|
|
1984 m. 5 rugsėjis-spalis
|
|
ASMENYBIŠKUMAS IBSENO DRAMOSE PEERAS GYNTAS |
 |
 |
 |
4. Aktorius
Peeras Gyntas buvo tikras, kad jo sugebėjimas būti, kuo tik jis panoro, liudija jo asmens, jo buvimo savimi stiprybę. Tam tikru požiūriu atrodo, kad taip ir buvo. Juk, kaip buvo sakyta anksčiau, žmogaus buvimas savimi reiškia turėjimą atviro lauko su aibe galimybių, kai tuo tarpu uždara būtybė yra tarsi be išeities.
Čia tenka pasakyti, kad Peeras laikė save atbaigta centrine vertybe. Jam ėjimas bet kuria kryptimi nebuvo savęs ieškojimas, bet siekimas sava atbaigta būtybe dominuoti visa kita. Šita jo intencija ypač buvo ryški, kai jis bandė pasidaryti pasaulio imperatoriumi. "Kaip Viešpačiui buvo reikalingas molis sukurti pasauliui, kuriame Jis galėtų būti Dievu", sakė jis savo bendrakeleiviams Maroke, "taip man yra reikalingas auksas pasidaryti imperatoriumi".26
Peeras Gyntas perėjo gyvenimą kaip virtinę epizodų. Jis įgludo į juos, kaip gyvulys į savo aplinką ir jautėsi juose pakankamas. Čia nėra bandoma teigti, kad Peeras vedė grynai gyvulišką gyvenimą. Anaiptol! Čia tik bandoma pabrėžti jo būsenos panašumą į uždarą ir sau pakankamą gyvulio būseną. Peeras Gyntas ėmėsi savo gyvenimo epizodų, kuriuos jam aplinkybės užmetė, visai panašiai, kaip aktorius imasi savo rolių. Aktorius rolėje neieško savęs, jis joje paskęsta, tarsi prarasdamas nuovoką apie savo tikrą tapatybę ir "egoistiškai" užsidarydamas rolėje. W. H. Audėnas įvade į Ibseno Brandą sako: "Jeigu žmogus gali būti pavadintas aktoriumi, tai vienintelis būdas, kuriuo jis gali būti 'ištikimas' sau, yra jo vaidyba - taip sakant, jo bandymas būti, kuo jis nėra".271 ."Šituo būdu Peeras Gyntas perėjo per gausybę savo gyvenimo epizodų, kaip per eilę rolių. Jis buvo "žmogus, kuris bemaž viską, ką jis darė, traktavo kaip vienokią ar kitokią rolę, ar tai būtų prekyba vergais bei stabais, ar buvimas pranašu Rytuose".28 Šitaip būdamas bei gyvendamas, jis stokojo savo tapatybės, savo asmenybiškumo; jis nebuvo savimi.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
Operos "Dux Magnus" libreto antrojo veiksmo antrasis paveikslas
Scenai prasiskleidus, matyti Vilniaus katedros fasadas su centrinėmis durimis. Katedroje girdėti vargonų garsai. Pro šalį praeina vienas kitas miestietis, prie katedros durų persižegnodamas. Ant katedros laiptų sėdi pora elgetų: Bekojis ir Berankis, išmaldai tiesdami savo kepures į praeinančius. Vaikšto ir keli sargybiniai su alebardomis.
SAKYTOJAS:
1483-čiųjų metų
Rugsėjo 7-tos dienos pavakarė.
Rytoj Marijos gimimo šventė.
Iš vakaro
Dabar čia Vilniaus katedroj mišparai.
Vyskupas ir Vilniaus Vaivada bažnyčioj.
Karalaitis Kazimieras
Dabar dažnai nuolat gyvena Vilniuje,
Kaip tėvo vietininkas Lietuvoj.
Ir žmonės jaučia karalaičio teisingumą,
Gerumą, paprastumą.
O ypač žavis jo pamaldumu,
Matydami kasdien bažnyčioje.
Ir karalaičio pavyzdžiu
Jau krikščionėja Lietuva.
Bet šiandien jo mišparuose nėra.
Skubiai atvyko iš Rytų pasienio
Vaivados ir tikintieji pasiskųsti
Maskolių daromom skriaudom.
Ir karalaitis susirūpinęs
Juos priima pily,
Paprašęs Vilniaus vaivadą ir Vilniaus vyskupą
Pasimelsti už jį.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
GIMTOJI KALBA LITURGIJOJE |
|
|
|
5
Visos šios gramatinės ir semantinės lotynų kalbos sunkenybės gali būti nugalėtos, jei tik vertėjas puoselės lietuvių kalbos jausmą, neleisdamas jo užgniaužti lotyniškajam žodžiui, vadinasi, versdamas ne pagal raidę, bet pagal dvasią. Daug sunkiau sulietuvinti patį lotyniškųjų maldų turinį. O sulietuvinti jį būtina, nes kitaip gimtoji kalba nė iš tolo neatliks liturgijoje to uždavinio, kurį jai skiria Vatikano II susirinkimas, būtent: atskleisti "šventus dalykus", kad "krikščionys pajėgtų juos, kiek galėdami, geriau suprasti" (Dok I, 132). Juk jei Dievas iš tikro liturgijoje "kalba savo žmonėms" (Dok I, 135), kaip skelbia susirinkimas, tai ši kalba privalo būti žmogui sava ne tik žodiškai, bet ir turiniškai: melstis gimtąja kalba reiškia melstis taip, kaip savo tikėjimą bei jo objektus pergyvenu aš pats, nes svetimas pergyvenimas man nieko nepadės, net jei jį ir kalbėsiu sava kalba. Dievo Kūno šventės himnas "Lauda, Sion, Salvatorem" (seąuentia) gali šią negalią pavaizduoti labai ryškiai. Pačioje Dievo Kūno procesijos pradžioje kunigas, dar būdamas prie altoriaus, imdavo Lietuvoje į rankas monstranciją, atsisukdavo į žmones ir giedodavo pirmąją eilutę vieno minėtojo himno posmo:
Ecce panis angelorum,
Factus cibus viatorum . . .
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
 Red. kun. Kęstutis Trimakas, Ph.D., S.T.L.
Prof. dr. Vytauto Bieliausko paskaitos santrauka kun. Vytauto Bagdanavičiaus, M.I.C., 75 metų amžiaus sukakties minėjime Chicagoje š. m. sausio 29 d.
Senajame Vilniaus miesto herbe buvo šv. Kristoforo paveikslas — senelis, nešantis kūdikį — Kristų. Šis herbas tarsi norėjo iškelti paties miesto kristoforinį charakterį. Vilnius Kristaus-Dievo nešėjas. Ar taip gali būti ir ar taip galima galvoti? Dostojevskis mano, kad kiekviena tauta yra Dievo nešėja. Jis tada turėjo mintyje pirmiausia tuometinę rusų tautą, kuri savo religingumu bei kentėjimais atrodė kristoforinė.
Žvelgdami į lietuvių tautą su jos tikėjimu bei kančiomis, turbūt ir ją galėtume pavadinti kristoforinė tauta. Priėmusi krikščionybę, ji tapo ištikima Kristui.
Bet Dievo nešėjai tautai visuomet reikia vadų. Tokiais vadais Izraelio tautai buvo kunigai ir pranašai. Panašiai ir su mūsų tauta. Gilioje senovėje tą vaidmenį atliko vaidilos bei žyniai, apie kuriuos mes mažai težinome. Atėjus krikščionybei, iškilo nauji kunigai bei pranašai — daugiausia kitataučiai. Jie nuošaliai laikėsi nuo mūsų tautos — dėjosi aukštesnio luomo nariais. Tai ypač išryškėjo po Liublino unijos.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
"KLAJOJANTIS ŽYDAS" — ATEISTO RELIGINIS ROMANAS |
|
|
|
"Ar dar egzistuoja vokiečių literatūra, kuri peržengia mus skiriančias sienas?" Stefano Heymo romano "Ahasveras" nepaprastas populiarumas kritikų ir skaitytojų tarpe yra teigiamas atsakymas į šį Vakarų Vokietijos spaudos klausimą. Anot vieno vokiečių kritiko, "Heymas, vėjų nugairintas klajotojas tarp šiandienos dviejų Vokietijų, davė mums tokios literatūros pavyzdį". Šįmet šis romanas pavadintas "The Wandering Jew" (Klajojantis žydas), išėjo anglų kalba.
Savo jaunystėje, Heymas pabėgo nuo Hitlerio į Ameriką, kur jis pradėjo savo rašytojo karjerą. Įsitikinęs marksistinės - leninistinės ideologijos pranašumu, jis po karo sugrįžc į Rytų Vokietiją dalyvauti naujo žmogaus ir naujo pasaulio kūrime. Tačiau tenykštė tikrovė ir, jo žodžiais, "prūsiškasis stalinizmas", jį giliai paveikė. Kai jis pradėjo kritikuoti santvarką — vis dar iš socialistinės perspektyvos — jam buvo uždrausta spausdinti Rytų Vokietijoje. Jo romanai — Collin, Penkios dienos birželio mėnesį (apie 1953 m. Rytų Vokietijos darbininkų sukilimą), Pranešimas apie Karalių Dovydą ir kt. — pirmiausia pasirodė Vakarų Vokietijoje. Nors Heymas tebetiki komunizmo pagrindais, kaip rašytojas jis oficialiai neegzistuoja visoje Sovietų Sąjungos sferoje.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
|
|
|
<< Pradžia < Ankstesnis 1 2 3 4 5 Sekantis > Pabaiga >>
|
|
JPAGE_CURRENT_OF_TOTAL |
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
