Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
MASKVINES "LAISVĖS" TIRONIJA PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Žlt.   

Sovietų okupuotoji Lietuva yra dviguboj vergijoj — užgrobta rusų, kurie patys kenčia komunistinę tironiją. Nesant laisvės patiems rusams, negali jos būti ir visiems sovietų valdžioj.

Humanizacinėj pažangoj laisvės vertė taip visų įsisąmoninta, kad ir prievarta turi dangstytis laisve. Ir sovietinė konstitucija laiduoja sąžinės laisvę. Tačiau ir po visos postalininės "libe-ralizacijos" (vėl beįšalusios) dar neprižengta nė prie carizmo laisvių. Nauja, kad vis dažniau protestuojama prieš sovietinį laisvės paneigimą.
Iš Lietuvos ligi šiolei tokių viešo protesto balsų negirdėjome. Dabar kitais būdais spiriama-si prieš maskvines užmačias. Ir reikia jau tikro taurės perpildymo, kad būtų atvirai pasisakoma.

Nesiliaujamas tikėjimo persekiojimas yra ta sritis, kur nebegalima tik tyliai kentėti, o reikia viešai kelti balsą. Ir jis keliamas. Pereitų metų pradžioj Vilkaviškio vyskupijos kunigai kreipėsi į Sovietų Sąjungos ministrų tarybos pirmininką dėl Kauno kunigų seminarijos. O vasarą vėl Maskvon kreipėsi Vilniaus vyskupijos kunigai. Neseniai jų raštą skaitėme ir mūsų spaudoj.

Būdingai šis kreipimasis pradedamas Lenino reikalavimu, kad "kiekvienas turėtų pilną laisvę visiškai laisvai išpažinti bet kurią tikybą". Ne tik nenorima atvirai pripažinti tikėjmo persekojimą, bet tiesiog tai laikoma šmeižimu: sąžinės laisvė esanti užtikrinta pačiu bažnyčios atskyrimu nuo valstybės. Deja, kai visur šis principas reiškia valstybės nesikišimą į bažnytinį gyvenimą, tai sovietai praktikuoja valstybės kišimąsi į visus "kulto reikalus". Ne tik perimti visi cariniai varžymai, bet ir naujų prigalvota. J. Rugienis toli pralenkė Muravjovą "sąžinės laisvės užtikrinimu Tarybų Lietuvoje" (jo 1965 išleistos brošiūros antraštė).

Faktai tokie aiškūs, kad nereikia nė komentarų, kaip sovietai reglementuoja sąžinės laisvę tikintiesiems. Vienintelei kunigų seminarijai klierikų skaičius aprėžtas iki 30, o kandidatų atrinkimą vykdo sovietiniai pareigūnai. Iš 5 vyskupijų trys jau seniai be vyskupų. Du vyskupai jau 10 metų ištremti iš savo vyskupijų. Trukdomas kunigų pastoracinis darbas, draudžiamos net kanonų reikalaujamos jų rekolekcijos. Paneigta laisvė turėti spaudą. Tiek kunigams, tiek pasauliečiams katechetams draudžiama vaikus parengti pirmajai komunijai. Tikintieji šnipinėjami ir "drausminami" darbovietėse "aptarimais" ir net šalinimu iš darbo. Daugely bažnyčių neleidžiama skambinti varpais. Net mirusių laidojimas regle-mentuojamas . . .

Be abejo, ši kova prieš tikėjimą vedama ateistinio komunizmo vardan. Bet taip pat ji yra ir rusifikacinės programos dalis. Muravjovas buvo carą įspėjęs, kad tol rusai negalės būti tikri savo moraline persvara, kol krašte viešpataus katalikybė. Panašiai dabar porina sovietinio "internacionalizmo" skelbėjas G. Zimanas: "Bažnyčia yra vienintelis legalus nacionalistinės ideologijos prieglobstis" (Per suklestėjimą į vienybę, 1968, p. 327).

Beatodairine prievarta sovietams pavyko nukrikščioninti Lietuvos jaunimą. Bet ar tai jau palaužė jo tautinę atsparą? Toli gražu. Užtat nepasitikima savo "pergale" ir vis iš naujo intensyvinama kova prieš "vienintelį legalų nacionalistinės ideologijos prieglobstį". Tas ir yra vargas, kad tironija niekada negali būti tikra laimėjusi. Laisvė iš žmogaus širdies galutinai neišplėšiama. Taip pat ir tikėjimas, ypač tada, kai norima jį prievarta išplėšti. Žlt.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai