| |
|
|
3 kovas
|
|
Dešimt metų be dr. Antano Trimako |
 |
 |
 |
|
Parašė DOMAS JASAITIS
|
VLIKas 1973 lapkričio mėn. minėjo savo veikloS trisdešimtmetį. Jo visi buvusieji pirmininkai — Steponas Kairys (1943-45), Mykolas Krupavičius (1945-55), Antanas Trimakas (1957-64), Vaclovas Sidzikauskas (1965-66) — yra mirę. Gyvųjų tarpe yra Jonas Matulionis (1955-57), neseniai minėjęs savo deimantinį gimtadienį.
Šie visi asmenys savo sugebėjimais ir darbais yra likimo iškelti į pirmutines gretas kovotojų dėl Lietuvos išlaisvinimo. Svarbu tuos asmenis ir jų veiklą pažinti, nes tik tuo būdu galima teisingiau nusmaigstyti gaires ateities laisvinimo veiklai.
Šių metų vasario 27 sukako dešimt metų nuo dr. A. Trimako mirties. Ta proga prisiminsime jo asmenį ir darbus.
1.
Antanas Trimakas gimė 1902 birželio 19 Taup-rių km., Saločių vis., Biržų aps. Baigęs Biržų gimnaziją (1924), studijavo teisės, ekonomikos ir politikos mokslus Kauno un-te, Tarptautinės teisės akademijoje Hagoje (1931-32) ir Tarptautinių politinių mokslų mokykloje Ženevoje (1936). 1930 m. Lille'o katalikų un-tas jam suteikė ekonominių ir politinių mokslų daktaro laipsnį.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
|
Parašė Aloyzas Baronas
|
 Veteranų dienos parado metu pradėjo lyti. Mes trys, stebėję paradą nuo šaligatvio, sulindom į nedidelę kavinę ir žiūrėjom pro langą i skubiau judančias karių gretas ir pradedančius nuo lietaus bliukšti gyvuosius paveikslus. Kai paradas baigėsi, gėrėme kavą ir nei iš šio, nei iš to pradėjome beveik piktai ginčytis. Tur būt, todėl, kad karių gretos mums priminė eilę politinių įvykių ir karų, kurių tėkmėje ir mūsų tėvynė prarado laisvę.
— Skaruli, — kalbėjo man mokytojas Lukas, — aš manau, kad tu tiki, jog ne viena duona žmogus gyvas.
— Bet, kai nėra rūpesčių dėl duonos, žmogus yra bent dalinai laimingas, — kalbėjo verslininkas Vitkus, — žinoma, daug kas priklauso ir nuo paties žmogaus nusiteikimų.
— Kiekvienas kai ko nori daugiau negu tik duonos, — kalbėjau, — juk ir šis paradas buvo suruoštas ne duonos reikalui, bet buvo demonstracija, kad gerbia žuvusius, kad akcentuoja auką ir laisvę.
Bet Vitkus nesutiko. Jam atrodė, kad šiais laikais visi nori tik gero gyvenimo, ir, kad būtų patogiau, didžiosios valstybės užmerkia akis, nematydamos kitų didelių valstybių nusikaltimų.
— Net ir Lietuvoj, — kalbėjo jis, — žmogus apsipranta su viskuo, tenori tik ramaus gyvenimo, tik duonos, turint galvoje ją, kaip visą materialistinį geismą, — tvirtino Vitkus, bet man atrodė, kad jis taip darė ne iš įsitikinimo, bet daugiau iš neapykantos visiems, kurie užmerkia akis, kad nematytų neteisybės.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
IŠ GYVENIMO NEIŠDILDOMA RELIGIJA |
|
|
|
|
Parašė A. ir A.
|
 Kad religija ne tik nenyksta iš mūsų tarpo, bet kad ji savo esmėje nepasikeitusi nuo paskutinės ledynų gadynės, teigia Andrew M. Greeley vienoje iš savo vėliausių knygų, Unsecular Man: the Persis-tence of Religion (Shocken Books, 280 psl, 7.95 dol.). Autorius yra sociologas (ligi pernai profesoriavęs University of Chicago, kuriame dėstė 10 metų), katalikų kunigas, į kurį su nepasitikėjimu žvelgia JAV katalikų ir kairė ir dešinė, nes kietų žodžių jis dažnai nepašykšti abiem. Greeley nepaprastai produktyvus rašytojas: — neskaičiuojant jo profesinių sociologinių straipsnių, kasmet pasirodo bent pora jo knygų, gvildenančių tikėjimo vaidmenį asmeniškame ir bendruomeniniame gyvenime. Jau vien toks autoriaus pristatymas gali sukelti skaitytojui abejonę, ar Greeley nėra išsirašęs, ar beturi ką pasakyti. Čia kaip tik maloni staigmena: Greeley pats nepretenduoja į gelmę ar didelį originalumą, bet jis turi talentą atrinkti ir paaiškinti kai kurias svarbesnes sociologines, psichologines ar teologines įžvalgas ir išvesti jų visuomenines implikacijas. Greeley tikrai reikalingas Amerikos katalikų gyvenime ne tik kaip veiklus ir kontroversinis jo dalyvis, bet ypatingai dėl to, kad jis padeda mums tą gyvenimą geriau suprasti. Greeley yra daugiau negu populiarizatorius, tačiau ir tą rolę jis atlieka su entuziazmu — jis tikrai turi airišką šnekėjimo dovaną. Bet kas jo kalbai ir jo raštams būdinga — tai jo paties gilus įsitikinimas dėstomais teiginiais ir drąsus atvirumas.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
|
PENKTOJI DAILĖS PARODA NEW YORKE |
|
|
|
|
Parašė R. Viesulas
|
Paroda vyko 1974 vasario 9-17 Kultūros Židinyje, Bro-oklyn, N.Y. Vasario 16 šventės proga ir pažymint Kultūros Židinio atidarymą surengė šią parodą JAV Lietuvių Bendruomenės New Yorko apygardos valdyba. Paveikslams atrinkti jury: Aleksandras Vakselis, Č. Janusas, J. Rūtenis, K. Žo-romskis. Premijoms skirti Jury: Aleksandras Vakselis, A. Elskus, Č. Janusas, V. Kašubą, V. K. Jonynas, Lietuvių Fondo 1000 dol. premija paskirta Kazimierui Žoromskiui už paveikslą "Trečias matavimas". Lietuvių Bendruomenės New Yorko Apygardos pirmoji — 300 dol. premija paskirta Reginai Ingelevičienei už paveikslą "Kompozicija nr. 10", antroji — 200 dol. premija paskirta Vidai Krištolaitytei už paveikslą "Auka", be to, 100 dol. premija už lietuvišką tematiką paskirta Aleksandrai Vitkauskaitei-Merker už paveikslą "Koplytėlės". Kunigų Vienybės premija už religinį meną paskirta Pauliui Jurkui už paveikslą "Rūpintojėlis". Garbės pažymėjimai paskirti: 1. I. D. Griežei už triptiką "Prieš du milijonus metų", 2. J. Rūteniui už paveikslą "Vyturėlio giesmė", 3. P. Lapei už paveikslą "Kompozicija nr. 6", 4. J. Sodaičiui už paveikslą "Šauklys", 5. O. Paškevičienei už paveikslą "Vaisiai", 6. J. Paukštienei už paveikslą "Jaunas žvejas" .
Red.
Su lietuvių institucijų pradėtomis skirti premijomis, gal būt, būsime naujo vystymosi išvakarėse — tai gali įnešti tam tikro vitališkumo mūsų dailės gyvenime. Ar tai pakels bendrą kūrybinį lygį — sunku pasakyti. Bet aktyvus Lietuvių Bendruomenės ir Lietuvių Fondo rėmimas dailės premijomis bus bent nauja paskata. Lietuvių Fondo ir Lietuvių Bendruomenės pastangos ta linkme yra sveikintinos.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
MUZIKOLOGŲ IR LITERATŪROS ISTORIKŲ DĖMESIUI |
|
|
|
|
Parašė V. Daugirdaitė Sruogienė
|
Algis Šimkus savo straipsnyje 'Lietuviškos operos istorijos paraštėje, Stasio Šimkaus "Pagirėnai" (Aidai, 1973, Nr. 7, p. 310), apibūdindamas operos genezę, pažymi, kad pradžioje kompozitorius norėjo turėti libretą, panaudodamas /iliaus (Jono Jonylos) baladę apie nugrimzdusį dvarą ir jo karalaitę. Jis rašo:
. . . Šimkui atėjo mintis kreiptis šiuo reikalu į tuo laiku iš studijų Muenche-ne grįžusį Balį Sruogą. Jis pasikvietė Sruogą savo steigiamos muzikos mokyklos konkursinių egzaminų komisijos nariu. Sruoga 1924 m. vasarą atvyko su šeima Klaipėdon ir kuriam laikui apsistojo pas Šimkų Smiltynėje, kur jie kartu su Ži-lium praleisdavo ilgas valandas, diskutuodami ir planuodami naują operą. Kadangi kompozitorius tuo laiku buvo tvirtai apsisprendęs, kad jo opera būtų pagrįsta Žiliaus poema, Sruoga jautėsi gerokai prašomame darbe suvaržytas. Jis tačiau sutiko pabandyti ir po kiek laiko pateikė dalį libreto su nurodymu: "Kas tiks, vartok, o kur ne, tegul kitas bando".
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
|
|
|
<< Pradžia < Ankstesnis 1 2 3 4 Sekantis > Pabaiga >>
|
|
JPAGE_CURRENT_OF_TOTAL |
|
|
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
