|
|
KOMUNIZMAS IR KRIKŠČIONYBĖ |
 |
 |
 |
|
Parašė ANDRIUS BALTINIS
|
|
1. Senojo ir moderniojo komunizmo skirtingi pagrindai
Krikščionybės ir komunizmo santykiai yra daug labiau sudėtingi, negu jie paprastai vaizduojami. Tai nėra tik priešingumo, bet ir priklausomumo santykiai. Nesibijodami paradokso, t. y. teigimo, aštriai prieštaraujančio vyraujančiai nuomonei, bet vis vien turinčio tvirtą pagrindą, galime tam tikru atžvilgiu teigti, kad komunizmas yra krikščionybės išdava, arba bent, kad be krikščionybės nebūtų buvę nė moderniojo komunizmo. Pabrėžiame — moderniojo komunizmo, nes komunizmas buvo žinomas jau ir prieš krikščionybę.
Iš tikrųjų yra visokių komunizmo pavidalų, ir kiekvienas jų turi savo būdingus pagrindus. Žinome, pvz., kad kai kuriose pirmosiose krikščionių parapijose išsivystė tam tikros rūšies komunizmas — visų parapiečių turto bendrumas. Bet šis komunizmas neturėjo ekonominių ir net etinių priežasčių. Krikščioniškosios bendruomenės tada gyveno greito Kristaus atėjimo ilgesiu, o amžinybės žvilgiu laikinieji turtai yra beverčiai. Jie rinkosi bendrą turtą ir jo pasidalijimą ne kokios nors teisybės vardan, kad visi galėtų užtenkamai juo naudotis, bet visai priešingai: turtą kaip gero gyvenimo sąlygą jie paprastai niekino, nes niekino ir patį laikinąjį gyvenimą, kuris žėrinčiuose amžinojo gyvenimo spinduliuose išblėso iki visiško nevertingumo. Vėliau panašių dalykų galima pastebėti vadinamajame chiliastų sąjūdy pirmo tūkstantmečio pabaigoje, kai žmonės irgi labai laukė antrojo Kristaus atėjimo ir prarado domėjimąsi gyvenimu. Artimas šiam komunizmui yra vienuolynų visiško neturto įžadas, pagal kur1 atsisakoma nuo turto ir jį atiduodama vienuolynui. Ir čia pagrindas yra religinis — religinių vertybių ir idealų nepalyginamasis kilnumas, kurių siekimą turtai tik trukdo.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
|
Kazys Binkis ir 1920-tųjų metų poetinės tradicijos |
|
|
|
|
Parašė BIRUTĖ CIPLIJAUSKAITĖ
|
 Kazys Binkis (1893 - 1942) užima tikrai iškilią vietą lietuvių literatūroje.1 Jo poezijos tyrumas, noras atrasti naujas formas, sukurti naujus poetiškus pasaulius, jaunatviška jo eilių dvasia — visa tai leidžia kalbėti apie jį kaip apie novatorių. Tradiciškai tiek jis, tiek apie jį susibūrę "keturvėjininkai" dažniausiai vadinami "futuristais".
Norint į Binkio kūrybą pažiūrėti bendros to meto Europos literatūros šviesoj, visų pirma iškyla klausimas: ar jis iš tikrųjų buvo futuristas? Jei taip — kokiam futurizmui jis atstovauja? Skirtumas tarp Marinetti Italijoje sukurto ir tuo vardu pavadinto poezijos sąjūdžio ir tarp Rusijoj rašiusių futuristų yra nemažas.2 Jie abu kyla iš žodžio "ateitis", bet tai ne jų išradimas. Jau Paul Verhaeren skelbė: "Ateitie, tu mane jaudini, kaip kadaise mano Dievas!".3 Įvairūs tipografiniai eksperimentai, laikomi vienu iš futurizmo būdingų bruožų, taip pat jau anksčiau poezijoje pasirodė: jau Mallarmė savo "Un coup de dė" beveik tiek pat svarbos skiria žo-:z:u išdėstymui puslapyje, kaip jiems patiems. Juo seka Apollinaire. Gi aktualusis pasaulis su visomis savo prozaiškomis įmantrybėmis pasirodo jau pas Baudelaire — keliais dešimtmečiais anksčiau, negu futuristai pradeda rašyti. Žiūrint kitoj perspektyvoj, kai Binkis ir "keturvėjininkai" pradeda eksperimentuoti Lietuvoje, visoje Europoje futurizmas yra jau beveik atgyvenęs dalykas. Ten tuo metu vyrauja surrealizmas bei Dada.4 Taigi, atrodytų beveik teisingiau šį sąjūdį Lietuvoje vadinti paprastų paprasčiausiai avangardo poezija.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
Parašė ALOYZAS BARONAS
|
Trys poetai apie banketą
1. BERNARDAS BRAZDŽIONIS
Ateina pranašas per Sadukėjos girią,
Ir čia prie stalo jis tyliai sustoja
Ir. taręs "Viešpats dovanų daug skyrė",
Drąsiai išlaužia kurkei vieną koją.
Prie skobnių, kaip kadai vestuvėj Kanos,
Visi čia žydi, tarytum rožės Jerichono,
Ir kai iššauna butelis šampano,
Net farširuota silkė verčiasi ant šono.
Kadais iš girto Nojaus juokės Chamas
Ir taip per amžius, amžius liko jis chamu,
Todėl išgerkite ir šaukit adoramus;
Lai jam, ir jai, ir tau lai bus ramu.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
|
Iš hebrajų poezijos — L. Goldberg ir J. Amihai (vertė J. Kėkštas) |
|
|
|
|
Parašė L. Goldberg ir J. Amihai (
|
LEA GOLDBERG
UŽMIRŠIMAS
1
Mano atmintis švari kaip šaltinis
Tyrame vandeny viskas lūžta
Tavo vardas, tavo veidas — subyrėję į šipulius
Tavo vardas ir tavo veidas toki gražūs
Kaip gi galėjo likti šuliny
Nesakyk
- Uny buvo pilni
O dabar išsklaidyti vėjuje
Išdraikė juos vėjas šiandien
Krito į upės gelmę
Visos upės plaukia į jūrą
O jūra vis nepilna
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
Parašė STURE ANDERSSON
|
 Su Vytauto Kasiulio kūriniais pirmą kartą susidūriau 1949, kai lankiausi Paryžiuje. Iš pirmo žvilgsnio suvokiau, kad tai dailininkas su savu stilium ir savu meno supratimu. Nutariau tą dailininką susitikti ir su juo užmegzti artimesnius ryšius. Tai man pavyko.
Norėdamas su V. Kasiulio kūryba supažindinti švedus, aš jam pasiūliau išstatyti savo kūrinių Švedijoj surengtoj parodoj. Iš pat pradžios užtikrinti pasisekimui aš jam pasiūliau padaryti keletą linoleumo raižinių ir kiek vėliau litografijų, šie darbai sudarė medžiagą reklamai. 1956 m. Kasiulis atvyko į Švediją ir, svečiuodamasis pas mane, turėjo progos susipažinti su kraštu ir jo žmonėmis.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
|
|
|
<< Pradžia < Ankstesnis 1 2 3 4 5 Sekantis > Pabaiga >>
|
|
JPAGE_CURRENT_OF_TOTAL |
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
