 p.
Juozas Grušas: PABUČIAVIMAS. Novelės. Dailin. V. K. Jonynas. Išleido Gabija. 1953 m. 155 p. Kaina 1 dol. 50 c.
Kazys Binkis: LYRIKA. Redagavo ir įvadą parašė Jonas Aistis. Išleido Terra. Chicago, 1952 m. 116 p. |
|
Skaityti daugiau...
|
|
|
|
|
<< Pradžia < Ankstesnis 1 2 3 4 5 Sekantis > Pabaiga >>
|
|
JPAGE_CURRENT_OF_TOTAL |
|
|
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
