|
LIETUVIŠKĄJĄ ENCIKLOPEDIJĄ PASITINKANT |
 |
 |
 |
|
Parašė JUOZAS ALAUŠIUS
|
Kada prieš pusantrų metų buvo iškelta lietuviškosios enciklopedijos mintis, ji daugeliui atrodė tik viena iš tų gražių svajonių, kuriomis pasigėrima vieną momentą, kad sekantį momentą jos būtų vėl užmirštos. Tikriausiai nekitaip būtų atsitikę ir su lietuviškosios enciklopedijos mintimi, jei ji būtų buvusi kilusi tik to ar kito teoretiko mintyje. Daug dalykų lieka pasmerkti žlugti projektais ne dėl to, kad jie nebūtų galimi įgyvendinti, o paprasčiausiai dėl to, kad neatsiranda žmogaus, kuris imtųsi juos gyvendinti. Šį kartą toks likimas neištiko lietuviškosios enciklopedijos, nes jos mintis gimė žmoguje, kuriam ji reiškė ne projektą kitiems, o uždavinį sau pačiam. Todėl šiomis dienomis pirmasis Lietuviškosios Enciklopedijos tomas jau išvysta viešumą ir tolesnį jos likimą atiduoda į visuomenės sprendimo rankas: jei visi jos prenumeratoriai laikysis savo ankstesnio pasižadėjimo, enciklopedijos išleidimas iš minties virs tikrove. Šiuo sprendžiančiu momentu norime ir mes dar kartą pasisakyti šioje vietoje.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
Parašė VENANCIJUS ALIŠAS
|
AD PRIMAM AD SEXTAM
čiulpia menulis Mėlynam vyzdy
Rasų šaltą pieną, Dangus telpa visas.
Krūtį prigulęs Lengsta ir vysta
Kalno kiekvieno. Ten kiparisas.
žeme sapnuoja — Marmuro lentos
Juodakė mergaite. Įkaitę tarp lapų.
žvaigždes važiuoja, įrašas šventas
Veža jai kraitį: Trokšta ant kapo.
Didelę skrynią Vėsų pavėsį
Balčiausių rietimų — Kaitra nusvijo.
Jojon aušrines Jei ugnim lija?
Veža ir antrą: Saulė ant varpo
Sidabro ir aukso — Su spinduliu žaidžia:
Stato ant kranto Virvę sukarpo,
Rytmečio džiaugsmą. Lynus sukeičia.
Trečią, gražiausią, Kol varpininkas
Karolių pripiltą, Miegos pasilakęs —
Stato ant rausvo Snūduos aplinkui
Debesio tilto. Margos plaštakės.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
|
Parašė J. JAKŠTAS
|
 Benedetto Croce (1866. II. 25 - 1952. XI. 20), žymiausias šio šimtmečio pirmosios pusės italų liberalinis filosofas, buvo kilęs iš konservatyvios stambių žemvaldžių šeimos Pietų Italijoje (Neapolio apylinkėje). Romos universitete klausė marksisto A. Labriolos paskaitų. Nepasidavė marksistinei pasaulėžiūrai, nors nebe šios įtakos kreipė didelį dėmesį ekonominei veiklai. Paveldėjęs stambų ūkį, jis galėjo ramiai atsidėti kūrybos darbui. Neapoly jis leido nuo 1903 dvimėnesinį žurnalą La Critica, per kurį praleido visus savo vėliau atskirai paskelbtus veikalus, didžiai veikdamas italų visuomenę liberalistine linkme. Sulaukęs pasaulinio garso, buvo paskirtas karališkuoju, atseit amžinu senatoriumi. 1920 m. kurį laiką buvo švietimo ministeriu, o po Badoglio perversmo (1943) mi-nisteriu be portfelio. Iš pradžių jis nebuvo tiesiog fašizmui priešingas, bet brutali šio politika vėliau jį nustūmė į opoziciją. Savo pagrinduose jo filosofija visą laiką likusi Hėgelio panteistinio idealizmo ženklu pažymėta. Nesiimant kritinio svarstymo, sekančiame straipsnyje supažindinama su jo filosofijos pagrindinėmis mintimis, būdingomis tai epochai, kuri jau žengia į istorinę praeitį.
I.
Iš esmės Crocės filosofija yra idealistinės filosofijos tradicijų tęsimas. Ji nukreipta pirmiausia prieš pozityvizmą, kurį Croce kritikavo jau ryšium su marksizmo neigiamu vertinimu. Tuo būdu Crocės filosofiniam galvojimui patarnavo akstinu tas pats motyvas, kaip ir Kantui, būtent — pozityvistinė bei materialistinė srovė. Kaip Humės pozityvizmas paskatino Karaliaučiaus filosofą j ieškoti pažinimo pagrindų, taip tas pats pozityvizmas, Crocės išgvildentas ryšium su ekonominėmis studijomis, pastūmėjo jį gilintis į pačios tikrovės pažinimo būdą.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
PERSONAŽO PROBLEMA MŪSŲ LITERATŪROJE |
|
|
|
|
Parašė Vincas Kazokas
|
1. Klausimo aktualumas 1)
Kelti literatūrinio personažo klausimą reiškia tuo pačiu paliesti literatūros idėjiškumo problemą, nes neįmanoma sukurti personažo be idėjos, lygiai kaip negalima idėjine literatūra be personažo. Kitų tautų literatūroje šios problemos arba visai nėra, arba ji jau nebeaktuali, kadangi tai yra savaime suprantamas dalykas, kurio nereikia iš naujo kelti ir nagrinėti. Jeigu mes paimsime ir pasklaidysime pasaulinio garso veikalus, arba tuos, kurie per šimtmečius ne tik kad nenubluko ir nepaskendo užmarštin, bet ir šiandien yra lygiai tiek aktualūs ir gaivūs, tai jų nemirtingumo pagrindą ir sudaro ne kas kita, kaip idėja, kuri nemiršta su autorium arba jo kartos skaitytojais, bet palieka visados. Gali keistis gyvenimo sąlygos, gali griūti ilgaamžės kultūros, religijos, išnykti tautos, tačiau žmogus vis-tiek palieka tas pats su savo problemomis, siekimais bei silpnybėmis. Taigi, grynai žmogiška idėja niekados nepraranda savo vertės, nesvarbu, kurioje epochoje bei tautoje ji būtų iškilusi.
Tačiau, jeigu literatūros veikalui taip svarbu pati idėja, tai tuo pačiu nemažesnės reikšmės turi ir pats asmuo, per kurį ta idėja išreiškiama ir kurį mes vadiname personažu. Pati idėja be asmens, be personažo būtų tas pats, kaip aidas be balso. Literatūros veikale idėja ir personažas sudaro vieną nedalomą visumą, kaip kad žmoguje kūnas ir dvasia. Tiesa, yra veikalų, kuriuose idėja savo svoriu nustelbia patį personažą. Tam ryškiausias pavyzdys būtų Franz Kafka. Iš kitos pusės yra labai plati literatūrinė skalė, kurios pagrindą sudaro tik būties vaizdavimas. Ir visai nenuostabu, kad šios rūšies literatūra yra labai paplitusi. Čia nebūtina, kad autorius būtų didelė asmenybė, savyje suimtų laiko dvasią ir savo vidine jėga bei intelektualiniu pasiruošimu veiktų patį gyvenimą. Ne, šitokiai literatūrai kurti užtenka minimalaus susipažinimo su rašymo technika ir krislelio talento. Todėl toks rašytojas nesukuria idėjinės literatūros bei personažų, todėl jo kūryboje įvedamas kitas atstovas, kurį mes pavadinsime tipu. Tipas visados palieka eilinio, kasdieniškojo, galima sakyti, minios žmogaus lygio, ir kaip toks, įvestas į literatūrą, net ir negali jos pakelti augs čiau už save. Tuo tarpu personažas gyvenime atitinka asmenybės sąvoką ir čia jam netaikytinas joks mastas, išskyrus idėjinį, nes kaip idėja savo atramą ir prasmę turi tik tiesoje ir tik tiesos bei prasmės kategorijomis ji tegali būti vertinama, lygiai toks vertinimo mastas taikytinas ir pačiam personažui. Jeigu būties vaizdavimo literatūra apsiriboja daugiau ar mažiau muziejiniu pačios būties užkonservavimu, nekeldama jokių kitų problemų, o tik rūpindamasi perkelti kasdieniškąjį gyvenimą į meninę tikrovę, tai idėjinė literatūra ne tik kad atlieka visa tai, bet dar siekia tiesos j ieškojimu arba jos atskleidimu pačią būtį įprasminti. Šita prasme idėjinė literatūra peržengia estetines ribas ir atsistoja paties gyvenimo vadovybėje, arba, kitais žodžiais, ji nėra tik pati sau (prisimenant senąjį teigimą l'art pour l'art), bet veda į pačią būtį, savy suimdama, aišku, ir pačias būties apraiškas. Štai dėl ko idėjinę literatūrą ir drįstume laikyti žmogiškosios kūrybos viršūne. Tokios literatūros mums kaip tik ir trūksta. Čia glūdi pačios problemos aktualumas, nes kol neturėsime stiprių ir ryškių literatūrinių personažų, tol mūsų literatūra liks beveidė ir sekli. |
|
Skaityti daugiau...
|
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
