Parašė Kotryna Grigaitytė
|
MEDŽIŲ VĖLĖS Ir aš, ir tu pavirtame medžiu . . . Sūbuodami šešėliuos braidom, Kirtimuos rinkdami dainų posmus Saulės išgarintus, be aido.
Medžių vėlės, šešėliais nugulę, Prieš naktį rūkais užsikloja. Uogienojais, mirtažolėm, skujom Pakvimpa mūs rankos ir kojos.
VELYKOS
Prisidengdama mėnesiena, Šešėlių miškais, Mano motina pareina, Rinkdama kietų žemuogių lietų. Pro nepastatytus kryžius, Pro nesupiltus guburėlius, Kadugio šakelėje Nešdama pašventintų ugnį, Ji pareina.
PAVASARIS
Žaluma trykšta žiežirbom Net saulė nusiminus: Gelsvais purienų ežerais Visi skliautai užtvino.
Rėdosi medžiai šventiškai. Nusimeta net kerpes. Eglutė ąžuolo glėby Sumišus užsimerkia.
Skambiais upėtakio krantais Perkūnija atjoja. Upokšniai šuoliu šoktelia Į virpulingą srovę.
Vaiskioj platybėje laukų Dairaisi, lyg . . . pamišęs. Nuo girios žvelgia į tave Slaptingos, žalios nišos.
MERGAITĖ
Esu šaknis nutrūkusi žemėje — Pavėsio žiedlapis niekad neišsiskleidęs . . . Su deginančiu troškimu — Skristi . . . pakilti.
Kad galėčiau priimti tave, Kaip lelija priima saulės spindulį —
- - - - - - - - -
Mano kėdės atrama Gūdžiai sminga į tavo krūtinę. Nuvežk mane prie greitkelio, Kur, liūto nasrus ištempęs, Bėga gyvenimas. Noriu užgesti nuo švilpiančio vėjo, Noriu užgesti apšviesta Tavo akių spindėjimo. V. Vizgirda: Moteris ir vyras (1934) M. K. Čiurlionio dailės galerijoj Kaune
LIETUS SUVALKIJOJ
Krinta debesys kaip medūza. Sužvilgo langai ugnimi Stiklo veidu ne ašaros srūva, Tik lašai palaimos kupini.
Suaižėję rytmečio lūpos Į žemę godžiai įsisiurbia. Upeliūkščio kreivė pasisukus Į patilčio dundantį gurbų.
Sausra nusiminus, pageltus, Prisišlieja pilkos sąsparos. Antys gi, prisitaškiusios deltoj, Karavanu sugrįžta namo.
Laumių debesis iškočiotas, Pakabintas per naktį ant svirties. Girti beržai iš Bagotosios, Primigt pakelėje suvirtę . . .
|