Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
1 nr.
TURINYS PDF Spausdinti El. paštas
Vytautas Vardys — Krikščionybė ir tauta po 600 metų .......................................................................... 1
Elena Tumienė — Kūrybos valandą, Mistinė vaidilučių vasaros daina (eil). ......................................... 8
Kun. Ričardas Mikutavičius — Katalikų Bažnyčios Lietuvoje situacija septintojo krikščionybės amžiaus angoje ........................................................................................................................................  10
Dovydas Fainhauzas — Lietuviai išeiviai Paryžiuje. Želmens Draugija ............................................... 21
Vainis Aleksa — Trys odės ..................................................................................................................... 30
Janina Rėklaitienė — Ankstyvesni ir dabartiniai lietuvių kalbos linksniavimo sistemos kitimo polinkiai .................................................................................................................................................... 34
Kazimieras Barėnas — Košmarai .......................................................................................................... 43

IŠ MINTIES IR GYVENIMO
A. Juodvalkis — Lietuvių Fondo sidabrinė sukaktis ............................................................................. 49
Laurynas A. Vismanas — Šeštasis Pasaulio lietuvių jaunimo kongresas ............................................ 54
Neris Šimkus — Kompozitoriaus Stasio Šimkaus šimtmetinę sukaktį užbaigus ................................. 58
al — Pabaltijo problemos PEN Klubo kongrese .................................................................................... 61
Antanas Butkus — Nauja prošvaistė medicinoje laisvųjų deguonies radikalų ir kenksmingų eikosanoidų pašalinime ........................................................................................................................... 63
Ką kiti rašo .............................................................................................................................................. 64
Mūsų buityje ............................................................................................................................................ 64

KNYGOS
J. Žemkalnis — Antano Gustaičio satyrinės elegijos ............................................................................ 67
Marija Stankus - Saulaitė — Aurelijos Balašaitienės "Skeveldros" ................................................... 68
J. Žemkalnis — Mikelinsko "Juodųjų eglių šalis" ................................................................................ 69
Žiūr. — Popiežius Jonas Paulius II — aktorius ir dramaturgas ............................................................ 72
Atsiųsta paminėti ..................................................................................................................................... 74
Skaityti daugiau...
 
KRIKŠČIONYBĖ IR TAUTA PO 600 METŲ PDF Spausdinti El. paštas


Šios paskaitos tikslas — apibūdinti krikščionybės įtaką Lietuvoje ir krikščionybės sąveiką su Lietuvos visuomene, ypač naujaisiais laikais. Pradėti reikia krikščionybės sąvokos nusakymu ryšium su Lietuva.

Kai kalbame apie krikščionybę Lietuvoje, esmėje kalbame apie Katalikų, Evangelikų, Reformatų ir Liuteronų bažnyčias. Istorines šaknis Lietuvoje turi ir stačiatikiai, tačiau skirtingai nuo situacijos Latvijoje ir Estijoje. Lietuvos stačiatikių bažnyčia su labai mažomis išimtimis buvo ir tebėra rusų tautinės mažumos bažnyčia, t.y. bažnyčia tokios tautinės bendruomenės, kuri nei anksčiau, nei vėliau nebuvo pilnai integravusis su lietuvių bendruomene. Tačiau stačiatikių bažnyčios įtaka Lietuvai yra buvusi nemaža, nors mūsų tik prabėgomis studijuota ir iki šiol beveik nežinoma. Pačiais naujausiais laikais Lietuvą pasiekė ir jauniausios krikščionybės atžalos, kaip baptistai ir sekminininkai. Jų pasireiškimas Sovietų Sąjungoje yra įspūdingas, bet per trumpas, kad būtų palikes žymių lietuvių tautos tradicijose ar dabartyje.

Paskaita, skaityta Toronte pavasarinėje paskaitų serijoje 1987 m. balandžio 5 d.

Lietuvos gyvenime, žinoma, formuojantį ir dominuojantį vaidmenį per šimtmečius vaidino Katalikų Bažnyčia, dažnai vadinama jauniausiąją visuotinės Bažnyčios dukra Europoje. Tačiau, vadindami ją jauniausia Europoje, užmirštame, kad ji yra seniausioji lietuvių tautos institucija ir vienintelė tęstinai išsilaikiusi iki mūsų laikų. Išnyko Lietuvos viduramžių valstybė, griuvo lenkų - lietuvių imperija, rusų carai bandė išnaikinti net ir Lietuvos vardą, — nors galų gale sunaikino tik save, — atsistatė ir žlugo nepriklausoma Lietuva, užkrito nauja, ideologiškai pretenzinga okupacija — Katalikų Bažnyčia gi pergyveno visus laimingus ir skausmingus tautos istorijos laikotarpius. Nenuostabu, kad valstybinėms ir politinėms institucijoms, ypač per paskutiniuosius du šimtmečius esant okupantų rankose, Katalikų Bažnyčia tapo pagrindiniu tautiniu bendruomeniniu stulpu, apie kurį orientavosi tautinis gyvenimas. Todėl taip pat nenuostabu, kad ji nuo 18-19 amžiaus labai pavydžiai saugojo savo nepriklausomybę, net ir laisvos Lietuvos laikmečiu. Tai vedė kai kuriuos mūsų politikus prie išvados, kad Katalikų Bažnyčia norėjo būti valstybė valstybėje.
Skaityti daugiau...
 
EILĖRAŠČIAI PDF Spausdinti El. paštas
Albinas Elskus — "VYŠNIOS" Graviruotas (sandblasted) stiklas

Kūrybos valandą

Daina rieda,
Daina gieda,
Kaip mintis prote šviesi.
Daina skrieja, veja vėją,
Ir užmigo debesy.

Anksti rytą
Rasa krito;
Kėlės saulė ir daina.
Kada vėlei, valandėlę
Prabudau ir aš jauna.

Naujos dainos
Širdy mainos
Nardo bičių dūzgesy —
Dainos, lyg plaštakės rainos,
Sielai sako: "Tu esi".

Mistinė vaidilučių vasaros daina

Iš "Emantės", spaudai paruoštos poetinės dramos
 
Degk, ugnele, degk, šventoji,
Degk, šviesioji Gabija.
Tu palaiminai mūs gojų.
Po tavim šventa veja.
Skaityti daugiau...
 
KATALIKŲ BAŽNYČIOS LIETUVOJE SITUACIJA SEPTINTOJO KRIKŠČIONYBĖS AMŽIAUS ANGOJE PDF Spausdinti El. paštas
Skiriu —
Pirmam pakrikštytam Lietuviui,
Pirmam Lietuviui, skelbusiam Kristų,
Pirmam Lietuviui, pakrikštijusiam Lietuvį.

Minint didelius, reikšmingus įvykius, paprastai grįžtama praeitin, stengiamasi į ją pažvelgti iš dabarties matympunkčio, kritiškai įvertinti įvykių, faktų, idėjų tėkmę. Kaip ir visa tauta, taip ir Katalikų Bažnyčia Lietuvoje turi savo istoriją sujos ištakomis ir įvairiausiomis įtakomis, klestėjimo ir nuosmukio bangomis, didybės ir menkystės apraiškomis.

Įvertinę praeitį ir įsigilinę į dabarties situaciją, negalime nežvelgti ateitin, gyventi be perspektyvos. Vis laukiame — kas nors pasikeis, ką nors dar turime pamatyti, išgyventi, nuveikti. Tą laukimą suvokiame kaip malonės neužslopinamą vyksmą, krikščionišką viltį, kuria pagrįstas žmogus ir pasaulio atpirkimas. Krikščionybė neša žmogų į atpirkimą, kuris, persmelkdamas pasaulį, audžia istoriją. Ir šis vyksmas atsiremia į vertybių klodą, sutelktą pačiame krikščionybės branduolyje. Todėl ir norima kuo tiksliau nušviesti esamą situaciją, įvairias jos puses, įžvelgti joje glūdinčią perspektyvą kurti pastovias, nekintamas dvasines vertybes. Tiesiog bandoma, nors labai atsargiai, pažvelgti į artimiausią ateitį, numatyti krikščionybės Lietuvoje turinį, kurį formuos ir malonė, ir būsimojo amžiaus prieštaravimai (plg. Lk 2,34), pramatyti asmenybių vaidmenį, konkrečių potvarkių reikšmę.

Ateitis gimsta ne laboratorijoje. Ji — dabarties tąsa. Ji — mūsų darbų, rūpesčių ir klaidų kūdikis. Ir mūsų apmąstymai apie rytdieną — šios dienos atspindys. Tai pastangos ne tik atspėti laiką, ateitį, bet ir suvokti dabartį — ugdyti jos kūrybines galias, skaptuoti rytdienos krikščionybės bruožus Lietuvoje, ruošti dirvą tam, kas po mūsų ateis (plg Mk 1,7). Laikui užpūtinėjant tebemirksinčias žvaigždes, dabartis atsispindės ateityje — septintajame katalikybės šimtmetyje, o ateities be katalikybės Lietuvoje, jos dvasinės kultūros raidos ir įtakos, neįsivaizduojame. Todėl ir bandome nubrėžti tiksliausius kelius į rytdieną.

Paskaita, skaityta kunigams Lietuvos krikšto 600 metų Jubiliejiniame simpoziume Kaune 1986 liepos 16, 17 d.
Skaityti daugiau...
 
LIETUVIAI IŠEIVIAI PARYŽIUJE ŽELMENS DRAUGIJA1886 - 1914 PDF Spausdinti El. paštas
Emigracijoje veikusi lietuvių Želmens Draugija atsirado dviejų epochų riboje: ginkluotų sukilimų ir lietuvių tautinio atgimimo. Draugija ryškiai atskleidė 19 amžiaus sukilimų ideologijos tęsimo bandymus, šios ideologijos krizę ir naujų, lietuviškų tautinių vertybių atsiradimą.

Želmens Draugijos veikla ir programa priklauso tiems Lietuvos istorijos puslapiams, kurie liko labai mažai ištyrinėti. Pagrindiniai šią sąjungą liečiantys šaltiniai yra išbarstyti keliuose Vilniaus ir Paryžiaus archyvuose bei nedaugelyje amžininkų atsiminimų. Šis straipsnis yra savotiškas bandymas apibūdinti Želmens Draugijos vystymąsi, jos programinius principus ir lokalizuoti ją idėjiškai atitinkamoje Lietuvos istorijos ir lietuvių tautinio judėjimo epochoje.

Paskutiniai sukilimo šūviai Lietuvoje nutilo 1864 metų spalio mėnesį. Tačiau tūkstančiai sukilėlių, bėgusių nuo Muravjovo teroro, pradėjo savo ilgą emigracinį pragarą 1863 metų rudenį. Sukilimui pasibaigus, Vakarų Europoje atsirado apie 120 tūkstančių politinių išeivių iš Lietuvos, Lenkijos, Gudijos ir Ukrainos. Visi jie turėjo prasiveržti per priešiškai jų atžvilgiu nusistačiusias Austrijos ir Prūsijos teritorijas, o daugelis jų atsirado šių valstybių kalėjimuose. Iš ten jų kelias vedė į Vakarų Europą ar kitus kontinentus, visur kur tik galima buvo tęsti kovą už laisvę. 1863 metų sukilimo ideologija nenustojo buvusi dvasiniu penu buvusiems sukilėliams. Nepaisant visų nusivylimų, sielvarto ir pažeminimų, visa beveik 1863-1864 metų emigracija gyveno viena mintimi — ginklo pakėlimu prieš tautinę aneksiją gimtajame krašte. Vieno sukilėlio žodžiais tariant, emigrantai traukė visur, kur galima buvo kovoti "už reikalą, kuris be tolimų pergalės vilčių, šiuo momentu nieko, išskyrus vargą, neduoda".

1831 metų sukilimo dalyvius Europa sveikino entuziastiškai. Vokietijoje ir Prancūzijoje sutikdavo juos didelės gyventojų minios. Žmonės žavėjosi sukilėliais, kurie sulaikė rusų caro invaziją į vakarus ir tuo išgelbėjo neseniai įvykusią Prancūzijoje revoliuciją.
Skaityti daugiau...
 
TRYS ODĖS PDF Spausdinti El. paštas
Poetas Vainis Aleksa gimė 1958 m. Čikagoje. 1984 m. baigė Illinojaus universitetą, įsigydamas anglų literatūros magistro laipsnį. Šiuo metu mokytojauja Vasario 16-tos lietuvių gimnazijoje, Vokietijoje. Yra jaunųjų poezijos rinkinio "Keturi" (1986) dalyvis.

Vainio Aleksos rašoma poezija savo braižu, struktūra ir temomis yra labai šiuolaikinė. Tačiau tai irgi yra lietuviškosios dvasios išraiška, tai kasdieniškos bei kultūrinės buities ir savo paties giluminių šaknų literatrūrinis dialogas pasaulio platybėse.

1. pakeliui į darbą

rytais tartum kulka lekiu
priemiesčių pakraščiais į miestą
sąmonėn prasimuša
kaip tikrai greitai lekiu
dar traukiasi į narvus sapno įvaizdžiai
tarp jų ir architipinis sulinkęs jau avarijų metalas
kaip keista yra mirti aplamai
o dar ryte darbo dienai dienojant
palikti tik tuščias vietas take
vos juntant kaip metai greitai bėgo
kai prezidentą šovė vieną vėlų rytą
aš buvau dar vaikas
nesibaigiančioji popietė
laukė tartum motinėlė
vasara šešėliuose
naujienos tik vėliau ateidavo
išsaugotam Time žurnale kulkos takas
pavaizduotas schemoj
su laiku rytais vaizduotei pasirodė
kai tvarka kasdien nesikeičia
ir vairavimas pasąmonėj atliekamas
laisvai sau protas veikia
smegenų skersinis pjūvis
man primena perkirstą Gordijaus mazgą
prezidento mirtis
man primena vaikystės vasarą
Skaityti daugiau...
 
ANKSTYVESNI IR DABARTINIAI LIETUVIŲ KALBOS LINKSNIAVIMO SISTEMOS KITIMO POLINKIAI PDF Spausdinti El. paštas
Šiame pranešime nurodysiu lietuvių bendrinės kalbos vieną pakitimų raidos kryptį bei esmines priežastis. Ribosiuosi daiktavardinės sistemos morfologinių ir morfosintaksinių kitimų apibūdinimu. Apie šios rūšies pakitimus turime nemažai duomenų iš okupuotos Lietuvos kalbininkų. Jų praeities studijos susekamos senųjų raštų kalboje, o ateitis išpranašaujama tarmių kalbos nueitame kelyje. Apie šiuolaikinius fonetinius ir sintaksinius kitimus, nors jie dėl lietuvių ir rusų kalbų kontaktavimo yra suintensyvėję, mokslinėje literatūroje dar mažai rašyta. Iš kitos pusės, leksikoje vykstantys pakitimai visuomet yra patys akivaizdžiausi. Jie ir susilaukę daug dėmesio tiek išeivijos, tiek okupuotos Lietuvos kalbininkų. Tad, šios rūšies inovacijų čia neaptarsiu.1

Palyginus su kitom šiandien kalbamom indoeuropiečių šeimos kalbom, lietuvių kalba, kaip gerai žinoma, mažiausiai yra pakitusi. Tačiau joje, kaip ir kiekvienoje kalboje, kitimai nuolatos vyksta. Jie pasireiškia kiekviename kalbos lygmenyje: fonetikoje, leksikoje, morfologijoje ir sintaksėje. Fonetikoje pakeičiamas garsų ištarimas, sutrumpinamos žodžių galūnės, įvairuoja žodžių kirčiavimas. Leksikoje įvedama naujų skolinių, neįprastų žodžių darybos būdų, kinta žodžių reikšmės. Morfologijoje daiktavardžiai bei veiksmažodžiai pereina iš vieno kaitybos tipo į kitą. Pradedama jų paradigmas išlyginti. Sintaksėje retėja įvardžiuotinių būdvardžių, priežastinių ir sangrąžinių veiksmažodžių, neveikiamosios rūšies dalyvių vartosena, gausėja prielinksninės konstrukcijos.

Nors kitimai nevyksta vienodu tempu visuose kalbos lygmenyse, jie, kad ir nepastebimai, visą laiką vyksta ir keičia visų kalbų sandaras. Pažvelgus į šių kitimų visumą, ilgus amžius besitęsiančią indoeuropiečių šakos kalbose, susidaro gan dėsningas kalbos vidinės raidos vaizdas. Tos dėsningos evoliucijos nustatyta kryptis yra morfologiniai sudėtingo, vadinamo flektyvinio arba sintetinio tipo lėtas performavimas į analitinį kalbos tipą, kuris, kad ir nepasižymi fleksijų gausumu, visgi yra turtingas savo sintakse bei semantika. Ir lietuvių kalboje jau dabar randami požymiai, nurodantys pereinamą stadiją iš sintetinio į analitinį tipą. Jau vien tai pasako mūsų kalboje įsigalėjusi, analitinėms kalboms būdinga, nežymėta SVO žodžių tvarka. Kitaip tariant, nors lietuvių kalboje žodžių tvarka yra laisva, betgi pati dažniausia, neutralaus stiliaus pagrindinių sakinių dėmenų tvarka eisti subjektum - verbum - objektum: veiksnys - tarinys - papildinys.

Straipsnis yra praplėtimas pranešimo, skaityto Penktajame Mokslo ir kūrybos simpoziume.
Skaityti daugiau...
 
KOŠMARAS PDF Spausdinti El. paštas
(Ištrauka iš stambesnio darbo)

—    Kurgi bėgi? Kur? — Ragaišienė sušaukė jį, dideliais žingsniais pasinešusį iš kiemo. — Nėr, tuščia, nėr. Aš šįryt buvau, — vydamasi moteris stabdė jį.

Ignacas suglumęs sustojo. Nėr?

Šiuo metu ji grįžta iš bažnyčios ir tau štai ką pasakys. Net ir pro vargonų ūžtelėjimus mišių metu ji girdėjo, kad lauke stipriai terška žlega, tartum ten vienas po kito be pertraukos važiuotų sunkiai geležies kartimis pakrauti vežimai, traukiami tų storakojų didelių arklių. Prasidėjo po Pulkim ant kelių, ir be jokio perstojo kurtino. Kai vargonai nutildavo, visą bažnyčią užpildydavo tas žlegėjimas. Žmonės ėmė dairytis į duris, lyg tikėdami, kad tuoj gal ir vidun suvirs visas tas triukšmas. Ji net pagalvojusi, kad gal jau ir suvirto kažkokia galybė, tik žmogaus akys nemato jos. Turbūt ir kunigą užkrėtė tas trenksmingas žlegėjimas, nes pamokslėlį apie pasiruošimą nežinia kada ateisiančiai mirčiai jis pasakė gal tik sprindžių ilgumo ir taip pat dažnai pasukdamas galvą į duris ir įsiklausydamas. Tada ir pamokslas nutrūkdavo, ir rodės, kad jis užmiršdavo, ką toliau sakyti, ir tylėdamas ieškodavo tų praganytų žodžių.

O kai baigėsi pamaldos, visi išskubėjo į šventorių, artyn į vartus ir apstulbę žiūrėjo į gatvę nuo tilto pusės pro bažnyčią kurtinančiai pratrinksinčius tankus ir sunkvežimius. Kur jie toliau suko, gal pro Karčiamiestį į rytus, o gal ir tiesiai tolyn ir tolyn į šiaurę, Ragaišienė nematė. Ne tik ji, bet niekas nedrįso pabristi aikštės smėliu į gatvę. Vieni liko stovėti, nežinodami, kaip pasiekti namus anapus to užkirsto kelio pasibarsčiusiose gatvelėse. Kiti, pastoviniavę šventoriaus pamūrių, prasmuko iki kampo ir ten išsisklaidė. O ji grįžo į šventorių ir bažnyčios pasieniu atčerškėjo iki kampinių vartelių. Še, žiūrėk, keli ten tiesiai nubrenda smėliu į klebonijos pusę, į tas tenykštes gatveles, o dvi moterys, kurios gyvena apačioje, pakalnėje prie upės, ateina šičia.

Visi žino, kad tas kurtinantis trinksėjimas pasibaigs, bet artyn eiti stabdė baimė, kad nenušautų. Truputį į šoną dešiniau gulėjo dviejų vyrų lavonai, štai kas baidė. Vienas kniūpsčias, kitas aukštielninkas tįsojo smėlyje prie gatvės.
Skaityti daugiau...
 
LIETUVIŲ FONDO SIDABRINĖ SUKAKTIS PDF Spausdinti El. paštas

Žvilgsnis į išeivijos padėtį
įsteigti milijoninį fondą, kurio pajamomis būtų remiama lietuviškoji veikla, o kapitalas pasiliktų nedalomas, daugelio visuomenininkų buvo svajonė. Vienas kitas ir spaudoje kėlė tokio fondo svarbą ir reikalingumą, bet neatsirado ryžtingo žmogaus imtis tą mintį vykdyti.

Mažai ryžtinga prieškarinė lietuvių išeivija, vadovaujama šviesių lietuvių vadų (kunigų ir pasauliečių), sukūrė lietuviškas parapijas, įsteigė susivienijimus, draugijas, leido lietuvišką spaudą. Pirmoji išeivija net davė toną visai tautai kovoje už laisvę, už draudžiamos spaudos atgavimą, lietuviškas maldas bažnyčiose. Rėmė nepriklausomos Lietuvos idėją ir savo ištekliais prisidėjo prie ūkinio gyvenimo atstatymo.

Pokarinė šviesi išeivija pasinaudojo pirmųjų sukurtomis ir išlaikomomis institucijomis, jungėsi į bendrą darbą, bet ne visada veiklos būdai ir interesai sutapo. Steigiant lituanistines mokyklas, ne visi parapijų vadovai jas Įsileido į veikiančių parapijinių mokyklų klases, ne visi parodė reikiamą dėmesį lituanistiniam švietimui. Šviesiųjų lietuvių mokytojų pastangomis, šeštadieninės mokyklos steigėsi kur tik buvo susipratusių tėvų, norinčių savo mažuosius išmokyti lietuviškai kalbėti, skaityti ir rašyti. Mokytojai aukojo taip brangų laisvalaikį, tėvai vežiojo mokinius ir dengė mokyklų išlaidas, o LB švietimo taryba, kurią sudarė taip pat mokytojai, ruošė ir leido lituanistikos vadovėlius bei mokslo priemones. Autoriai honoraro negavo, bet už spausdinimą reikėjo mokėti. Iš kur paimti pinigų?
Skaityti daugiau...
 
ŠEŠTASIS PASAULIO JAUNIMO KONGRESAS PDF Spausdinti El. paštas
Vieni atkeliavo per Havajus, kiti per eilę užbaigė kongreso organizacinio kos žemyną. Iš viso laisvojo pasaulio atskrido lietuviškasis jaunimas j kengūrų ir koalių žemę, į didįjį jaunystės suvažiavimą — Šeštąjį Pasaulio Lietuvių Jaunimo Kongresą. Kai dauguma lietuvių jaunuolių rengėsi Kalėdų šventes švęsti savo šeimos tarpe, maždaug 375 lietuviai jaunuoliai rengėsi į tolimesnę kelionę, į didžiulę salą, kur vasaros saulė laukė atvykstančių paglostyti savo šiluma. Ta sala — Australija — pasiliks gražiu neišdildomu atsiminimu tiems jaunuoliams bei jaunuolėms visą gyvenimą.

Kongresas prasidėjo Sydnėjaus mieste, visame pasaulyje garsinamų operos rūmų šešėliuose. Šeštadienį, gruodžio 19 d., vakarop įlipo energingas jaunimas į laivą pasilinksminimui — susitikti su senais ir naujais draugais ir stebėti Sydnėjaus uosto pakrantes bei jų įdomybes. Tikrai buvo smagu pailsėti po ilgos kelionės. Oficialesnis atidarymas įvyko sekantį rytą, sekmadienį, gruodžio 20 d. šv. Mišiomis Šv. Marijos katedroje. Čia vyskupas Paulius Baltakis kartu su Sydnėjaus arkivyskupu Edvardu B. Clancy ir lietuviais kunigais — prel. Petru Butkum, Antanu Saulaičių ir Povilu Martūzu — laikė pamaldas, po kurių buvo vėliavų ir plakatų eisena į Sheraton Wentworth viešbutį, kur vyko tolimesnė atidarymo eiga.

Pirmadienį, gruodžio 20 d., kongreso dalyviai išvyko į šiaurę daugiau pamatyti krašto, o atstovai autobusais — į Namaroo konferencijos centrą pradėti Studijų Dienas. Namaroo buvo tarsi didelė nauja stovyklavietė, o stovykliškai apsigyvenome po 12 asmenų namuke. Tačiau tai niekam nekliudė, nes laiko tuose namukuose labai mažai praleidome. Studijų Dienų atidaryme kalbėjo vysk. Paulius Baltakis, Studijų Dienų organizavimo pirmininkas dr. A. Stepanas, PLB pirm. Vytautas Kamantas ir PLJS pirm. Gintaras Grušas. Kalbėtojų eilę užbaigė Kongreso organizacinio komiteto pirmininkas Henrikas Antanaitis, kuris ragino savarankiškai dirbti, bet paklausyti ir vyresniųjų patarimų.

Studijų Dienos užtruko tris dienas, kol pasitraukėm iš darbo salės Kalėdų švęsti. Kristina Coxaitė pasveikino visus atvykusius į bendras Kūčias Sydnėjaus Lietuvių Klube tokiais žodžiais: "Nekrinta čia Kūčių snaigės, tik karštos saulės išvargintoj žemėj ilsisi mūsų stalas". O kiek ten stalų "ilsėjosi", sunku pasakyti — rodos, maždaug 500 žmonių susirinko kaip didelėj šeimoj laužyti plotkelę ir sutikti naujagimį Kristų.
Skaityti daugiau...
 
KOMPOZITORIAUS STASIO ŠIMKAUS ŠIMTMETINĘ GIMIMO SUKAKTĮ UŽBAIGUS PDF Spausdinti El. paštas
Paskaita, kurią skaitė Stasio Šimkaus sūnus Neris Šimkus Juno Beach Floridoje lietuvių surengtame minėjime 1987 m. sausio 16 d.

Man kaip sūnui nėra lengva kalbėti apie savo tėvą, kurio peikti neturiu ko, o girti nepatogu.
Gale 1986-ųjų metų gavau iš Lietuvos laikraščio iškarpą, iš kurios pirmą kartą sužinojau, kad Lietuva rengiasi plačiai paminėti komp. Stasio Šimkaus gimimo šimtmetį. Pagalvojęs nutariau paskleisti tą žinią ir čia, parašydamas laiškus lietuviškų laikraščių redaktoriams. Atrodo, kad gal tas ir prisidėjo prie ne vieno spaudoj straipsnio ir kai kur suruoštų minėjimų.

Minėjimas yra pareiškimas pripažinimo ir pagarbos asmeniui ar įvykiui, kurie reikšmingi mūsų visuomenei ir tautai.

Tokių, kuriuos visi minėtų, yra labai maža, nes beveik taisyklė, kad niekas negali visiems įtikti ar būti visų priimtas. Bet, žiūrint į kompozitoriaus Stasio Šimkaus palikimą, jo lietuviškas dainas ir muziką, atrodo, kad jis pakliuvo į tą kategoriją, kurį beveik visi mini, kurie tik apie jį žino ir kurie save lietuviais laiko.

Įdomu pažiūrėti, kodėl kompozitorių Stasį Šimkų mini ir dabartinė Lietuva, ir išeivija visame pasaulyje, kur tik yra lietuvių. Man rodos, kad čia yra kelios pagrindinės priežastys, ir jos gerokai skirtingos išeivijoje ir Lietuvoje.

Komp. Stasio Šimkaus muzika sukelia lietuviškus jausmus, kurie yra vienodi išeivių ir Lietuvoje esančių tautiečių širdyse. Bet tie jausmai tarnauja skirtingiems tikslams. Mums, išeiviams, Stasio Šimkaus dainos duoda tėvų žemės bei tėvynės prisiminimus, grąžina mus į praeitį, kurios mes nė vienas meužmiršime. Gaila tik pastebėti, kad daug išeivijos jaunimo tų jausmų jau nebeišgyvena.

Lietuvoje esantiems tautiečiams Stasio Šimkaus dainos padeda išlikti bei išsilaikyti lietuviais. Jos taip pat duoda progą susiburti dainos vardu ir pasireikšti savo jausmams. Taigi, liaudies dainos suteikia dvasinės stiprybės pernešti dabartinius vargus ir siekti šviesesnės ateities.
Skaityti daugiau...
 
PABALTIJO PROBLEMOS PEN KLUBO KONGRESE PDF Spausdinti El. paštas
Gruodžio pradžioje San Juan mieste, Puerto Rico sostinėje, įvyko Tarptautinio PEN Klubo kongresas. Paprastai į šiuos pasaulinės rašytojų sąjungos suvažiavimus susirenka daug rytų - vidurio Europos rašytojų, bet šį kartą jų teatvyko dvejetas — iš Rytų Vokietijos. Nepaisant "glasnost", nepasirodė ir svečių iš Sovietų Sąjungos. Tačiau rytų - vidurio Europos, ir Pabaltijo, problemos užėmė svarbią vietą kongreso dienotvarkėje.

PEN Kalinamų rašytojų komiteto susirinkime buvo pranešta, kad Austrijos centras priėmė Viktorą Petkų savo garbės nariu; anksčiau jį panašiai yra "įsūniję" anglų ir škotų PEN centrai. Išeivių PEN centro delegatas dr. Stasys Goštautas painformavo komitetą apie savilaidininko Povilo Pečeliūno sugrįžimą iš nutrėmimo į Vilnių. Neseniai gautomis žiniomis, buvo sumažinta bausmė latvių savilaidininkui Zaniui Skudrai ir jis būsiąs paleistas ateinančių metų gruodžio mėnesį.

Kongreso metu švedų PEN centras pasiūlė, kad "glasnost" dvasioje būtų pagreitinta Tarybų Sąjungos rašytojų priėmimo į PEN Klubą procedūra. Organizacijos pirmininkas, britų rašytojas Francis King atsakė, kad jei Sovietų Sąjunga pasirašys PEN chartą ir tuo prižadės gerbti žodžio laisvę, neturėtų būti jokių kliūčių jos įstojimui.

Neoficialiai pranešta, kad viena tokių kliūčių buvo pašalinta, kai Sovietų Sąjunga baigė reikalavusi, kad būtų panaikinti latvių, estų ir išeivių PEN centrai. Pastarųjų trisdešimt metų bėgyje PEN vadovybė nebojo nuolatinio Maskvos spaudimo ir atsisakė panaikinti dar nepriklausomybės metais įsteigtus latvių ir estų centrus; lietuviai savo centro taip ir nespėjo įsteigti. Jeigu pasitarimai tarp Maskvos ir PEN Klubo ir toliau vystysis sėkmingai, Sovietų sąjunga gali būti priimta į Tarptautinį PEN Klubą jau netolimoje ateityje.
Skaityti daugiau...
 
NAUJA PROŠVAISTĖ MEDICINOJE LAISVŲJŲ DEGUONIES RADIKALŲ IR KENKSMINGŲ EIKOSANOIDŲ PAŠALINIME PDF Spausdinti El. paštas
Laisvieji deguonies radikalai, nors jie yra pagaminami normaliai vartojamose cheminėse deguonies reakcijose, kaip cikosanoidų, arba prostaglandinų ir leukotrienų sintezės metu, vis tiek turi didelę galimybę sužaloti kūno ląsteles. Tas atsitinka tuomet, kai enzimai nepajėgia sunaikinti jų perviršiaus. Deguonis yra neabejotinai būtinas gyvybei palaikyti. Tačiau daugelyje biocheminių reakcijų, kuriose dalyvauja deguonis, pagaminami šalutiniai tos reakcijos produktai ir jose deguonis yra paverčiamas laisvuoju radikalu. Gi laisvasis radikalas yra tokia molekulė ar atomas, kuris savo išorinėje orbitoje turi nelyginę porą elektronų. Tokia nesuvaržyta laisvųjų deguonies radikalų struktūra leidžia jiems laisvai dalyvauti biologinėse intervencijose daugelyje patofiziologinių situacijų: senėjimo procese, vitaminų A ir B trūkume, aterosklerozėje ir kitose uždegimą sukeliančiose reakcijose. Laisvieji radikalai yra jautrios cheminės medžiagos, galinčios sužeisti, ar net užmušti gyvąsias organizmo ląsteles. Toks ląstelių sužalojimo būdas yra dažnas biologinis reiškinys, kuriame gali nukentėti DNA, proteinai ir lipidai, pareiškė prof. Wm. Pryor neseniai įvykusiam simpoziume Bethesda, M D. Šis simpoziumas buvo specialiai suruoštas laisvųjų deguonies radikalų įtakai vėžio, aterosklerozės, emfizemos ir kitoms ligoms nustatyti.

Man šis simpoziumas buvo labai įdomus ir dėl to, kad ilgą laiką dirbdamas lipidų ir prostaglandinų įtakos nustatyme aterosklerozėje ir uždegime, aš jau seniai jaučiau nepaprastai didelę laisvųjų deguonies radikalų įtaką tų ligų išsivystyme. Bandymais jau seniai įrodyta, kad, pvz., normalūs kraujo plazmos lipoproteinai kraujagyslių sienelėse dideliais kiekiais nesusikrauna ir dėl to kraugyslėse ateroskleroziniai pakenkimai neišsivysto. Tačiau kai tie patys lipoproteinai, pvz., dėl deguonies laisvų radikalų įsijungimo pasikeičia, tuomet juose esantys cholesterolio esteriai (cholesterolis sujungtas su riebalinėm rūgštim) dideliais kiekiais susikaupia kraujagyslių išvidiniam sluoksnyje, tuo sužalodamas endotelio ląsteles ir iššaukdamas aterosklerozę.
Skaityti daugiau...
 
KAI TURTAS APTEMDO AKIS PDF Spausdinti El. paštas
Jei sudėtume Amerikoje gyvenančių lietuvių turtus, tai būtų milijonų milijonai dolerių, kalnų kalnai kitokių gėrybių. Toks didelis turtas jau sudaro ir didele galybe. Rodos, galėtume užsimoti žygiams, kurie nustebintų pasaulį, rodos, galėtume suorganizuoti didelius kūrybinius prasiveržimus. Bet taip nėra. Mūsų turtas yra užgožęs mus pačius, mūsų širdis, aptemdęs akis, kad mes nematytume didesnio, prasmingesnio gyvenimo. Kai didėja lietuviškas turtas, mažėja meilė savai kultūrai. Turtas yra lyg magnetas, kuris ištraukia lietuvius iš lietuviškos bendruomenės ir nuveda į kitas klases, kur nusilenkiama turtui ir visai užmirštama lietuviški reikalai ir lietuvių kalba.

Žmogui reikia turto, kad jis galėtų išsilaikyti šioje visuomeninėje santvarkoje. Matome televizijoje benamius, kaip jie vargsta. Jų problema dažnai sudramatinama, nusukama politine kryptimi, nesistengiama juos įdarbinti. Nemaža tų benamių dalis ir nenori dirbti. Geriau jiems taip sau bastytis po gatves.

Vienas lietuvis žurnalistas turėjo progos kažkur vidury Amerikos lankyti tokią apylinkę, kur žmonės gyvena iš valdžios paramos. Gyvenimas buvo skurdokas, bet jie sugebėjo pragyventi. Kai jų paklausė, kodėl jie nedirba, jie tik nusijuokė, kad jiems ir taip gera, jie nenori jokio darbo. Taigi yra ir tokių žmonių kategorija.

Dauguma nori turėti savo kampą, visom išgalėm stengiasi taip susitvarkyti, kad kitiems nebūtų našta, kad pats galėtų laisvai ir patogiai gyventi. Bet tai įsigijus, ateina noras dar daugiau apvaldyti ir kontroliuoti. Taip turtas gali pasidaryti žmogaus idealu — daugiau ir daugiau. Turtas labai pavergia žmogų, sukausto jį, padaro šaltą ir abejingą visai aplinkai. Iš tikrųjų turtas yra priemonė siekti kur kas daugiau, padaryti daugiau nei kiti kad padaro. Turtas sudaro galimybes daryti gera kitiems, savo artimui, palaikyti lietuvybę.
Skaityti daugiau...
 
MŪSŲ BUITYJE PDF Spausdinti El. paštas
KULTŪROS KONGRESAS rengiamas Toronte Kanadoje birželio 24 - 27 d. Rengia Pasaulio Lietuvių Bendruomenės sudarytas komitetas Clevelande, kuriam vadovauja Milda Lenkauskienė. Talkina pagalbinis komitetas Toronte. Lėšas telkia dr. Antanas Razma. Po Kultūros kongreso ten pat vyks pasaulio lietuvių seimas ir šokių šventė Hamiltone. Šiems renginiams lėšas telkia Stasys Jokubauskas ir dr. Petras Kisielius.

Kultūros kongreso tikslai šie: sužadinti visuomenėje susidomėjimą lietuviška kultūra; telkti visų kartų atstovus vieningam kultūriniam darbui; labiau iškelti ir pabrėžti kultūrininko atsakomybę šio meto kultūriniuose klausimuose; persvarstyti ir įvertinti lietuvių bendruomenės kultūrinį gyvenimą šių dienų tikrovės rėmuose; išsiaiškinti išeivijos ir tautos kamieno kultūrinių vertybių pasikeitimo ir suartinimo galimybes.

Kultūros kongreso programa: birželio 24 d. (penktadienį) — literatūros vakaras. Programą sudarė Henrikas Nagys; birželio 25 d. (šeštadienį) — kongreso atidarymas ir prel. dr. Prano Gaidos paskaita "Laisvės kūrėjas nelaisvės akivaizdoje". Po to vyks diskusijos apie šeimą kaip lietuviškumo stiprybę. Koodinuoja Irena Lukoševičienė. Po pietų: simpoziumai apie literatūrą (koordinatorius dr. Rimvydas Šilbajoris) ir teatrą (koordinatorius Jurgis Blekaitis). Vakare — Putino drama "Valdovas". Vaidina Los Angeles lietuvių dramos sambūris. Režisuoja — Petras Maželis. Birželio 26 d. (sekmadienį) — Ekumeninės pamaldos. Po jų gvildenama tema "Religijos reikšmė tautiniam išlikimui". Koordinatorius kun. Gediminas Kijauskas, S.J. Po pietų Westbury viešbutyje simpoziumai apie muziką, koordinuojant Emilijai Sakadolskienei, ir meną, koordinuojant dr. Kęstučiui Zygui. Vakare — koncertas, kurio programa rūpinasi Rita Kliorienė ir Dalia Viskontienė. Birželio 27 d. (pirmadienį) bus svarstomi spaudos ir radijo reikalai. Paskui referatai. Dr. Antanas Klimas referuos kalbiniais klausimais. Dr. Bronius Vaškelis kalbės trema "Lituanistikos katedros dabartis ir ateitis"; dr. Jonas Račkauskas — apie kultūrinių vertybių išlaikymą. Po pietų laikas skiriamas tautodailei. Referuos Antanas ir Anastazija Tamošaičiai. Po to dr. Vytauto Vardžio paskaita "Išeivijos ir tautos kūrybos sankryžoje". Vakare — pokylis Prisikėlimo parapijos salėje.
Skaityti daugiau...
 
ANTANO GUSTAIČIO SATYRINĖS ELEGIJOS PDF Spausdinti El. paštas

Antanas Gustaitis: PAKELĖJE Į PAŽADĖTĄJĄ ŽEMĘ. Čikaga. Algimanto Mackaus Fondas, 1987. 194 p.

"Neįmanoma nerašyti satyros" — tvirtino didysis satyrikas Juvenalis pirmojo šimtmečio Romoje. "Neįmanoma" — jam šiandien pritaria Antanas Gustaitis Bostone. Neįmanoma, kol žmogus tokia gražiai netobula būtybė...

Šis leitmotyvas aidi per naują Gustaičio poezijos knygą, pavadintą "pakelėje į pažadėtąją žemę", kurią neseniai išleido Algimanto Mackaus fondas Čikagoje. Kaip ir ankstesniuose savo rinkiniuose, poetas lyg kokį vabzdį, plunksna prismeigia lietuvį išeivį ir aprasojo spurdėjimą. "Visuomenės vadai, tautiečiai, broliai, seserys", — ironiškai kreipiasi jis į tuos tarp dviejų kultūrų pakibusius, iliuzijose paklydusius, tragikomiškus išeivius; sudeda juos į 'bonkutes aptiekose";be lašelio sentimentalizmo registruoja jų nostalgiją ir nuosmukį. Ir tai darydamas, jis pats nepamiršta iš savęs juoktis.

Antanui Gustaičiai nėra nieko švento ar neliečiamo. Krikščionybė ar pagonybė, visos politinės santvarkos, mūsų istorinė praeitis (o ypač jos romantiniai ornamentai) virsta žaliava jo satyroms. Poetas priekaištauja net ir Martynui Mažvydui už jo "pirmąją dievišką knygą": Mažvydas dovanojo mums raštą, ir kas iš to pasidarė: "Raštu tave įamžina, nutarę/ Kad žygdarbiai legendose aidės,/ įrašo net į partiją nemarią,/ O rytą jau pakartas dėl raidės".
Skaityti daugiau...
 
AURELIJOS BALAŠAITIENĖS "SKEVELDROS" PDF Spausdinti El. paštas
Aurelijos Balašaitienės romanas "Skeveldros" Vilties Draugijos leidyklos 1987 metais išleistas (424 psl., kaina 10 dol.), Marcelinui Žitkui ir kitiems rėmėjams finansuojant. Knygos pradžioje autorės pastaba įspėja, jog "Romane atvaizduoti asmenys, [kablelio nereikia] yra autorės padarinys, ir bet koks panašumas su [geriau "į" su galininku) gyvais ir mirusiais yra grynas atsitiktinumas. Tačiau romanas atspindi gyvenimo tragišką tikrovę istorinių įvykių fone". Žinoma, gyvenimo plačiąja prasme tikrovė nėra vienalytė, bet Nepriklausomosios Lietuvos paskutinieji bei sovietų okupacijos metai buvo baisūs ir tikrai tragiški. Šie ir yra romano atvaizduojami, dedikacija nurodo, "tai kartai, kuri augo, brendo ar gimė toli nuo savo tėvų žemės, kad Sangailių ir jų gyventojų likime ji galėtų įsisąmoninti lietuvių tautos tragediją, ją suvokti ne vien protu, bet ir jausmais".

Knyga ilga, bet nesunki. Skaitytojui fabula aiški; nereikia jam vaizduotei papildyti spragų, atspėti minčių. Nors Sangailių veikėjai yra per daug idealizuojami ir jų pokalbiai dažnai neįtikinami, jų gyvenimo eiga pakankamai įdomiai vyksta, ir skaitytojas norėtų iki pabaigos jų kelią sekti. Netrūksta meilės, baimės, pavydo, pykčio, drąsos. Netrūksta, deja, ir tam tikros arogancijos, pasirodančios jau 11 puslapyje, tėvui aiškinant septynmečiui sūnui, kas jis yra: "— Aš tau išaiškinsiu, kodėl esame tik du tikri Plaškevičiai. Bet tavo kartos tu esi vienintelis ir paskutinis, kuris tą seną ir garbingą pavarde nešioji paveldėtai ir teisėtai..." Taip iš pat pirmųjų puslapių skaitytojui — gal tik tam, kuriam knyga skiriama — nejauku, nes aiškinimas netinkamas ir gan absurdiškas. Laive į Naująjį Pasaulį (5) po sukrečiančių pergyvenimų būtų tinkamesnių būdų vaikui paguosti, bet jam užkraunama nelogiška našta. Be to, pavardė tėra pavardė, ir garbė turėtų būti pagrįsta kuo kitu, o ne praeities idealizavimu. Nejauku taipogi, nes šis paaiškinimas parodo, jog Steponas Plaškevičius, Lino tėvas, iš praeities ir iš patirties nesimoko, ir tai yra katastrofiškas bruožas. Vykdamas iš stovyklos Vokietijoje, Steponas Vandai Mataitienei sako: "— Mano šeimos gyvenime viskas ateina per vėlai... Tik dabar, kai praradimo naujas skausmas nubudo širdy, suprantu, kad tave myliu ir mylėjau visus mūsų buvimo stovykloje metus. Ne kartą save klausiu, kodėl aš tavęs vengiu" ir taip toliau (423). Cia darytųsi graudu, bet ne per seniai Steponas tai pačiai Vandai, savo meilę jam išpažinusiai, tvirtino, jog "— ... aš esu Plaškevičius. Mes turime vieną ypatybę: mes mylime tik vieną moterį.... Margarita dar gyva mano širdy... Aš tave, Vanda, visada atsiminsiu kaip mano [savo] liūdnos kelionės žavią, kantrią ir mielą palydovę, bet mano širdis dar priklauso Margaritai, o mano ateitis — mano sūnums" (393). Ta pavardės garbė neleidžia Steponui įžvelgti į savo širdį, teisingai su kitu žmogumi pasielgti ir tiksliai spręsti. O "sūnums" laive jau tik vienas sūnus, nes "Vytukas nėra tikras Plaškevičius" (11). Laive Steponas jau užmiršo, ką beveik buvo išmokęs: gyvenimas sprendžiamas ne pavarde, nes tuščia garbė klaidina, o atviru ir sąžiningu žvilgsniu į save ir į kitus.
Skaityti daugiau...
 
MIKELINSKO "JUODŲJŲ EGLIŲ ŠALIS" PDF Spausdinti El. paštas
Jonas Mikelinskas

Jonas Mikelinskas parašė savo romaną "Juodųjų eglių šalis" jau prieš 20 metų, bet tik dabar neseniai, sušvelnėjus cenzūrai, netaisęs atidavė jį spausdinti. Sis kūrinys žvelgiaį mus iš "Pergalės" žurnalo (1987 m. 5-7    Nr.), kaip tas porą dešimčių oloje išsislapstęs kareivis: išblyškęs, apžėlęs, skirtingas nuo savo bendraamžių.

"Iki šiol dar neturime bent kiek autentiškesnio kūrinio apie pokario metus", vasario mėnesį skundėsi Mikelinskas "Literatūros ir meno" skiltyse. Į tą pokario metą, į lietuvių sąmonėje ir pasąmonėje tebegyvą tų dienų košmarą, savo romane keliauja rašytojas. Jo "Juodųjų eglių šalis", tai Lietuvos mikrokosmas, kuriame lietuvių partizanai kaujasi su "stribais" bei tarybine kariuomene ar, pasak oficialiosios terminologijos, vyksta "klasių kova". Visame pasaulyje karas jau pasibaigė", rašo Mikelinskas, o čia jis dar tik prasideda. Negailestingas, rūstus, žūtbūtinis". Autoriui geriau kaip ligšioliniams to laikmečio vaizduotojams pavyksta atkurti to "niūraus ir grėsmingo meto" atmosferą, baimės ir teroro formuojamus žmonių santykius. Sugrįžta to laikotarpio kvapai ir garsai: "Diktorius kalba apie draugą Staliną, tėvą ir mokytoją, visų pergalių organizatorių". Į "Juodųjų eglių šalį" atklydęs romano vyriausias veikėjas Anzelmas Druskinis pergyvena nepaprastus bandymus, stengiasi išlikti nepriklausomu asmeniu, atrasti teisybę, bet visur pralaimi.

Mikelinsko romanas rutuliojasi tarsi, dvejose plotmėse: kraupiojo pokario tikrovėje ir romantinės literatūros teritorijoje. Tai pokario Lietuvos užkampis, bet drauge ir pasakiška, paslaptinga, nuo pasaulio atskirta vieta, kurioje siaučia blogio jėgos, grasinančios skaidriai herojei ir ją įsimylėjusiam neherojiškam herojui. Juodu ir visus kitus supa "užburtas" pavojingas miškas, į kurį, romanui baigiantis, eidamas Anzelmas seka pasaką savo sūnui Gintarui. Per pasaką — tyrumo, gerumo simbolį — jiedu eina į pasaką, supami pasakai priešingos tikrovės, ir niekad pasakos neprieina.
Skaityti daugiau...
 
POPIEŽIUS JONAS PAULIUS II — AKTORIUS IR DRAMATURGAS PDF Spausdinti El. paštas
Karol Wojtyla, THE COLLECTED PLAYS AND WRITINGS v ON THEATRE. University of California Press, 1987.

Angliškai skaitančioji publika šiemet susipažino su dar vienu sudėtingos popiežiaus Jono Pauliaus II-jo asmehybės matavimu — Amerikos knygynuose pasirodė jo "Rinktiniai vaidinimai" ir "Raštai apie teatrą". Tarp 1940 ir 1964 metų Karolis Vojtyla parašė šešis vaidinimus, iš kurių penki išliko. Jį išrinkus popiežium, tas pjeses atrado ir išspausdino lenkų katalikų leidykla "Znak". Dabar jos verčiamos j įvairias pasaulio kalbas.

Teatru Wojtyla užsikrėtė dar vaikystėje. Būdamas aštuonmetis, jau vaidino su mėgėjais savo gimtajame Wadowicu miestelyje. Persikėlęs į Krokuvą ir įstojęs į universitetą, jis priklausė pusiau profesionaliai teatro grupei. Ryšio su scena nepertraukė ir karas bei nacių okupacija. Pirmaisiais okupacijos metais jis priklausė pogrindinei aktorių grupei, kuri statė spektaklius privačiuose butuose. 1941 metais su savo draugu Miečislavu Kotlarčiku jis įsteigė Krokuvos "Rapsodinį teatrą". Tai buvo mėginimas "revoliuciniai" pakeisti teatrą, susitelkiant į žodį. Aktoriai nevaidino, o deklamavo poemas; buvo vengiama butaforijos ir išorinių efektų. Tokį stilių padiktavo ne tiktai nepaprastos aplinkybės, bet ir jo kūrėjų sąmoninga estetika. Wojtyla dalyvavo visuose 22-juose karo meto "Rapsodinio teatro" spektakliuose. Ir įšventintas kunigu 1946-ais metais, jis rėmė ir gynė savo scenos kolegas sunkiais Stalino laikais ir po jo mirties, kol Gomulka uždarė teatrą 1967 metais.
Skaityti daugiau...
 
ATSIŲSTA PAMINĖTI PDF Spausdinti El. paštas
Alė Rūta: MARGU RAŠTO KELIU. Darbininko premijuota apysaka. Viršelio ir aplanko piešinys bei tituliniai užrašai — Edmundo Arbo. 282 p. Kas leidėjas — nepasakyta. 1987 m.

Tituliniame puslapyje knyga pavadinta "Apysaka biografiniais atspindžiais". Kieno tie biografiniai atspindžiai, pasakoma knygos įžangoje: "Ši kronikinė apysaka byloja apie poetą — Bernardą Brazdžionį". Ten pat paaiškinama, kad "autorius naudojasi aplinka, žodine kūryba, spausdintais puslapiais ir savu mintijimu bei jausmu. Apysakoje nėra tragiškų lūžių bei pabaigos; stebėtojo mintys plaukia margu rašto keliu, su nuostaba ir su lūkesčiu". Iš to jau aišku, kokio pobūdžio ši knyga. Darbščioji rašytoja Alė Rūta šią apysaką, arba biografinį paveikslą, pateikė skaitančiajai visuomenei iš didžios pagarbos žymiajam lietuvių poetui. Tai nelengvas žygis padaryti kad ir garsaus žmogaus gyvenimą literatūriniu kūriniu. Metodas pas mus naujas, neišbandytas, įdomus. Girdėti, kad autorė tuo pačiu metodu parašė ir kitą biografinę apysaką, kuri premijuota New Yorko Šaulių kuopos.

O savaitraštis Darbininkas labai gerai padarė, kad, minėdamas savo 70 metų gyvavimo sukaktį, surado 1000 dol. literatūrinei premijai. Vertinimo komisija buvo sudaryta iš Nelės Mazalaitės, Prano Bagdo ir Vytauto Volerto. Žinant mūsų knygos vargus, savaitraščio jubiliejine proga skyrimas premijos liudija gilią pagarbą grožiniam raštui. Dabar eilė skaitytojui. Įsigydamas knygą, jis pagerbtų ir laikraštį, ir knygos autorių, ir poetą, kuris ten meniškai iškeliamas. Knyga gaunama Darbininko administracijoje (341 Highland Blvd., Brooklyn, NY 11207) ir kitur.
Skaityti daugiau...
 
SULAUKĖME ŽYMIŲ AUKŲ PDF Spausdinti El. paštas
Tie, kurie supranta kultūros žurnalo Aidų reikšmę išeivijos gyvenime, rūpinasi, kad, nežiūrint nepalankių aplinkybių, toks žurnalas gyvuotų. Leidėjams nemažai džiaugsmo teikia, kasmet gausėjančios stambesnės aukos, kurios beveik be išimties ateina iš prenumeratorių. Ypač per paskutinį pusmetį dosnūs geradariai smarkiai parėmė šį žurnalą. Sulaukėme žymių aukų, kurios padės ne tik Aidus išlaikyti, bet ir gerinti. Didžioji pusė prenumeratorių spontaniškai tapo garbės prenumeratoriais, atsiųsdami 30 dol. Aidų leidėjai visiems yra labai dėkingi. Čia skelbiame geradarius, žymesnėmis sumomis parėmusius žurnalą.

Aukojo po 1,000 dol.: Lietuvių Fondas, Elena Jonušienė, Omaha, NE; 500 dol.: kun. dr. Paulius Ragažinskas, Central, NM; 300 dol.: Jonas Motiejūnas, Los Angeles, CA; 200 dol.: Milda Budrienė, Longboat Key, FL; 150 dol.: Vytautas Pelda, Čikaga, IL; 120 dol.: Gediminas Balanda, Warren, MI; 130 dol.: dr. Agota Šidlauskaitė, Clark, Ont; po 100 dol.: "Kasa", Richmond Hill, NY; Jonas Juraitis, Termen, Šveicarija; Laima Didžiulis, Bogota, Kolumbija; Algis Raulinaitis, Burbank, CA; Ada Sulkuvienė, Homewood, IL; dr. Adolfas Šležas, Flossmoor, IL; Los Angeles Lietuvių Fondo komitetas, Los Angeles, CA; kun. dr. Viktoras Pavalkis, Milpitas, CA; kun. Pranas Kura, Spring Valley, IL; 80 dol.: kun. Antanas Račkauskas, Sunny Hills, FL; po 70 dol.: Petras Juška, Clearwater, Fl; Vytautas Barisas, Tecumsen, Ont.; po 60 dol.: Elena Velička, Čikaga, IL; kun. Ignas Urbonas, Gary, IN; Jonas Lukoševičius, LaSalle, Kanada; po50dol.: B. Sakalas, Surfside, FL; Tėv. Kęstutis Butkus, OFM, St. Catharines, Ont.; A. Pleinys, Mississauga, Ont.; dr. Elena Armanienė, Baltimore, MD; P. Jokūbaitis, Altona, Australija; vysk. A. Deksnys, Roma; B. Neve-rauskas, Sterling Sta. MI; L. Bajorūnas, Pompano Beach, Fl; J. Mikonis, Richmond Hts, OH; K. Manglicas, Toronto, Ont.; dr. Piranas Bagdas, Douglaston, NY; dr. Nijolė Bražėnaitė, Sparkill, NY; Jonas Prakapas, Bakersfield, CA; Regina Jautakaitė, Čikaga, IL; kun. Antanas Rubšys, Bronx, N.Y.; P. Sidaras, Toronto, Ont.; Lietuvos Pasiuntinybė Vašingtone; Jonas Mališka, Verdun, Kanada; D. Mackialienė, St. Petersburg, Fl; Vac. Kuzmickas, Waterbury, CT; L. Kupcikevičius, Čikaga, IL; K. Aukškalnis, Eugene, Oreg.; S. Kudokienė, Santa Monica, CA; kun. dr. V. Cukuras, Putnam, CT; Pranas Baltakis, Silverspring, MD; Milda Varekojis, Čikaga, IL; Ona Strimaitienė, Putnam, CT; V. Marijošius, Putnam, CT; dr. Janina Reklaitienė, W. Lafayette, IN; J. Starkus, Santa Monica, CA; Ina Užgirienė, Worcester, MA; Vytautas Montvilas, Toronto, Ont.; dr. J. Sungaila, Toronto, Ont.; po 40 dol.: Jonas Adomaitis, Prescott, AZ; Juozas Naikelis, Omaha, NE; Juozas Plačas, Čikaga, IL; Jonas Strazdas, Sunny Hills, Fl; kun. Juozas Grabys, Watervliet, NY; dr. A. Bammesberger, Eichstatt, Vokietija; A. Venclovas, La Grange, IL; A. Kantvydas, Weston, Ont.; V. Šilėnas, Euclid. OH.

NUOŠIRDŽIAUSIAS AČIŪ!
 
VIRŠELIAI PDF Spausdinti El. paštas

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai