| |
|
|
2 nr.
|
BRANDUOLINIAI GINKLAI: STRATEGIJA IR DOROVĖ |
 |
 |
 |
Savo milžiniška naikinamąja galia, sprogimo padarinių nesuvaldomumu ir įvairiais kitais atžvilgiais branduoliniai ginklai yra ginklai sui generis. Šių ginklų unikalumas sukelia ypatingų strategijos ir dorovės problemų. Jie gaminami ne tiek vartojimui, kiek priešo atgrasinimui, bet net labai maža jų vartojimo tikimybė daugeliui atrodo visiškai nepriimtina. Vadinamoji branduolinių ginklų strategija nemėgina sukurti pergalę kare užtikrinančių planų, bet stengiasi numatyti veiksmingiausias priemones priešui atgrasinti nuo pirmojo branduolinio smūgio. Psichologija, tiksliau tariant, priešo vadų nutarimų ir poelgių paveika, įgyja daugiau reikšmės negu logistika, taktika ir kiti klasikinės strategijos elementai. Atsiranda ir keblių dorovės problemų. Didesnis branduolinių ginklų skaičiaus pavartojimas sukeltų iki šiol istorijoje nematytos žalos, tad kai kuriems asmenims ne vien jų vartojimas, bet ir jų turėjimas yra doroviškai smerktinas. Antra vertus, branduoliniai ginklai atlieka nemažą vaidmenį taikai išsaugoti, o jų panaikinimas dabartinėmis sąlygomis reikštų didelį gynybos išlaidų padidinimą (tai sumažintų lėšas, kurias būtų galima skirti vertingesniems tikslams) bei sukeltų pavojų kitoms už taiką nemažiau reikšmingoms vertybėms.
Branduolinė Strategija
Branduolinių ginklų vartojimo būdus galima šitaip suskirstyti. Šalis gali juos vartoti, smogdama pirmąjį smūgį arba atsakydama į kitos šalies branduolinį antpuolį. Be to, branduoliniai ginklai gali būti nukreipti į priešo ginkluotąsias pajėgas ir karinius įrengimus arba į civilinius gyventojus ir pramonę. Taigi iš viso yra keturios galimybės. (1) Teroristinis antpuolis — šalis pirmuoju smūgiu puola miestus ir civilinių gyventojų telkinius. (2) Išankstinis antpuolis — šalis pirmąjį smūgį nukreipia į priešo ginkluotąsias pajėgas, stengdamasi sunaikinti jo karinį pajėgumą ir priversti jį pasiduoti. Geras išankstinio antpuolio be branduolinių ginklų pavyzdys yra Izraelio nutarimas 1967 m. pulti Egiptą po to, kai Egiptas pradėjo mobilizuoti savo kariuomenę ir mėgino užkirsti Izraelio kelią į Raudonąją Jūrą. Šalis gali dviem būdais reaguoti į priešo branduolinį antpuolį. (3) Pilnutinis atsakomasis smūgis — atsikeršydama šalis puola miestus ir civilinių gyventojų telkinius. (4) Ribotas atsakomasis smūgis — užpultoji šalis savo raketas nukreipia tik į puolėjo strateginius ginklus, juos sunaikindama, kad priešas negalėtų dar kartą smogti.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
ARKIVYSKUPAS JURGIS MATULAITIS KAUNE ATSIMINIMŲ NUOTRUPOS |
|
|
|
 Kaip apaštalinis vizitatorius arkivysk. Jurgis Matulaitis atvyko į Kauną 1925 metų gruodžio viduryje . Laikas buvo neramus. Pavasarį po demonstracijų prieš Vatikaną visuomenės įkarštis dar nebuvo atslūgęs. Vatikano atstovui arkivysk. Antaninui Zecchiniui išvykus, Vatikano atstovybėje buvo likęs tik prel. Luigi Faidutti kaip chargė d affaires laipsnio atstovas. Jurgio Matulaičio paskyrimu apaštaliniu vizitatoriumi stebėjosi visi — lietuvis paskirtas atstovauti Sv. Tėvui Lietuvoje! Tai greičiausiai lėmė dvi aplinkiybės: geri asmeniniai santykiai popiežiaus Pijaus XI su arkivysk. Matulaičiu ir Vatikano valstybės sekretoriaus kard. Pietro Gasparrio išmintis bei palankum s.
Kard. Gasparri buvo žymus diplomatas ir daugelį metų Vatikano valstybės sekretorius. Jis jau 1919 metų vasarą Lietuvos delegacijai iš kunigų Bielskaus, Grigaičio ir Staugaičio buvo pažadėjęs Lietuvos pripažinimą de iure, kai tik pripažins didžiosios valstybės. Pažadą ištesėjo. Kai 1922 m. liepos pabaigoje Jungtinės Amerikos Valstijos pripažino Lietuvą de iure, Vatikanas taip pat tai padarė spalio viduryje . O ambasadorių konferencija (Prancūzija, Anglija, Italija ir Japonija) tepripažino Lietuvą de iure tik gruodžio pabaigoje.
Arkivysk. Jurgį Matulaitį pirmą kartą pamačiau, kai jis 1926 m. vasario pirmąjį sekmadienį Kauno studentams ateitininkams skaitė paskaitą. Jų susirinko daug. Universiteto rūmų I-oji salė buvo pilna. Arkivysk. Jurgis Matulaitis kalbėjo apie mokslą ir pasiruošimą gyvenimui. Norint pasisekimo, sakė jis, reikia atsisėsti į kietą kėdę. Paskutinius žodžius pabrėžiu, nes juos aiškiai prisimenu ir dabar. Baigdamas paskaitą, arkivyskupas priminė, kad tą dieną bažnyčiose buvo minima popiežiaus Pijaus XI-ojo ketverių metų popiežiavimo sukaktis ir suteikė apaštalinį palaiminimą.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
BŪDINGOSIOS MEDINĖS BAŽNYČIOS IR VARPINĖS LIETUVOJE |
|
|
|
STATISTINĖ ANALIZĖ
Literatūra apie Lietuvos bažnyčias ir varpines duoda gana tikslų vaizdą, kokios jos buvo ar tebėra.1 Lieka neatsakytas klausimas, kokių pavidalų tie pastatai yra būdingiausi arba tipiškiausi Lietuvai. Apie tai yra įvairių nuomonių, bet jos nepagrįstos skaičiais. Mūsų studijos apie bažnyčias išvados daromos iš turimųjų iliustracijų 439 bažnyčių ir didesniųjų koplyčių ar oratorijų. Autorius suskaičiavo 545 egzistuojančius ar XX amžiuje kada nors egzistavusius tos rūšies pastatus dabartinės sovietinės Lietuvos ribose, bet jų galėjo būti kiek daugiau. Medžiaga rinkta iš spausdintų šaltinių, o ne iš natūros. Turint apie 80% iliustracijų (439 iš 545), galima apibendrinti stebėjimų išvadas. Etnografinės Lietuvos rytinių — dabar sovietinėje Gudijoje, pietinių — dabar Lenkijoje, o vakarinių — dabar sovietinės Rusijos okupacijoje, negalime įjungti šion studijon. Mūsų spausdinamos nuotraukos yra originalios. Nenaudojame reprodukcijų iš kitų leidinių. Beveik visų tekste ar išnašose paminėtų bažnyčių bei varpinių kitokias nuotraukas ar piešinius galima matyti Br. Kviklio "Lietuvos bažnyčių" knygose.
Medinių bažnyčių tankumas Lietuvoje buvo ir tebėra netolygus. Pagal dabartinį administracinį susiskirsytmą Žemaitijai tenka 11 rajonų ir maždaug po pusę Raseinių ir Šiaulių rajonų, iš viso ekvivalentas 12-kai, kuriuose suskaičiuota 172 pastatai. Vienam rajonui tenka po daugiau kaip 14 medinių bažnyčių ar didelių koplyčių. Aukštaitijai su Užnemune tenka 373 pastatai 32 rajonuose, vidutiniškai po 12 rajone. Tie rodikliai nėra proporcingi gyventojų skaičiams rajonuose. Vis dėl to galima sakyti, kad Žemaitijoje išliko šiek tiek tankesnis medinių bažnyčių tinklas, negu kitur. Dauguma jų yra Kelmės ir Telšių rajonuose, po 25, o mažiausiai Akmenės ir Šilutės rajonuose, tik po 5. Kitose vietose yra: daugiausiai Šakių 27, ir Kauno 21, mažiausiai Jonavos, 2, ir Prienų, 5, rajonuose.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
SENOVĖS LIETUVIŲ TIKĖJIMAS IR JŲ PASIPRIEŠINIMAS KRIKŠČIONYBEI |
|
|
|
Kai kalbama apie 1385 - 1387 metų įvykius Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštijoje, visų pirma reikia aptarti terminus: krikščionybę, pagonybę, Lietuvą ir pasipriešinimą.
Tad pirmas klausimas — ar lietuviai buvo priešiški krikščionybei? Iš tikrųjų pagonys lietuviai nesipriešino krikščionybės įvedimui, jei terminą krikščionybę vartojame ekumeniška prasme. Jau nuo Mindaugo laikų daug rusinu stačiatikių - ortodoksų įėjo į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos sudėtį. Pagonys lietuviai ne tik toleravo pravoslaviją, bet ir daugelis jų kunigaikščių bei kilmingųjų, apsigyvendami nukariautose rusinu srityse, susituokė su pravoslavėmis, patys dažnai tapdami pravoslavais. Lietuviai pagonys toleravo ir katalikus — Vakarų apeigų krikščionis. Mindaugas su 600 bajorų priėmė Vakarų apeigų krikštą 1251 metais. Nuo DLK Gedimino laikų buvo katalikų vienuolių ir bažnyčių etnografinėje Lietuvoje. Nemaža kitataučių, ypač vokiečių pirklių, apsigyveno etnografinėse Lietuvos ribose. Buvo ir lenkų mozūrų katalikų Lietuvos vakarų pasienyje.
Nuo tėvo Algirdo Jogaila paveldėjo 700.000 kv km imperiją. Pagal demografo prof. Kazio Pakšto apskaičiavimus, Jogailai įsėdus į Vilniaus sostą 1377 m., Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos ribose gyveno 1.400.000 gyventojų, kurių vos 30% buvo etniški lietuviai. Vadinasi, Didžiojoje Kunigaikštijoje gyveno arti milijono krikščionių.
Tad negalima jokiu būdu sakyti, kad krikščionys nebuvo žymus veiksnys lietuvių valstybėje. Kalbant apie 1385 - 1387 metų įvykius, reikia keisti terminą krikščionybę į katalikybę. Tai yra Romos Katalikų Bažnyčios tikėjimas ir organizacija. Gal tiksliausiai būtų naudoti terminą Vakarų Krikščionių tikėjimas, nes, kaip pastebėsime, pagonys priešinosi ir liuteronams bei kalvinams, kurių doktrinos šaltiniai taipgi priklauso Vakarų krikščionybei.
|
|
Skaityti daugiau...
|
 VASARĄ
Vasarą
ji sėdėdavo po aukšta liepa ir skusdavo bulves.
Aš buvau tada penkerių metų berniukas.
Bobulė
jau seniai dabar skuta bulves kitam pasauly,
o aš ją ir dabar dar ne kartą mielai prisimenu,
ir į širdį sugrįžta praėjusių vasarų džiaugsmas.
GAISRAS
Raudonas gaisras sienoje.
Jis dega,
tačiau nesudega.
Jis lygiai degina,
bet nieko nesudegina.
Tai saulės
raudonas gaisras mūro sienoje.
Aš lygiai
esu raudonas saulės gaisras mūro sienoje,
nes taip
|
|
Skaityti daugiau...
|
1. Naktį prieš dvidešimt aštuonerius metus netoli nuo Ringuvos panemunėje gvardijos bataliono pirmosios kuopos gvardietis patyrė jausmą, tiesiog pribloškusį jį savo stiprumu. Tas jausmas permainė gvardiečio sielą, kažin ką joje sulaužydamas. Menkutis sraigtelis jo galvoje neišlaikė pergyvenimo ir trakštelėjo. Tas gvardietis — Gudukas, mano brolelis.
2. Naktis buvo ramut ramutėlė, o snieguotas tuščias kraštas, besiilsintis tykioje mėnesienoje, bet kam būtų primines Dievo karalystę. Kiek daugiau nei savaitė iki Kalėdų. Nei šuns lojimo tolumoj, nei tykių gurgždančių žingsnių, jokio garso, tik tie, kuriuos visuomet gali girdėti savo kūne: širdies dunksėjimas, pilvo gurgimas, retkarčiais nestiprus trykštelėjimas kraujagyslėje už dešiniosios ausies, taip pat ir ritmiškas oro keliavimas į plaučius ir iš jų.
Poručikas Galiginas kalbėjo pašnibždomis ir tarsi sau, nes buvo nusigręžęs:
— Tie velniai netrukus pasirodys. Negalima jų pražiopsoti. Girdit? Nevalia. Kas užsnūs — supūdysiu. Nežinau kiek jų bus. Nepranešė. Bet tai nesvarbu. Kiek bus, tiek... Mums užteks.
Truputį patylėjo, o paskui išgirdom kaip jis šypsosi, — tokia buvo tykumą. Šnabždesys tapo dar įtaigesnis ir valdingesnis:
— Klausykit, ką pasakysiu. Netrukus jie pasirodys. Jie ateis va iš ten ir leisis prie upės. Antai kur valtys. Mėnesienoj matysim juos kaip vidurdieny. Vedlį palikite man. Bet užtai kitus... Įsižiūrėkite jiems į akis, į snukius, į širdis. Matykite jos kiaurai. Pamilkite juos. Kiekvienas išsirinkite po vieną ir pamilkite taip, kad prireikus galėtumėt gyvybę dėl jo atiduoti. Tegul jis bus jums kaip brolis, kaip tėvas, kaip motina, po perkūnais. Mylėkite taip, lyg jis būtų jūsų nuotaka. Meilė padarys jūsų ranką tvirtą, o akį taiklią. Turite nudėti jį iš karto. Jau sakiau: nepataikiusį supūdysiu. Aš išmokysiu jus meilės.
Kiekvienas žodis, kad ir negarsiai ištartas tokioj tyloj, skrodė smegenis, aidu skambėjo, atsimušęs nuo sušalusių smilkinių.
|
|
Skaityti daugiau...
|
I
1940 metų birželio pradžioje Vladas Jakubėnas paliko labai jau sunerimusį Kauną ir išvažiavo į Biržus. Beje, šis išvykimas gal ir nebuvo surištas su grėsminga politine padėtimi, nes Kauno Valstybinės konservatorijos dėstytojas kas vasarą aplankydavo savo tėviškę. Biržai — jo gimtinė, čia jis užaugo, baigė gimnaziją ir čia pradėjo pirmąsias muzikos pamokas. Vėliau, kai išryškėjo muzikinis talentas ir įsižiebė kūrybinė liepsnelė, jisai iš čia keliavo j Rygą studijuoti pas žinomą latvių kompozitorių Jazeps Vitols, brandesniame gi amžiuje — į Berlyno Aukštąją muzikos mokyklą (Hochschule fūr Musik). Tačiau Biržai, tas romantiškas gražios gamtos kampelis, visados traukte traukdavo jaunąjį muziką. Čionai, be tėvų, atvažiuodavo jo sesuo ir bičiuliai, buvusieji gimnazijos suolo draugai.
Keturiasdešimtųjų metų atostogos nežadėjo, deja, nei poilsio, nei smagaus bičiuliavimosi. Niaukstėsi, kaip sakoma, Lietuvos padangė, ir štai birželio penkioliktą kompozitoriaus gimtine pritrenkė žinia apie sovietų kariuomenės invaziją. Biržai, vienas šiauriausių ir toliausių Lietuvos miestų, nutrūkus komunikacijai su sostine, atsidūrė baiminančios nežinios būklėje. Miestelėnai nekantravo ir, vieni kitus lankydami, teiravosi žinių. Susijaudinęs buvo ir Vladas Jakubėnas. Ir atsiminės, jog Halina Korsakienė, jo bendraklasių Liubomiro ir Jaroslavo Nastopkų sesuo, yra atvykusi lankyti sergančio tėvo, jis nedelsdamas patraukė j senų pažįstamų namus. Kas ne kas, galvojo, bet žurnalisto ir žinomo marksistinio literatūros kritiko Kosto Korsako žmona tikriausiai turės informacijų iš Kauno. Jakubėnas nebuvo vienintelis svetys: Nastopkų namai knibždėte knibždėjo sumišusių biržiečių. Savo knygoje "Sugrįžusi praeitis" (Vaga, Vilnius, 1985) Halina Korsakienė šitaip rašo:
Smalsavo visi, kokie vėjai papūs.(...) Iš atėjusių svečių tada labiausiai išsiskyrė ir krito man į akis kompozitorius Vladas Jakubėnas, matyt, savaitgaliui parvažiavęs iš Kauno pas tėvus. Pažinojau jį, mano vyresniojo brolio gerą bičiulį, dar iš paauglystės metų. Dabar sostinėje jau garsėjo kaip vienas muzikinio gyvenimo šulų. Visada pabrėžtinai paprastos, demokratiškos elgsenos, jis tą dieną buvo atėjęs basas, pasiraitęs kelnių kiškas, nes popietę praūžė smarki vasaros liūtis. Atrodė iš visų labiausiai prislėgtas. Šiaip gana prasčiokiškas, muzikinių emocijų sutaurintas jo veidas ir giliai įsodintos akys rodė didelį skausmingą susirūpinimą. Jis vis vaikščiojo vienas ten ir atgal, nuleidęs galvą ir susikišęs rankas į kišenes, šlepsėdamas basomis kojomis po lietaus suplaktą žemę. Šiaip visada kalbus, dabar visą laiką tylėjo. Kas gali žinoti, galbūt jau tada nujautė savo skaudžią ateitį? Kai po ilgų dvejonių atsidūręs užjūryje, jis, talentingas kompozitorius, svetimoje žemėje bus priverstas manytis vien privačiomis pamokomis. Ir jau ten nebesukurs nė vienos eilutės".
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
LATVIŲ LITERATŪRA SOVIETINĖJE SANTVARKOJE |
|
|
|
1985 metų sausio mėnesį New Yorke vykusiame Tarptautinio PEN Klubo kongrese dalyvavusiems pasaulio rašytojams latvių delegatai padalijo išsamų straipsnį apie latvių literatūrą sovietinės okupacijos metais. Tų 46-erių metų bėgyje sukaupta tiek tragedijos, ironijos, kūrybinio polėkio bei ryžto išlikti, kad jų užtektų didesnėms tautoms ir šimtams metų.
Ironija: sukūrus nepriklausomą Latviją, Leniną rėmusieji latvių rašytojai atsisakė pasilikti savo tėvynėje ir pabėgo nuo "Kapitalistinio Blogio" į Sovietų sąjungą. Didžiųjų valymų metu 50 jų buvo sulikviduoti.
Tragedija: Maskvai 1940 metais užėmus Latviją, sovietinė rusų literatūra buvo paskelbta esanti "absoliučiai būtina mokykla" latvių rašytojams, kurie buvo raginami siekti "tobulumo, įkūnyto pirmos socialistinės valstybės, sovietinės Rusijos literatūroje". Jau pirmieji okupacijos metai pareikalavo iš latvių rašytojų daug aukų. Sibire ir Vidurio Azijoje žuvo Leonids Braikšs, Julijs Lacis, ir daugelis kitų. Poetas Vilis Veldra, dainavęs apie "kapitalizmo pančius, lygybę ir brolybę", nusižudė netrukus po Stalino armijos įžygiavimo.
Pirmųjų dešimties okupacijos metų bėgyje kompartijos "melų bata-lijonai" ir "baimės brigados" siekė galutinės pergalės — latvių kultūros surusinimo. Latvių rašytojai turėjo giedoti himnus rusų kalba, kaip šiame būdingame to meto eilėraštyje: "Rusų kalba man primena gigantišką saulės spindulių tiltą, kuriuo latvių širdis užkops į aukščiausius horizontus". Kaip ir Lietuvoje, literatūriniai komisarai dergė ir terorizavo nepriklausomos dvasios rašytojus. Daugelis jų buvo deportuoti, keli žuvo konclageriuose.
|
|
Skaityti daugiau...
|
— Septintoji JAV LB Kultūros tarybos premijų įteikimo šventė surengta Jaunimo centre Čikagoje balandžio 4 d. Rengėjai — Kultūros tarybos pirmininkė Ingrida Bublienė ir JAV LB Vidurio Vakarų apygardos valdyba. J šventę susirinko apie 300 žmonių. Tai nedaug gausiai lietuviais Čikagai bei jos apylinkėms. Programai vadovavo Arūnas Čiuberkis. Invokacinę maldą sukalbėjo vysk. Vincentas Brizgys. Vakarienė pavalgyta prieš programą. Šiemet laureatai yra keturi: poetas Bernardas Brazdžionis, literatūrinę premiją laimėjęs už eilėraščių rinkinį rankraštyje "Po aukštaisiais skliautais" bei visą savo poetinę kūrybą. Dailės premijos laureatas Albinas Elskus, labiausiai pasižymėjęs vitražų menu, sukurtu daugiausiai kitataučių bažnyčioms. Teatro premija paskirta Jurgiui Blekaičiui kaip aktoriui ir režisieriui. Jis taip pat ir rašytojas — poetas. Muzikos premijos laureatas Faustas Strolia yra chorų dirigentas ir kompozitorius. Prel. dr. Juozas Prunskis pagerbtas žurnalistikos premija. Jis yra mūsų žurnalistikos veteranas, redagavęs laikraščius, juose labai daug rašęs ir premijomis šelpęs rašančius. Po premijų įteikimo ir laureatų žodžių savo programą pateikė "Antrasis kaimas". Premijos ir jų įteikimo šventės yra reikšmingas įnašas į išeivijos kultūrinį gyvenimą. Padėka priklauso veikliajai Kultūros tarybos pirmininkei Ingridai Bublienei. Premijomis norėta pagerbti ne tik kūrėjus, bet iškelti ir jų kūrybą, ypač literatūrinę. Deja, nesijaučia, kad premijos už literatūrą būtų išjudinusios visuomenę labiau pamilti knygas.
Čikagos lietuvių opera balandžio 25 - 26 d. Morton East aukštesniosios mokyklos auditorijoje Cicere davė du spektaklius Bendricho Smetanos triveiksmės operos "Parduotoji nuotaka". Operos meniniai vadovai: dirigentas Robertas Arūnas Kaminskas; režisierius — Northvvestern universiteto profesorius Peter Amster; chormeisteriai — Audronė Gaižiūnienė ir Alfonsas Gečas; akompanatorius — Robertas Mockus; choreografė — Violeta Karosaitė. Solistai: Algirdas Brazis, Eglė Rūkštelytė, Daiva Mongirdaitė, Audronė Gaižiūnienė, Gražina Stauskaitė, Bronius Kazėnas, Julius Saurimas, Darrell Rowader ir Greg Frank. Dainavo moterų, vyrų ir mišrūs chorai. Baletą šoko 14 šokėjų. Čikagos lietuvių opera yra vienas iškiliausių išeivijos lietuvių kultūrinių proveržių. Atsimintina, kad vienos operos pastatymo išlaidos siekia 100 tūkstančių dolerių. Iš parduotų bilietų apmokama pusė išlaidų. Kitą pusę sutelkia operos vadovybė, kreipdamasi į mecenatus, Lietuvių Fondą ir Illinois valstijos meno tarybą. Kiek tokiam žygiui reikia entuziazmo ir pasiaukojimo! Taip pat yra nuostabios ir operos atlikėjų pastangos.
|
|
Skaityti daugiau...
|
Antanas Paškus: KRIKŠČIONIS PSICHOLOGINĖJE KULTŪROJE. Išleido Lituanistikos tyrimo ir studijų centras (56 St. and Claremont Ave., Chicago, IL 60636). Viršelis Nijolės Palubinskienės. 216 p. Autorius — kolegijų bei universitetų profesorius, taip pat dirbės ir klinikose, ypač Aiduose pasižymėjęs gausiais moksliniais straipsniais, kiek anksčiau parašęs knygą "Asmuo ir laisvė", šiame veikale gvildena psichologijos poveikį katalikybei, būtent religiniame švietime, kunigų paruošime, pamoksluose, moralėje, liturgijoje, Šv. Rašto studijose ir 1.1. Įžangoje autorius pažymi, kad knygos negalima laikyti teologine studija ir taip pat sociologine, psichologine ar politine problemų analize. Veikalas esąs "kritinis nūdieninės Vakarų kultūros skerspjūvis ir atskleidžiąs psichologinio mentaliteto poveikį vakarų katalikybei". Tai įdomi studija, kuria turėtų susidomnėti lietuvių visuomenė.
Vytautas Kavolis: SĄMONINGUMO TRAJEKTORIJOS. Lietuvių kultūros modernėjimo aspektai. Išleido Algimanto Mackaus knygų leidimo fondas. Chicaga. 1986. Aplankas Vytauto O. Virkau. Skoningai išleista, gražiai įrišta. Kaina 10 dol. Užsisakoma šiuo adresu: AM & M Publications, 7338 So. Sacramento Ave., Chicago, ILL. 60629. Autorius, ilgametis Metmenų žurnalo redaktorius, savita terminologija bei išraiška nagrinėja lietuvių kultūros istorijos problemas. įžangoje sakoma, kad autoriui rūpėjo lietuvių kultūros istoriją "suvokti ne faktografiškai, kaip įvykių eigą, bet analitiškai kaip pro įvykius prasišviečiančius sąmoningumo poslinkius. Analitinės kultūros istorijos tikslas — ne kultūros aparatūros aprašymas, bet vidinio pergyvenimo, kuris per ją atsiveria, įvairiopų trajektorijų atskleidimas".
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
NAUJAS MYKOLO SLUCKIO ROMANAS |
|
|
|
Mykolas Sluckis: MEDŽLIEPIS.
Vilnius, Vaga, 1986.
Didelės dorybės, stambios ydos — toks įspūdis, perskaičius Sluckio romaną "Medžliepis", kuris žymi naują kryžkele rašytojo kūrybiniame kelyje. Tai elegiškiausias jo prozos kūrinys — meditacija apie prarastą laiką ir užgesusias iliuzijas.
Pradėkime dorybėmis. Meistriškai sukomponuota pati romano pradžia: nuošalioje sodyboje bunda atostogaujantis Jonas Statkus, drauge su juo mes palaipsniui išgirstame ne tiktai aplinkos garsus, bet ir pagrindinius romano motyvus. Dvi poros — viena labai sena, kita viduramžė — primena styginio kvarteto instrumentus. Jų mintys, svajos, prisiminimai keliauja laiku ir erdve, suskamba patraukliomis melodijomis, susitinka ir išsiskiria. Sluckio proza čia priartėja prie muzikos. Pro žmogaus jausmų prizmę matoma gamta įgauna dvasinį matavimą ir padvelkia žmogiška šiluma; į gamtą įsilieja efemeriški veikėjų jausmai, darosi konkretūs, kaip gėlės ar vaisiai. Ir jau po pirmų puslapių pajuntame, kad tai romanas ne apie kaimą ar miestą, visuomenę ar politiką, bet apie negailestingąjį laiką, senėjimą, mirtingumą. Atminkit, kad senstant ir mirštant — rodosi, šnabžda romano sceną supantys medžiai.
Drauge matome, kad autorius įsijautė į moderniojo romano dvasią, įsisavino jo techniką, ir visa tai įdomiai perkėlė į lietuviškojo romano teritorinis keturių pagrindinių romano veikėjų Sluckiui geriausiai pavyko Petronėlės portretas. Pradžioje atrodo, kad ji tebus jos plačių užmojų vyro Lauryno niūri ir irzli priešingybė, meninis ir visuomeninis stereotipas — į siaurą pasaulėlį įsprausta šykščių "bruožų" duktė. Tačiau autorius skaitytoją apdovanoja netikėtumu. Romanui svirstant į pabaigą, Petronėlės charakteris, kaip tas saulės karūną siekiantis ir joje ištirpstantis medžlapis, sušvinta mistiška šviesa; "siauriausia" ir "provinciališkiausia" romano veikėja pakyla virš visų, pasipuošusi vaiskaus, graudaus tyrumo aureole. "Grožis", rašo Sluckis, "tebėra jai žmogiškos savybės matas, didžiausios vertės ženklas". Tai ne tiktai skambūs žodžiai — autoriaus dėka mes tą jos vidinį grožį pajuntame.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
IVINSKIO RINKTINIŲ RAŠTŲ ll - ĄJĮ TOMĄ PASITINKANT |
|
|
|
Neseniai pasirodė stambus prof. Zenono Ivinskio Rinktinbių raštų II-asis tomas (Roma, 1986, 723 psl.). Jį išleido Lietuvių Katalikų mokslo akademija, suredagavo Paulius Jatulis, spaustuvės išlaidas apmokėjo dr. Juozas Kazickas. Pirmuoju Z. Ivinskio Rinktinių raštų tomu ėjo Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (Roma, 1978, 411 psl.), kurį taip pat suredagavo ir pasilikusias dėl autoriaus mirties spragas užkaišė tas pats Jatulis. Tą tomą esu plačiau aptaręs Draugo 1979 m. sausio 13 d. kultūriniame priede. Dabartinio tomo įžangos žodyje leidėjai sako, kad manoma išleisti dar bent keturius Z. Ivinskio rinktinių raštų tomus. Taigi prof. Z. Ivinskio smarkiai pasidarbuota per savo palyginti neilgą gyvenimą. Jis mirė 1971 m. gruodžio 24 d., vos tesulaukęs 63 metų.
Pirmąjį tomą buvo lengviau recenzuoti, nes tai yra vieningas veikalas, apimąs viduramžinę Lietuvos teritoriją. Ypač vertinga toje istorijoje buvo tai, kad ją rašydamas istorikas, atrodo, turėjo nuolat prieš akis ne tik lietuvį skaitytoją, bet ir Lietuvos kaimyną, kuris taip pat norės joje ieškoti istorinės tiesos. Kartais istorikai tai pamiršta, rašydami tik sau. Kaip žinia, Z. Ivinskis buvo užsimojęs parašyti visą Lietuvos istoriją, nors tai beveik neįmanomas uždavinys, ypač istorikui, gyvenančiam ne Lietuvoje. Šiandien istorijos mokslas yra taip išaugęs, kad labai sunku vienam žmogui jį aprėpti, nors apsiribotum tik nedidelio rašto istorija. Pasidarė sunku vienam žmogui ir gerą istorijos vadovėlį parašyti. Net ir darbštusis Ivinskis sugebėjo geriau ir giliau pažinti tik viduramžinę Lietuvos istorija.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
PRANO ČEPĖNO NAUJŲJŲ LAIKŲ LIETUVOS ISTORIJOS II TOMAS |
|
|
|
Pranas Čepėnas: NAUJŲJŲ LAIKŲ LIETUVOS ISTORIJA. II tomas. Išleido Dr. K. Griniaus fondas. Čikaga, 1986. 840 psl.
Kai nepavyko J. Puzino sumanytai ir suorganizuotai parašyti kolektyvi nei Lietuvos istorijai, to darbo ėmėsi vienas Pranas Čepėnas. Jis užsibrėžė parengti jos net tris tomus. Pirmą tomą skyrė XIX amžiui. Jį parašė ir Dr. K. Griniaus Fondas išleido 1977 m. Antrą knygą baigė, bet nesuskubo jos išleisti. Ji pasirodė 1986 m. jau autoriui numirus. Jai teskiriamas trumpas nepriklausomybės laikotarpis (1919 - 1922).
Tomas pradedamas skyriumi "Pirmoji Sovietų Rusijos invazija į Lietuvą". Pasakojama apie Kapsuko bandytą kurti Lietuvą ir lietuvių laikyseną jos atžvilgiu. Daugiau skiriama vietos vadinamam Lit-Belui, t. y. Lietuvos - Gudijos respublikai. Per trumpas laikas buvo jai pradėti veikti. (1919.11.27 - 1919.IV. 18).
Lietuvių karas su įsibrovusiais sovietiniais rusais trumpai išdėstytas. Neatsižvelgta į Santarvininkų priešinimąsi bolševikinei Rusijai pasiekti Baltijos pakraštį ir įsitvirtinti jame. Tuo ir pasinaudojo Pabaltijo tautos, iš dalies paremtos Santarvininkų. Lietuvos karas su bolševikais rusais išdėstytas trumpai. Jis baigiamas Maskvos sutartimi 1920 m. liepos 12 d.
Valstybės organizavimas pradedamas nuo 1919 m., kada buvo susektas vadinamas "peoviakų" rengtas perversmas, kur kėsintasi nuversti Lietuvos vyriausybe ir ją pakeisti prolenkiška. Neilgas, nuosekliai aprašytas vaizdelis, patrauklus skaitinys. Cia pat pasakojama, kaip kurtas valstybės aparatas, medžiojami finansai ieškant paskolų viduje ir užsienyje. Nuostabų autoriaus kruopštumą liudija vis pateikiamos gaunamų paskolų sumos.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
KNYGA APIE MOKSLININKĄ JĖZUITĄ TOMĄ ŽEBRAUSKĄ |
|
|
|
V. Zubovas: TOMAS ŽEBRAUSKAS IR JO MOKINIAI, Vilnius, "Mokslo" leidykla, 1986. Viršelio iliustracijos: mokslininko ir jo kelių kūrinių nuotraukos.
"Aikštėj prie Vilniaus universiteto rūmų, virš buvusios kolegijos lygios sienos, kontrastingai iškyla puošnus Baltosios salės fasadas. Dideli klasikinių proporcijų langai, papuošti žaismingais rokoko ornamentais, rodo, jog tai 18 amžiaus vidurio kūrinys. Medalione virš vidurinio lango puikuojasi saulė, o virš kitų — šeši tada žinotų planetų simboliai; jie liudija, kad čia yra buvusi astronomijos observatorija. Tarplangėse nutapyti matematikos, fizikos, astronomijos, geodezijos ir horologijos prietaisai simbolizuoja mokslus, kurių pažinimas kadaise sklido kaip tik iš šitos salės. Pastato autorius architektas Tomas Žebrauskas (1714 - 1758) buvo ne tik jo kūrėjas ir statytojas, bet ir šeimininkas - vedėjas, astronomas profesionalas, Vilniaus universiteto matematikos mokslų ordinarinis profesorius" (5 psl.).
Tai pradžia knygos pratarmės, kuri nusako T. Žebrausko reikšmę. Knygos autorius architektas VI. Zubovas nežymiai pora kartų pamini, kad Tomas Žebrauskas buvo jėzuitas; nors jis teologinių disciplinų niekad nedėstęs, tik — mokslines (matematikos, astronomijos, architektūros). Autorius V. Zubovas knygą, kurią jis ruošė dvylika metų, skiria "Sūnaus Kastyčio atminimui".
Jau beveik metai, kai ši istorinė knyga apie Lietuvos mokslininkus išleista, iki šiol Lietuvoje dar nebuvusi paminėta, plačiau recenzuota.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
KNYGA APIE KUN. POPIELIUŠKOS "KRYŽIAUS KELIĄ" |
|
|
|
"Solidarumo" sąjūdžiui klestint ir vėliau, apsiausties būvio metais, šv. Stanislovo Komtkos bažnyčia Varšuvoje buvo tapusi vienu Lenkijos dvasinio gyvenimo centrų. Kiekvieno mėnesio paskutinį sekmadienį tūkstančiai tikinčiųjų perpildydavo bažnyčią ir išsiliedavo į gatves. Jie rinkdavosi klausytis jauno kunigo Jeržio Popieliuškos pamokslų, maldų, ištraukų iš tradicinės lenkų poezijos ir šventraščio. Įrašyti į kasetes, jo žodžiai plito iš parapijos į parapiją, iš miesto į miestą. Jo pamokslus pradėjo spausdinti pogrindžio spauda, kunigas Popieliuška tapo "Solidarumo" sąjūdžio didvyriu. 1984 m. spalio 19 d., pakeliui iš Bidgoščio į Varšuvą, kunigas Popieliuška buvo saugumo pagrobtas ir nužudytas. Taip valdžia savo agentų rankomis užčiaupė burną dvasiškiui, kurio balso klausėsi visa Lenkija.
Nužudyto kunigo parapiečiai jį palaidojo netoli šv. Stanislovo bažnyčios; jo kapą nesiliauja lanke maldininkai iš visų šalies kampų. Šiandien jo balso klausosi ne tiktai lenkai, bet visas pasaulis. Popieliuškos pamokslų rinkinys užsienyje pasirodė jau keliolika kalbų. Šiemet išėjusi rinkinio angliškoji laida pavadinta "Mano kryžiaus kelias".
Iš šios knygos į mus byloja jaunas, giliai tikintis idealistas, nebojęs paaukoti savo gyvybės už "Dievą ir tėvynę". Štai kaip jis aprašo savo bendradarbiavimą su darbininkais, tarp kurių jis buvo ypač populiarus.:
|
|
Skaityti daugiau...
|
Mecenatai: po 250 dol.: Vytautas Abromaitis, Putnam, CT; po 50 dol.: dr. J. J. Vingilis, Islington, Ont, Canada; vysk. A. Deksnys, Roma, Italia; po 40 dol.: Antanas K. Rugys, W. Palm Beach, Fl.
Garbės prenumeratoriai: po 30 dol.: P. Grušas, Aguora, CA; dr. R. R. Kontrimai, Mission Viejo, C A; A. Marčiulionis, Chicago, IL; A. S. Jelionis, Darien, IL; E. E. Olšauskas, Berwyn, IL; Pr. Povilaitis, Evergreen, IL; Ant. Razma, Wilmington, IL; R. Sidrys, Streator, IL; V. J. Žadeikiai, Oak Lawn, IL; dr. Aldona K. Rugis, Daytona Beach, FL; dr. E. Kasaitis, Alf. V. Svotelis, Baltimore, MD; J. B. Laučka, dr. Elena L. Liatukas, dr. Aleksandras Plateris, Bethesda, MD; K. M. Almenas, College Park, MD; F. P. Baltakis, Silver Spring, MD; A. T. Landsbergis, Upper Marlboro, M D; Jonas Vaitkus, Hyattsville, MD; St. Eiva, E. Ribokienė, Brockton, MA; Teklė Bogušienė, Jer. Kačinskas, P. Kaladė, Rozalija Petronienė, St. Santvaras, So. Boston, MA; Albina Čepėnas, K. Čėsna, St. Rudys, dr. Ina Užgirienė, Worcester, MA; Valteris Beržinskas, E. Falmouth, MA; E. Cibas, Milton, MA; Marija Eivutė - Hauser, Lexington, MA; Mirga Girniuvienė, Westford, MA; dr. Bronius Mickevičius, Mashpee, MA; P. |
|
Skaityti daugiau...
|
|
|
|
|
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas.jpg)
.jpg)
