| |
|
|
2 vasaris
|
|
Parašė KĘSTUTIS KEBLYS
|
Nuvalėme laukus. Dideles bandas raguočių nuginėme Dvaran, nugabenome audeklo ritinius ir maišus vilnų. Užtat aną nepamirštamą rudens dieną pas mus, kaip kasmet, siautė derliaus šventė. Taip pat — riksmu ir žaidimais, lengvu džiaugsmu, sunkių dienų užmaršties linksmumu, dainom ir šokiais, visu tuo kas vien šiai dienai, kas praeina ir nepalieka ženklo. Bet ne taip kaip kasmet, nes tai, kas tuokart ištiko kaimą, nebuvo nei pamirštama, nei nutrinama kasdienos plušimu. Tų metų šventė sukrėtė mus, ir savo skaudžia pabaiga buvo kitokia. Tačiau tik pabaiga, įvykimu, nes tai, kas mūsų laukė, augo ilgą laiką, per kitas šventes prieš tai, nuo seno, gal net nuo Dvaro, nuo mūsų kaimo pradžios. Augo nepastebimai, tarsi skaudulys krūtinėj, tvinko, kaupėsi, ir vis nematomai, neatspėjamai, kol pagaliau sprogo, išsiveržė, atsivėrė skaudžia žaizda, savęs pamatymu, pažinimu. Bet to niekas nežinojome nei anksčiau, nei pačią šventės dieną, nenumatėme niekas iki pat griuvimo akimirkos.
Taigi, tą dieną mūsų kaime, kaip kasmet, siautė derliaus šventė. Išspaudėme alų. Dvarininkas atsiuntė bosus vyno, seniūnas paskerdė jautį, sutaisė kepimo jiešmus, moterys pešė antis, kepė, spirgino, barstė smėliu aslas, ravėjo takus, piemenys tempė eglišakių vainikus virš vartų, jaunosios iš skrynių traukė kvapnius lino drabužius, vyrai, pabaigę darbus, ramstė tvoras, išdidžiai pūsdami pypkių dūmus vėjun, dairydamiesi, šnekučiuodamiesi, laukdami — ruoša buvo baigta, šventė galėjo prasidėti.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
|
PASIPRIEŠINKIME KULTŪRINIAM NUOSMUKIUI |
 |
 |
 |
|
Parašė JUOZAS GIRNIUS
|
4. Besirūpinant mūsų kultūrine gyvybe.
a. Oficiozinio optimizmo susilietimas su fa-talistiniu dejetizmu. — Pagaliau prieiname prie tų atbalsių, kurie 60-ties pasisakymo iškeltuosius klausimus dalykiškai svarstė. Būdingai tokių atbalsių, palyginti, buvo labai maža. Bet dažnai kalba ir tyla. Šiuo atveju ji irgi bylojo...
Netektų tokios išvados daryti, jei būtų buvę rasta, kad gyvename kultūrinį pokylį, o ne nuosmukį. Tačiau faktiškai taip rado nedaug kas: A. Rūkštelė su pora draugų iš dailininkų, J. Strolia iš muzikų ir, atrodo, V. Alantas ir Anat. Kairys iš rašytojų. Šiaip gi ir patys tie, kuriuos piktino 60-ties kreipimosi tiesumas, sutiko, kad yra daug negerovių, dėl kurių reikia sielotis. Kraštutinę poziciją užėmė "Naujienų" J. Sula, iš visų karščiausiai puolęs 60-ties pareiškimą, bet sutikęs, jog "labai aišku, kad mūsų kultūrinis gyvenimas smunka". Tik, atrodo, jam nėra ko tuo ir besisieloti, nes "kultūrinių vertybių smukimas emigracijoj yra natūralus, neišvengiamas vyksmas". Taigi, ir šį kartą kraštutinybės susitiko. Oįiciozinis optimizmas ir fatalistinis dejetizmas eina ranka rankon kapituliacijos keliu. Vienam atrodo, kad viskas taip "normalu", jog nėra kuo rūpintis. Antram gi viskas atrodo taip pat "natūraliai" pasmerkta neišvengiamybei, kad nėra ko prieš ją bekovoti. Tos dvi jėgos nulėmė, kad taip greitai buvusius tremtinius abejingumas pakeitė į emigrantus.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
Parašė VITALIJA BOGUTAITĖ
|
AŠ PALIKAU TAVE
Aš Tave palikau vidudienio kaitroj.
Vandens nei duonos Tavo lūpos neragavo.
Aš Tave palikau —
Tavo veidu sunkėsi sūrūs prakaito lašai ir
Pavargusias kojas kepino saulė.
Aš Tave palikau bandymo valandoj.
Valgiau žemišką duoną, kvepiančią rugiena.
Palikau Tave alkaną.
Palikau Tave ištroškusį.
Palikau Tave ateinantį pas mane.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
|
Parašė Antanas Musteikis
|
Kuklių siekimų yra čia recenzuojamas Studentų Sąjungos leidinys — "Dienos tarp dangoraižių". Studentams rūpėjo, kaip įžangoj rašoma, užfiksuoti lietuvijškos studentijos gyvenimo momentas. Tiksliai nežinia ką redakcija vadina momentu; taip pat neužkliuvo už akies, kokio jubilėjaus proga (gal sąjungos penkmetį paminint) šis leidinys pasirodo. Tačiau jame yra daug medžiagos kuri atskleidžia bent dalį mūsų studentų veido JAV.
Jei kažkada nepriklausomoj Lietuvoj panašaus pobūdžio leidinys būtų stengęsis vaidinti Lietuvos barometro vaidmenį, tai šios knygutės bendradarbiai yra siauresni: jie labiau koncentruojasi į vieną kartą — savąją. Jei anksčiau mokslus einąs jaunimas būtų bandęs nurodyti Lietuvos ateities idealus masėms, kurios, tradiciškai suvoktos, turėjusios šauktis jaunimą į vadovus, tai dabartinis jaunimas, atsidūręs dvejopų vertybių kryžkelėje, dar tik savęs jieško, pasigenda vadovų pavyzdžių ir tik retais atvejais prisiima misiją jau kitai kartai — jaunesnei už save — vadovauti. Jie jaučiasi išsiskyrę nuo vyresnės kartos, vieniši, kitų nepažinti, tad, jų žodžiais tariant, tragiški.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
S. KAIRIO "LIETUVA BUDO" ISTORINĖJE PERSPEKTYVOJE |
|
|
|
|
Parašė J. Jakštas
|
Senesnėj mūsų rašliavoj memuarinė literatūra buvo retas dalykas. Eeveik neturime atsiminimų mūsų aušrininkų ir jų pirmatakų. jei nepaisyti Valančiaus "Pastabų pačiam sau", Tumo-Vaižganto sulietuvintų ir išleistų, ir dr. J. Basanavičiaus autobiografijos, rankrašty palikusios (Ją pirmas aikštėn iškėlė A. Ne-zabitauskas, rašydamas daktarui skirtą monografiją). Taip pat ir mūsų 20 metų nepriklausomo gyvenimo laikais tepasirodė, rodos, vienas žymesnis memuarinis kūrinys — M. Yčo atsiminimai, gabiai ir patraukliai parašyti.
Atsiminimai ėmė gausėti mūsų emigracijoj po antro pasaulinio karo. Atsidūrę tremty, ypač senesnės kartos veikėjai, žvelgdami į savo nueitą kelią ir stovėdami gyvenimo angoj, gavo polinkį palikti sekančiai kartai savo lyg testamentą — atsiminimus. Jų atsiminimai rodo vietą, jų turėtą mūsų tautos praeity, ir kartu pavaizduoja josios kai kuriuos gyvenimo tarpsnius. Tad atsiminimai, kur autoriai aprašinėja betarpiškai patirtus visuomeninius faktus, tampa svarbiais istoriniais šaltiniais. Būsimam Lietuvos istorikui jie derės parankine medžiaga praeičiai atkurti.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
|
|
|
<< Pradžia < Ankstesnis 1 2 3 4 Sekantis > Pabaiga >>
|
|
JPAGE_CURRENT_OF_TOTAL |
|
|
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
