|
ŠALTENIO "LITUANIKA" — MITŲ GRUMTYNĖS |
 |
 |
 |
Aukštai, aukštai Lietuvon skrenda 'Lituanika". Žemai, žemai, pačiame pažeminimo dugne, kenčia nacių okupuota Lietuva. "Lituanika" nukrenta ir vėl pakyla, miršta ir be pertraukos atgimsta, kol tik ją prisimena ir jos dvasia gyventi tebesistengia Dariaus ir Girėno tautiečiai.
Šį vaizdą, vieną iš daugelio, pažadina nauja Sauliaus Šaltenio pjesė "Lituanika", kurią autorius vadina "karo laiko vaikystės prisiminimais" Lietuvos provincijoje, dr. Žvirblio namuose. Tačiau pjesės sudėtinga perspektyva jau nebe vaiko, o dramaturgo, kuriuo tas vaikas užaugo.
Dr. Žvirblis mirė dar neužbaigęs pastatyti savo planuojamo "Lituanikos" vaidinimo. Pjesei prasidedant, jo projektą, improvizuodami ir nuolat pertraukdami, mėgina tęsti jo sūnus Vladas ir kiti provincijos miestuko gyventojai — gimnazijos direktoriai, gydytojai, dantistai. Jiems trukdo ir jų "Lituanikai" pakilti neleidžia ne tik karo meto ir okupacijos aplinkybės pavojai, cenzūra, bet ir jų pačių silpnybės, žmogiška menkystė. Vis nauji veikėjai perima Dariaus ir Girėno vaidmenis ir vis suklumpa, savaip išduoda transatlantinius didvyrius. Jie atkuria tikroviškus, beveik vadovėliškus Dariaus ir Girėno gyvenimų fragmentus. Iš jų netobulų lapų išgirstame Atlanto nugalėtojų testamentą.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
KAZIO SAJOS PJESĖ APIE MOTIEJŲ VALANČIŲ |
|
|
|
Praėjusiais metais Kazys Saja dramatiškai paskelbė, jog, cenzorių ir biurokratų ujamas, jis atsidūręs medžio viršūnėje, ir atsisveikino su "daugiaveidžiu teatru". Bet 1988 m. gegužės mėnesį dramaturgas sugrįžo į "Pergalės" žurnalą su nauja pjese, pavadinta "Žemaičių piemuo". Tai gera naujiena visiems Lietuvos dramos ir teatro mylėtojams, kurie nenustojo tikėjęsi, kad jis nulips nuo to medžio. Šią pjesę P. Gaidys žada pastatyti Klaipėdos teatre.
Savo pjesėje Saja padalina vyskupo Motiejaus Valančiaus laikų Lietuvą į tris dalis. Tai tautos gynėjai ir žadintojai; caro viršininkams tarnaujantys tautos išdavikai; ir engiama, tamson gramzdinama liaudis, kurią reikia vesti į šviesą. Pjesę dominuoja Valančiaus figūra. Jis lietuvybės puoselėtojas, Varnių Akademijos kūrėjas; jis kovoja su girtavimu ir baudžiava; atlaidus, humaniškas, pragmatiškas, demokratiškas; jis guodžia, globia, mokina, vaduoja. Valančius prilygsta Prometėjui, šviesos nešėjui, nes ir jo kepenis lesa caro erelis. Žemaičių vyskupas idealizuotas, bet autorius neslepia ir jo silpnybių, vaizduoja jį save plakantį už sušaudytųjų sukilėlių "apšmeižimą" ir nepriklausomybės atsisakymą — už kompromisus su tiesa ir sąžine.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
|
ŽEMAITYTĖS MONOGRAFIJA APIE GALAUNĘ |
|
|
|
"Ką žmogus sugeba, ką pajėgia padaryti, tas ir lieka žmonijai ar savo kraštui. Ką aš pats laikau vertingiausia savo gyvenime padaryta — tai mano darbas muziejuje, darbas su liaudies menu..." Šitaip pasisako Lietuvos menotyros ir muziejininkystės veteranas universiteto profesorius Paulius Galaunė Zitos Žemaitytės parašytosios monografijos priešlapyje. Autorė gyvena Vilniuje, parašiusi kelis veikalus ir daugelį straipsnių. Jos naujausios knygos metrika tokia PAULIUS GALAUNĖ. Zita Žemaitytė. Vilnius 1988. "Vagos" leidykla, 1988. Recenzavo Irena Kostkevičiūtė ir Viktoras Liutkus. Dailininkas Saulius Chlebinskas. 248 psl.; 52 psl. iliustracijų tarp teksto psl. 96 - 97. Tiražas 6,000, kaina 2.80 rb.
Knyga tematiškai suskaldyta į daugelį skyrelių maždaug chronologine seka. Tie biografijos skyreliai apibendrinti antraštėmis, kurios apibūdina plačiašakį, derlingą Galaunės gyvenimą: Ilgo kelio pradžia, Didelių darbų priešaušriuose, Kultūros turtais besirūpinant, Platėjantys veiklos barai, Muziejininkystės puoselėtojas, Pedagoginis darbas, Bibliofilas, kolekcionierius, XXVII knygos mėgėjų draugija, Dailėtyrininkas - muzeologas, "Daug ką nusinešiau su savimi..." Priede bibliografija, santraukos rusų ir anglų kalbomis, pavardžių rodyklė. Sis Žemaitytės veikalas yra ne tik pasižymėjusio lietuvių kultūros veikėjo biografija, bet ir gilus, platokas žvilgsnis j profesorių Galaune supusius žmones, įstaigas, organizacijas. Tai yra Nepriklausomosios Lietuvos, jos prologo ir epilogo kultūrinio gyvenimo panorama.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
ANTANO GAILIUŠIO "SAVANORIO DUKTĖ" |
|
|
|
Stebiuosi išeivijos kai kurių raštingų pensininkų ištverme. Ankstesniuose metuose neturėję laiko, o gal ir noro knygoms parašyti, žiūrėk, brandžios senatvės sąlygomis išsijuosę rašo ir spausdina veikalus. O tam gi reikia ne vien ištvermingumo, bet ir sugebėjimo. Sakykite, o kas iš mūsų intelektualių senjorų nesugeba rašyti romanų? Tikriausiai nė vienas neprisipažintų.
Taigi rašo žmonės. Neeikvoja brangaus laiko prie televizoriaus. Proto ir valios padedami, raštu išsako tai, kas per ilgą, neretai sunkų gyvenimą susitelkė patirties aruoduose. Rašo ir Antanas Gailiušis. Neseniai Aidų paprašytas parecenzuoti, perskaičiau jo intriguojančiai pavadintą romaną Savanorio duktė. Prisiminė A. Puškino romano pavadinimas Kapitono duktė. Pasirodo, kad ir Gailiušio savanoris yra pasiekęs kapitono laipsnį. Taip pat Antano Gailiušio rašyme, kaip ir Puškino, nėra bereikalingo puošnumo: pasikliaunama tikslia bendrine kalba. O tai jau didelis pliusas, kai pagalvoji apie mūsų profesionalių prozininkų per dailų žodingumą.
Knygos aplanke nurodoma, kad autorius "kilęs iš Panevėžio apskrities, Troškūnų valsčiaus. Gimnaziją baigė Ukmergėje, Vytauto Didžiojo Universitete baigė teise. Buvo Kretingos ir Plungės apylinkių teisėju. 1949 atvyko į JAV, gyvena Philadelphijoje, Pa." Darbavosi PLB valdyboje. Visuomeniniais ir teisiniais klausimais straipsnius rašė Lietuvoje ir JAV.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
