|
AMERIKOS OFICIALIOJI NUOMONE LIETUVOS RIBU KLAUSIMU 1919 M. |
 |
 |
 |
|
Parašė DR. KAZYS PAKŠTAS
|
"Aiduose" 1950 m. 1-4 numeriuose padariau apžvalgą Lietuvos ribų klausimo ir pateikiau mūsų kaimynų mokslo vyrų pažiūras: lenkų, rusų, vokiečių ir net tolimesnių prancūzų. Tai buvo nuomonės paskirų žinovų, savaimingai ir viešai pareikštos. Bet tik vienas Antoine Meillet, garsus Prancūzijos kalbininkas, yra rašęs pagal savo valdžios paskyrimą, savo mintis taikydamas Prancūzijos delegacijai, kuri ruošė 1919 m. Versalio taikos sutartį. Prieš kokius metus man dar nebuvo žinoma jokio oficialaus amerikiečio nuomonė tuo klausimu.
/—
1958 m. pabaigoje dr. A. Tarulis atkreipė mano dėmesį į vieną labai retą knygą, kurios iš viso spausdinta tik keturios dešimtys egzempliorių. Tai David Hunter Miller: "My Diary of the Conference at Paris with documents". Vol. IV, New York, 1924. (Kongreso Bibliotekos No.: D642,M5,vol. IV). Šioje retoje knygoje ir aptikau labai brangų ir įdomų lapą, liečiantį mūsų kovas už nepriklausomą Lietuvą.
Iš tos knygos sužinome, kad 1919 m. visų Baltijos valstybių nepriklausomybės klausimas jau buvo aiškiai iškeltas ir priimtas tarptautiniame forume. Ukrainos klausimas tebebuvo didelių abejonių srity. O Gudijos klausimo ir visai dar nebuvo. Dokumente 246-me (pusi. 209-281) svarstoma daugelio tautų nepriklausomybė ir teritoriniai klausimai, kuriuos Amerikos delegacijos narys D. H. Miller pateikia šitokia antrašte: Outline of Tentative Report and Recommendations Prepared by the Intelligence Section, in Accordance with Instructions, for the President and the Plenipotentiaries, January 21, 1919. Lietuvos klausimus liečia tik trys puslapiai: 224-226. Tarp kita ko, ten Amerikos ekspertai rašo:
"As outlined on the map the State of Lithuania would have an area of about 132,000 square kilometers and a population of about 6,100,000" (pusl. 226).
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
Parašė KAN.M. VAITKUS
|
 MIRUS SOFIJAI ČIURLIONIENEI
Kaip gedulingas varpas man suskambo žinia: 1958 metų gruodžio 1 dieną mirė rašytoja Sofija Kymantaitė Čiurlionienė. Juk tai — ne vien įžymi lietuvių rašytoja bei šiaipjau kultūrininkė, o man dar kai kas labai svarbu — ji buvo mano viena seniausiųjų bei rimčiausiųjų bičiulių. Taip, mirtis neregimoji jau uoliai sukinėjas po mano kartos žmones ir juos po kitą kito skina.
Ilgai nedrįsau imtis plunksnos, kad pradėčiau apie didžiąją Sofiją rašyti. Kaip tinkamai nupasakoti apie brangų tautai bei sau pačiam asmenį? kaip ją teisingiausiai įvertinti? kuo vardu pavadinti?...
Kaip paprastai savo atsiminimuose, sieksiu kuo toliausiai į savo bei jos praeitį — kada pirmąkart teko apie Sofiją išgirsti, o vėliau ir savo akimis ją pamatyti.
Kai Sofija 1885 m. kovo 13 gimė, man ėjo antri meteliai — tad su ja esava tos pat kartos atžalos. Tik aš gimiau prie anuometinės Prūsų ribos, Gargžduose, šalia Klaipėdos, o Zosytė gimė toli šiaurryčiuose Jonišky, vadinas, Latvijos pašony, netol Bauskės. Formaliai ji buvo augštaitė gimimo. Tad būtų man buvusi ne tokia gal artima, jei gyvenimas nebūtų jos visai jaunutės nupūtęs augti ir bręsti netol mano Gargždų — į Kulius, paskui į Plungę — pas jos dėdę kunigą Vincentą Jarulaitį, vėliau kanauninką, didelį lietuvių patriotą bei visuomenininką, kur visa atmosfera buvo atitinkama, kur Zosytė bendravo su ne vienu įžymiu patriotu kunigu; ypač šiuo atžvilgiu paminėtinas kun. Juozas Tumas, anuomet Kulių vikaras; jis, žinoma, bus pateikęs Zosytei gražios įtakos — mylėti gimtąjį kraštą bei senąją puikiąją jo kalbą, pačiai kilt į šviesą, kad vėliau galėtų savo mylimuosius vargšus lietuvius šviesti. Mokytis ją skatino, žinoma, motinėlė, ypač kad ta Kymantaitė — vadinas, bajoraitė; skatino ir dėdė klebonas, kuris ir pinigines kliūtis iš šviesaus jos kelio pašalino, nes ją mylėjo, tą žvalią Zosę.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
|
Parašė VLADAS ŠLAITAS
|
BE GIMTO MEDŽIO
Poezijoj
jieškau užuovėjos,
vyšnių šakos,
kuri žydi vasario mėnesį,
ir žibuoklių
ne šito pasaulio.
Ne džiaugsmui
teko gimti šitam pasauly ir ne iš džiaugsmo
tenka leisti metus ne po savo dangum.
Galvoju,
kiek galėtiį ištverti medžio šaka be savo
gimto medžio kamieno?
Jei būčiau
Babilono karalius,
pastatyčiau tau kabančius sodus danguj, kad
laikas negalėtų išgriauti.
Pastatyčiau juos taip, kad kasdieną tave lankytų
gimto krašto saldus dvelkimas.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
Parašė FAUSTAS KIRŠA
|
Veiksmas vyksta Lietuvos sostinėje. Miša — svarbių reikalų komisaras. Maša — jo žmona.
MAŠA. Tavęs, Miša, aš pradedu nebesuprasti. Visi tave vadina liūtu, o kartais atrodai taip sukritęs, kaip sužeistas žvirblis, tik koja paspirti.
MIŠA. Tiesą kalbi, Maša. Dažnai taip jaučiuosi, būdamas ne tarnyboje. Kartais net tarnyboje susimąstau. Žinai, širdis, o gal ir smegenys susimaišo.
MAŠA. Aš gyvenu širdimi ir į politiką nekreipiu dėmesio. Ne mano reikalas. Pasaulio nepakeisiu.
MIŠA. O man galvon lenda mintis, kad ir pasaulį galima pakeisti. Tai yra ne patį pasaulį, bet žmonių širdis...
MAŠA. Palauk. Tik neįsivelk vėl į kokias pinkles. Ramybės nebus. Aš nepriešinga, bet atsargi. Vėl imsite galvas kapoti.
MIŠA. Kas reikia, tai reikia, Maša. Žmonija gyvena galvų kapojimu, kad likusios galvos lengviau gyventų.
MAŠA. Tavo žodžiai mane gąsdina. Dabar susitvarkėm ir tebūnie taip.
MIŠA. Taip galvodamas, aš pats nusigąstu, bet užsidarau savyje. Visą reikalą Dievas maišo...
MAŠA. Kaip Dievas? Komisaras, kaip liūtas, o Dievas maišo. Nesuprantu. |
|
Skaityti daugiau...
|
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
