|
LIETUVIŲ PARAPIJOS PAVOJUJE |
 |
 |
 |
|
Parašė L. A.
|
Praėjo daugiau kaip 100 metų, kai pirmieji mūsų emigrantai išlipo į šį žemyną ir metėsi į tautinio darbo sūkurį. Jie savo parapijomis, organizacijomis, spauda, mokyklomis ir kitais patriotiniais žygiais nutiesė pagrindą, ant kurio iki šiol dar tebesilaikome.
Bet per tą šimtmetį jau daug kas ir pasikeitė. Ankstyvosios mūsų emigracijos karta ir jos pirmieji palikuoniai išmirė. Jų religiniams ir tautiniams poreikiams statytos bažnyčios, mokyklos, salės gi paliko. Ką su jomis daryti? Juk tai tautiečių idealizmo bei triūso vaisius! Liūdniausia, kad tas brangus palikimas mūsų šio laiko sumažėjusiai išeivijai yra per didelis. Daugiau kaip per trisdešimt metų lietuvių emigracinė bendruomenė nepasipildė. Prisidėjo dar viena nelaimė, kuri žiauriau negu mirtis šiame krašte jau yra sunaikinusi už mus stipresnes kitataučių emigrantų bendruomenes. Tai nutautėjimas. Šiuo metu jis mūsų didžiausioji problema. Nutautėjimo aukomis nejučiom tapo žymi dauguma čia gimusiųjų tiek iš pirmosios, tiek iš antrosios imigrantų srovės.
Šių faktų šviesoje negalima neigti, jog mūsų išeivija Jungtinėse Amerikos Valstybėse, Kanadoje, Australijoje, Pietų Amerikoje ir kitur yra neaiškioje kryžkelėje. Problemos atrodo didesnės už mūsų pačių jėgas. Pagaliau matome, kad tas lietuvybės pagrindas, sukurtas ankstesniųjų mūsų emigrantų, jau pradeda braškėti. Jo stiprybė gi buvo parapijos. Per paskutinį dešimtmetį joms pradėjus silpnėti ir net nykti, nebeaišku, kokia bus mūsų išeivijos lietuvybė netolimoje ateityje.
|
|
Skaityti daugiau...
|
Lietuvių literatūros klasikas Vincas Krėvė, nuo kurio gimimo (1982.V.7) šiemet suėjo 100 metų. P. Aleksandravičiaus bareljefas (bronza).
|
|
|
VINCAS KRĖVĖ, JO GIMTOJI ŽEMĖ IR ŽMOGUS |
|
|
|
|
Parašė VACYS KAVALIŪNAS
|
Žmogus yra savo gyvenamojo laiko, gimtosios savo žemės ir savo tautos istorinio kelio aidesių sūnus.
Tuo anaiptol nenorima pasakyti, kad jis, o taip pat ir jo kūryba, kaip tai teigia 19 amžiaus prancūzų istorikas ir meno filosofas H. Taine, yra apspręstas trijų veiksnių: laiko, aplinkos ir rasės.
Kad visa tai — ir laikas, ir aplinka, ir rasė — turi didelės įtakos kūrėjo asmenybės susiformavimui ir visai jo vidinio pasaulio struktūrai, abejoti vargu ar begalima. Tačiau atrodo, kad Taine yra išleidęs iš akių kūrėjo individualybės principą, pagal kurį, nors du žmonės ir tą patį daro, nėra tas pat: Si duo faciunt idem, non idem est.
O vis dėlto, kalbant apie rašytoją, literatūrinės geografijos momentas yra ne be reikšmės. Visas jo kūrybos pasaulis — daiktai ir žmonės — yra estetiškai transfigūruoto ir dvasine jo žodžio šviesa nutvieksto išorinio pasaulio atspindys. Tad ir gimtoji jo žemė ir visa jo gyvenamoji poetinė erdvė, o ypač gimtieji namai, kurie, prancūzų filosofo G. Bachelard teigimu, yra intymus ir pats pirmasis mūsų pasaulis, į kurį savo mintimis, svajonėmis ir sapnais mes visada sugrįžtame.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
Parašė Vincas Krėvė
|
. . . Kai pradėjau kurti, tai buvo pirmoji Lietuva, ir as niekados negalvojau, kad aš dirbu dėl garbės arba pasižymėti kaip rašytojas, nes tuomet ir skaitančiosios visuomenės Lietuvoj buvo nedaug. Bet man kilo noras tada atgaivinti tą senovės Lietuvą, o ypač kada man tekdavo susitikti dar universitete su kitų tautų studentais, kurie kalbėdavo apie savo didingą praeitį. Man tada kilo noras parodyti, kad mūsų praeitis yra didingesnė, negu kitų. Ir tada norėjau atkurti tą senąją Lietuvą, kurie viena ranka kovojo prieš visą Europą, kai šioji kryžiuočiams teikė pagalbą. Lietuva ne tiktai nesužlugo, nenusileido, o sužlugdė tą kryžiuotį, kuriam Europa nešė pagalbą. O kita ranka Lietuva užkovojo didesnę pusę šios dienos Rusijos. Norėjau parodyti, kad kovose, mirtinose ir žūtbūtinėse, ji pasidarė didžiausia ir galingiausia valstybė, kad ji atrėmė Azijos minias, kurioms atsispirti negalėjo visa Europa. Aš galvojau, kad jeigu tie žmonės galėjo tai padaryti, jie turėjo būti milžinai siela. Ir aš norėjau atvaizduoti tų milžinų sielą — senovinę Lietuvą. Ne tam, kad aš pagarsėčiau, o tam, kad visi lietuviai, ypač jaunimas, pajustų savigarbą: kad mes esame ne menkesni, o esame geresni už daug tautų, kurios šiandien save laiko didžiomis. Jei mes nesame didelė tauta šiandien, tai todėl, kad mes kelis amžius kraujuose plukdavome, kad mūsų žiedas, mūsų jaunimas, mūsų tautos praeitis per ištisus du šimtus metų guldė savo galvas, ir todėl mes tapome maža tauta. Bet esame didvyriška tauta ir savo siela galingi.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
