| |
|
|
7 rugsėjis
|
Krautuvininko Krumplio, gyvenančio miestelio pakraštyje prieš kapines, širdis kasmet ėjo kietyn, ir jo seseriai Justinai kasmet darėsi sunkiau rūpintis jo ir savo kasdienine duona. Skrynios bei spintos buvo apkarstytos spynomis, raktai slėpėsi po pagalviu, o pinigai — žemėje po pamatais, ar dar kitur. Norėdama atitolinti jo gedulingą kelionę skersai gatvės į medžiais apsodintą kalnelį, Justina turėjo kas rytą kovoti dėl duonos, dėl saujos kruopų ar kopūsto galvos. Žmogelis neatlyždamas trumpino gyvenimą jai ir sau pačiam.
Vasaros pradžioje Šaltupių kaime pas gailestingą ūkininką su šiuo pasauliu atsiskyrė pavargėlis Pranas Vienakis, sulaukęs devyniasdešimties metų. Laidoti apsiėmė tretininkai; tą patį rytą viena moteris buvo išsiųsta miestelin žvakių. Patyręs naujieną, krautuvininkas labai susijaudino ir užsipuolė ją klausinėti visokių smulkmenų. Eidama paskui su žvakėmis, ji stebėjosi keistu Krumplio elgesiu, o moteriškei vos palikus miestelį, keletas atvažiavusių ūkininkų rado krautuvės duris uždarytas, su arklio pasagos didumo spyna, kabančia nuo skersinio. Justina buvo išėjusi pas viršaitį darinėti skerstuvių; kaimynai nieko nežinojo, kodėl senis uždarė krautuvę pačiu prekybos metu. Kadangi per pietus iš kaminėlio visai nepasirodė dūmai, buvo aišku, kad Krumplio nėra namie. Tik apie trečią valandą vaikai jį matė grįžtant patvoriais su ryšulėliu rankoje. Krautuvininkas atrodė susikrimtęs ir greitai įsmuko savo kieman. Krautuvės tą dieną jis nebeatidarė.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
VISAS ŽMOGUS
Aš toks jau apsigimęs:
jogas ir satyras,
kaip saidės degimas —
gašlus ir tyras.
Augštai iškėlęs veidą,
cherubinams plazdenant,
ir senis, alyvas praskleidęs,
maudantis Suzanai.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
PASAULINIS VYKSMAS ISTORIJOS FILOSOFIJA |
 |
 |
 |
Niekada komunizmas nebuvo tik socialinės revoliucijos ideologija. Marksas nebuvo tik socialinis reformatorius, bet greičiau naujo pasaulio pranašas, nes jo mokslas apėmė ištisą pažiūrų sistemą. Tiesa, kad socializmas Vakarų Europoj buvo socialinių reformų iniciatorius. Tačiau komunistinė revoliucija ėmėsi refoimuoti visą žmogų. Nuo pat pradžios komunizmas pasirodė esąs destruktyvus sąjūdis, sykiu su senąja klasių santvarka griovęs visas vadinamosios buržuazijos tradicijas: monarchijos, religijos, šeimos, auklėjimo, tautų santykių. Po griaujamojo laikotarpio grįžus pastoviai tvarkai, prireikė grįžti prie kai kurių senųjų normų, bet daugumoj susiformavo naujas žmogus, pajungtas valstybei ir oficialiai ideologijai — materializmui. Pradiniai pažadai — išlaisvinti proletarų klasę ir sukurti visuomenę be priespaudos ir išnaudojimo, jeigu kaaa buvo įvykdyti, tai tik paradoksiniu budu: išlaisvintieji visi pajungti valstybės vergijai, klasės sulygintos skurde ir nelaisvėj. Šiandien tų pažadų jau niekas neprimena. Greit buvo užmirštas mitas apie žemės rojų, kuris pradžioj buvo labai naudojamas skurdžių masėms privilioti. Šiandien pažadai virto labai ribotais. Nesulaukta ir susidorojant su kapitalistinių priešų apsupimu, juo teisinant ginklavimosi našta ir įs to sekusį skurdą. Tad kyla klausimas, kas gi pastovaus liko komunizmo mite?
Pirma, nepasikeitė atmetimas asmens laisvės, individo pajungimas kolektyvui — valstybei. Antra — valstybinis materializmas arba komunistinė religija. Kolektyvizmas čia nėra in-tencionalinis, siekiąs tikslo išsaugoti ar iškelti kolektyvo — valstybės gerovę (pavyzdžiui, ūkio kolektyvizacija vykdoma visai ne todėl, kad ji būtų valstybei naudinga). Vienintelis žmogiškai kiek suprantamas pagrindas, dėl kurio taip naikinama asmens laisvė, būtų išsaugojimas autokratų valdžios arba visos sistemos. Prievarta primetama socialinė tvarka yra priešinga ne tik amžių tradicijoms, bet ir prigimčiai ir net valstybės naudai. Komunistinė santvarka nėra nei tikslinga, nes, atrodo, ji visai sąmoningai eina prieš visuomenės gerovę, nei logiška, nes patirtis ją kasdien atmeta. Galėtume pasakyti, tai tvarka dėl tvarkos, nelaisvė dėl nelaisvės, aklas antiracionalus kažin kieno valios pareiškimas. Šitame nei tikslo, nei proto nebuvime labiausiai pasireiškia visas santvarkos baisumas ir kančia — vadinamasis Orwelliskumas, pagal George Orwell romaną 1984, vaizduojantį tą totalitarines valstybės klaikumą.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
|
JURGIO JANKAUS „NAMAS GEROJ GATVĖJ“ |
|
|
|
Jau gana daug laiko yra praėję, kai pasirodė Jurgio Jankaua knyga apie "Namą geroj gatvėj". Ir laikraščiuose apie ją jau buvo rašyta: ir pasidžiaugta, ir kai kurių priekaištų padaryta. Bet kadangi L. Rašytojų Dr-ja savo narių balsų dauguma autoriui už minėtą knygą suteikė premiją ir šitaip ją išskyrė iš eiles kitų, tai jos aktualumas gal dar nebus praėjęs, šitai ir duoda noro šių eilučių autoriui pasakyti keletą minčių apie tą knygą.
Kas yra "Namas geroj gatvėj" žanriniu atžvilgiu: ar romanas, ar apysaka? Pats autorius apie tai tyli — matyt, savo kūrinio priskyrimą prie žanrų laiko nesvarbiu, nors daug šių dienų rašytojų didokos apimties apysakas vadina romanais. Plačiau tuo klausimu nekalbant, trumpai galima pastebėti, kad "Namo geroj gatvėj" veiksmo lauko siaurumas (pasakojama apie dviejų žmonių šeimyninės laimės kūrimą ir jos sudužimą), visuomeninio fono nedidelis ryškumas (teparodoma sociališkai skurdi aplinka ir, kaįp kontrastas, buržuazinio gyvenimo vylingi patogumai), nežymus veikėjų skaičius (nuodugniai tepa vaizduoti tik Stasės ir jos sužadėtinio bei vyro santykiai) lyg sakytų, kad turime reikalo su apysaka. Tačiau gana toli siekianti herojų psichikos analizė ir jos atskleidžiamos problemos vėl rodytų, kad "Namas geroj gatvėj" skirtinas į romanų rubriką. Nenorint J. Jankaus kūrinio iš anksto menkinti, tenka jį čia vadinti romanu, nes, jei autorius jį šitaip būtų pavadinęs, greičiausia be priekaištų su tuo sutiktume.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
LIETUVIAI AUKSO KASYKLOSE |
|
|
|
Juozo Kralikausko knyga Urviniai žmonės savo tematika yra vienintelė tokia mūsų literatūroje. Tiesa, prieš kelias dešimtis metų J. Jonila-Žilius savo poezijoje yra įpynęs keletą liūdnų motyvų iš mūsų išeivių angliakasių likimo, tačiau pilnesnio kasyklų darbo ir gyvenimo vaizdo niekas iki šiol nebuvo davęs.
Rašytojas J. Kralikauskas su grupe lietuvių buvo patekęs dirbti Kanados šiaurėje į aukso kasyklas. Savo ir kitų išgyvenimus jis ir supina minėtoje knygoje į gyvą pasakojimą, į vaizdingus aprašymus. Yra dvi pagrindinės ašys, apie kurias sukasi knygos pasakojimas — tai iš namų išblokšto žmogaus nostalgija ir brutali kasyklų darbo ir gyvenimo aplinkuma, žiauri tikrovė.
Primityvios ir žiaurios darbo sąlygos, toki pat atšiaurūs ir primityvūs darbo draugai ir vienumos jausmas poilsio metu gyvenamuose barakuose — stipriai veikia ten patekusio žmogaus dvasią. Tą savotišką dvasios būseną autorius tapyte tapo ryškiais dažais. Štai pora citatų, kurios parodo psichologines naujųjų auksakasių nuotaikas:
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
|
|
|
<< Pradžia < Ankstesnis 1 2 3 4 5 Sekantis > Pabaiga >>
|
|
JPAGE_CURRENT_OF_TOTAL |
|
|
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
