Aidai.eu Apžvalga

PIRMIEJI JUDITOS VAIČIŪNAITĖS ŽINGSNIAI DRAMATURGIJOJE

Judita Vaičiūnaitė: PAVASARIO FLEITA. Keturios vienveiksmės pjesės. Vilnius, Vaga. 1980. 104 p.

Staigmena! Ir kaip praėjo nepastebėtas tas posūkis? Būtent, kad Judita Vaičiūnaitė — viena ryškiausių dabartinės lietuvių lyrikos atstovių — yra pasukusi į dramaturgijos žanrą. Ir senokai. 1980 metais pasirodęs jos pjesių rinkinys "Pavasario fleita" davė keturis vienveiksmius, rašytus 1967-1978 metų būvyje. Tie pirmieji poetės žingsniai dramaturgijon verti komentaro.

Dramaturgija, kas be ko, gana kerėpliškas terminas. Jis iššaukia vaizduotėj teatro pastatą su jo pliušais ir šungrožiais. Bet nemažiau ir tradicinius triveiksmius - penkiaveiksmius, tvirtai suvarytom vinim veikalus, turinčius užuomazgą, intrigos painiavas, atomazgą. Visa tai irgi dvelkia pliušais, atgyvenom, ir viso to Vaičiūnaitės atveju neturim. Vaičiūnaitė — lyrikė, šaligatvio vaikas, miesto peizažo, jo stebuklų ir magikos, jo kasdienybės fantastikos apdainuotoja. To miestietiško pasaulio pėdsakus aptinkame ir jos draminiame debiute. Jau vien todėl, kad tai vienveiksmiai — jos pjesės voratinklinės, stilizuotos, labiau primenančios tai, kas vadinama Vakarų televizijoj "stasis", "saynetes dramatigues" ar docu-drames", negu penkiapūdes senoviškas dramas. Toji atida formoms, įsivyravusioms Vakarų pasaulyje, Vaičiūnaitei iš viso būdinga, tarsi jos būtų skiriamos ne didžiajai scenai, bet suvaidinamos bet kur. Bent galinčios praskambėt lygiai taip pat efektingai ir intymesnio cafe-teatro, universiteto kiemo, estradoj, ar net televizijos arba radiofoninio vaidinimo pavidalu. Yra jose kažkas trapaus ir kartu nūdienio. Nors tai nėra jokie aktualijų komentarai — nėra tai, ką vokiečiai vadintų "Zeitstuecke".

Skaityti daugiau...