1988 metai Lietuvoje buvo tikrai ypatingi. Įsibėgėjo antrasis tautos atgimimas, griaunama stalinizmo ir stagnacijos metais sukurta priežiūros ir bauginimo sistema, lietuvių kalba paskelbta valstybine kalba, trispalvė — vėl valstybės vėliava, Lietuvos himnas — valstybinis himnas, palaužta cenzūros galia, klesti laisva, neoficiali spauda, oficialieji leidiniai dažnai spausdina straipsnius, kurie prieš metus būtų buvę vadinami antitarybine propaganda ir agitacija. Gimė Lietuvos Perstvarkymo sąjūdis ir per trumpą laiką tapo svarbiausia visuomenės jėga visoje respublikoje. Oficialiai pradėjo veikti Lietuvos laisvės lyga, atkuriamos senos politinės partijos, moksleivių ir studentų organizacijos. Rašoma apie Lietuvos okupaciją, reikalaujama ne tik suverenumo, bet ir nepriklausomybės. Vyskupas Vincentas Sladkevičius buvo paskirtas kardinolu ir veikiai pradėjo vesti Ražnyčią nauju drąsesniu keliu. Valdžia nutarė Ražnyčiai grąžinti Vilniaus katedrą, metų pabaigoje leido vyskupui Julijonui Steponavičiui vėl eiti Vilniaus apaštalinio administratoriaus pareigas, katalikai ir kiti tikintieji pradeda atgauti savo teises. Svarstomi ūkio autonomijos projektai, raginama sukurti savo valiutą, sustabdyta Ignalinos trečiojo bloko statyba, galvojama, kaip apriboti ateivių antplūdį Lietuvon, sustabdyti gamtos teršimą, palaužti centro žinybų galią. Visa tai svarbu, bet dar svarbesni lūžiai tautos savimonėje. Atsinaujino tautinis orumas, susidomėjimas politika bei įsitikinimas, kad galima paveikti valdžios nutarimus, laipsniškai iš viešojo gyvenimo šalinama baimė ir prisitaikėliškumas. Taigi, Lietuva daugeliu požiūrių tiek pakito, kad sunku ją net ir atpažinti.
Šie dideli pasikeitimai, dideli laimėjimai jvyko taikiai, bet ne be įtampų padidėjimo. Ne tik velionis Petras Griškevičius, bet ir jo įpėdinis Ringaudas Songaila priešinosi persitvarkymo politikai, mėgino išlaikyti senąją tvarką. Santykiai tarp partijos ir Sąjūdžio dažnai buvo įtempti, nes partija negalėjo perprasti, kad Sąjūdis tapo svarbiausia visuomenės organizacija. Santykiai pagerėjo po Rrazausko išrinkimo pirmuoju sekretoriumi, bet vėl atsirado trintis po to, kai dėl partijos spaudimo ir pirmininkaujančio manipuliavimo Lietuvos Aukščiausioji Taryba lapkričio mėnesį nebalsavo dėl Lietuvos suverenumo deklaracijos. Partija padarė kai kurių nuolaidų Sąjūdžiui ir tautai, bet neketina atsisakyti savo vadovaujančio vaidmens ir tebemano, kad turi išimtinę teisę spręsti svarbiausius klausimus.
|
|
Skaityti daugiau...
|
IŠSIILGAU TAVĘS
Išsiilgau Tavęs,
Kaip upė jūros.
Plauksiu džiaugsmo srove,
Nors be irklo ir burės.
Sako, jog netoli
Atsivėrusios žiotys. —
Tavo meilė gili —
Aš dėl jos nukryžiuotas.
Jau beliko tiktai
Gal viena valanda,
Ir neteks pajautimų daiktai.
Galios mano malda . . .
ŠIĄ NAKTĮ
Šią naktį šiaurėje žvaigždelė krito
Į kosmines tamsybes klykdama.
Nūnai vidunaktis. Dangus atidarytas,
Ir mano sieloj tuštuma.
Tas klyksmas jos mane atbudino —
Giliai įmigusį staiga prikėlė.
Šią naktį pajutau, jog būtina
Atverti dangui sielą. —
Atvert ir lamentacijomis įsilieti
Į kritusios žvaigždės agoniją,
Paskui jau vėl sustingt iš lėto
Jos atsisveikinimo žodyje.
Dabar jau bus naktis tamsesnė,
Dabar jau viena žvaigždele mažiau!
Aš tik širdim jutau jos esmę,
Tik dainoje galėjau pasidžiaugt...
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
Krikščionybė yra dviejų polių, arba "dviejų tikėjimų" religija: tikėjimo į Dievą ir tikėjimo j Kristų. Apie šiuos du centrus, Dievą ir Kristų, ir pinasi krikščioniško gyvenimo audinys: doktrina, liturgija, moralė (individualinė ir visuomeninė). Krikščionis užtat ir gravituoja į šiuos abu taškus: į Dievą kaip savo galutinį tikslą ir į Kristų kaip kelią, vedantį ano tikslo, link. Iš šių dviejų polių ir teka gyvybės jėga krikščionybėn. Vieną kurį iš jų sumenkinti, nuslopinti ar nustumti į tikėjimo pakraštį reikštų krikščionybę sužaloti, gal net ir jos prigimtį pakeisti — duoti jai kitokį turinį, paliekant tą pačią išvaizdą.
Krikščionybės istorijoje tai vienas, tai kitas polius buvo stipriau akcentuojamas. Vienoje epochoje labiau pasireikšdavo teocentrizmas (tikėjimas į Dievą); kitoje — kristocentrizmas (tikėjimas į Kristų). Tačiau nei vienu atveju nebuvo prarasta pusiausvyra tarp šių dviejų centrų: teocentrizmo ir kristocentrizmo. Beje, nūdienė krikščionybės būklė šiuo atžvilgiu gerokai pasikeitė. Vienašališkas Kristaus pabrėžimas kai kuriose krikščionių grupėse graso krikščioniškąją religiją paversti krikščionybe be Dievo, ateistine krikščionybe. Todėl šios studijos rėmuose ir bandysime tąją vidinę grėsmę bent kiek paryškinti. Tam tikslui visų pirma paaiškinsime dvipoliškumo apraiškas ir jų sąveiką istorijoje apskritai ir mūsų dienose išskirtinai. Pagaliau žvilgterėsime į pasipriešinimą ateistinei krikščionybei, į griežtųjų mokslų laikyseną religijos atžvilgiu ir iš jos plaukiančias išdavas. Pabrėžtina, kad šiuos klausimus svarstysime ne teologijos (Apreiškimo) perspektyvoje, bet visuomeninės psichologijos šviesoje.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
Dail. V. Vizgirdos žodis jo pagerbtuvėse |
 |
 |
 |
Kada ateina subrendimo metas ir amžiaus našta slegia gyvenimą, tada jau galima apmąstyti savo praeitį ir savo likimą.
Žmogaus gyvenimas yra kaip upė laiko tėkmėje. Bėgo ir nubėgo.
Gyvenimu galima džiaugtis, gyvenimo galima ir nekęsti, bet viltis žmogų palydi iki paskutinio atodūsio, nes nėra tokių, kurie prieš mirtį dar suspėtų pasakyti: "Aš jau mirštu".
Jeigu sulaukei 85 metų amžiaus, tai gali tikėtis, kad dar švęsi 95 metų jubiliejų. Draugų likučiai tave paglostys, pasakys koks tu geras buvai.
Reiktų manyti, kad galimybių tam jau nėra, bet viltis vis vien palydi kiekvieną tavo žingsnį. Niekas nežino, ką jam lemia rytojus.
Nėra tautos, kuri neturėtų savo emigracijos.
Kiekvienas individualiai mūsų nelaimėje ir skausmuose čia kuria savo gerbūvį.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
