|
|
1962 m. 7 rugsėjis
MAIRONIO SUKAKČIAI ATŽYMĖTI |
|
|
|
Parašė A. V.
|
Šis "Aidų" numeris skiriamas Maironio sukakčiai atžymėti. Čia sutelkta medžiaga norime bent kukliai prisidėti prie mūsų didžiojo poeto atminimo, — prie gausių balsų apie jo gyvenimą ir kūrybą įvairiausiuose pasaulio kraštuose. Kadaise Adomas Jakštas rašė, kad Maironis yra tik Lietuvos žemės poetas, nepakilęs augščiau Šatrijos kalno. Šiandien Maironio vardas mūsų tautiečių su meile tariamas kuo plačiausiuose pasaulio kraštuose, — ne tik Lietuvoje, bet ir tokiose žemėse, kaip Australija, Naujoji Zelandija, Brazilija ar Kolumbija, nekalbant apie Ameriką, Angliją ir Kanadą, kur lietuviai nuo seno tirščiau susimetę. Maironio vardas, jo kūryba ir jo idealai lietuvį nulydėjo į svečias šalis; jo posmai guodžia, stiprina, žavi ir veda jį šios žemės keliais.
Prabėgus daugeliui metų, kai pasirodė "Pavasario Balsai" ir "Tarp skausmų į garbę", Maironis yra įsišaknijęs mūsų tautoje, gyvena su ja ir šviečia jai. Lietuvių tautos istorijoje nedaug berasime vyriį., kurie būtų taip paveikę mūsų žmones, uždegę juos vilties bei ryžto liepsna. Šiuo atžvilgiu Maironis nėra vien tik poetas, bet ir vienas iš istorinių mūsų tautos veiksnių.
|
Skaityti daugiau...
|
MAIRONIO LIKIMO PARAŠTĖJE |
|
|
|
Parašė A. NYKA NILIŪNAS
|
Maironis apaštališko protonotaro drabužiuose savo bute Kaune — 1931. VI. 19.
Maironį su tauta jungė poezija, ir nuo jos skyrė kartais tiesiog fatališka tarpusavio nesupratimo bei įvairiausių nesusipratimų grandinė. Nuo pat jaunystės jį persekiojo niekuomet nepaliekantis nesupratimo grėsmės šešėlis. Jau savo ankstyvojo periodo eilėraščiuose Maironis čia patetiškai skundėsi būsimojo nesupratimo galimybe, čia vėl save ramindamas guodėsi atsigriebimu ateisimose kartose (plg. "Išnyksiu kaip dūmas", "Jei po amžių kada", "Pasitikėjimas savim" etc), tuo išreikšdamas savo ilgesį būti suprastam. Tačiau, nežiūrint to, Maironio žmogaus ir poeto santykis su savo skaitytojais ir dainuotojais visuomet pasiliko tipingu vienišojo santykiu su minia. Poetas nesistengė ar neįstengė išeiti iš savo tour d'ivoire vienatvės, o minia savo ruožtu jokiu būdu nesutiko įsivaizduoti savojo poeto kasdienybės plotmėje bei fone ir šitaip buvo sudarytas tarsi abiem pusėm priimtinas tarpusavio nepažinimo paktas. Minia arba, tiksliau išsireiškiant, tauta gyvu Maironiu nesidomėjo ir tą savo nesidomėjimą nedviprasmiškai išreiškė, nerasdama jam vietos savo tarpe ir ištremdama šį pusdievį į abstrakčios legendarinės egzistencijos Parnasą.
Maironiui tatai buvo gal pirmas tikrai sunkus nusivylimas bei pralaimėjimas. Nežiūrint išdidžios odi profanum vulgus kaukės bei laikysenos, ši "dieviškoji tremtis" buvo skaudus smūgis, nes emocinė jo prigimtis j ieškojo žmogiškų kontaktų, kuriuos plėtoti neleido kunigystė ir kuriuos eventualiai būtų galėjusi pakeisti betarpiškai gyvu jausmu reaguojanti tauta, toji pati tauta, kuriai jis buvo tiek daug paaukojęs.
|
Skaityti daugiau...
|
MAIRONIS MANO KARTOS AKIMIS |
|
|
|
Parašė FAUSTAS KIRŠA
|
I Redaktorius pasiūlė man parašyti trumpą straipsnį: "Maironis mano kartos akimis". Imdamas žodį susimaišau mintimis. Keblus reikalas: kartos apybraiža, sąvoka. Kiek paseku mūsų kritikų galvoseną, naujoms kartoms, vištos dėslumu, duodama vienas dešimtmetis, tarytum ankstyvesnės kartos išnyksta, nebeturi savo žodžio nei vertės. Savo laiku aš pats esu kalbėjęs apie kartas, bet joms daviau daugiau erdvės, nebuvau linkęs jas guldyti į Prokrusto lovą.
Sąvoką "mano karta" reikėtų imti 1901 -1962 metų tarpą, nes dar nevisi išmirė, tą tarpą išgyvenę. Kuriuos metus čia turėčiau imti, darosi neaišku. "Mano karta" — aiškūs žodžiai, tik apimtis platoka. Kritikui "kartos" lengviau skaldyti, negu tam, kuris yra skaldomas. Kiekvienas gyvas savo gyvuos metuos. Kol paskutinis "kartininkas" atsiskirs su šiuo pasauliu, jis bus savo "kartoje".
|
Skaityti daugiau...
|
LIETUVA MAIRONIO "JAUNOJOJE LIETUVOJE" IR "RASEINIŲ MAGDĖJE |
|
|
|
Parašė ANTANAS KLIMAS
|
Mums visiems — ir tiems, kurie dar prisimena daraktorių gadynę, ir tiems, kurie lankėme laisvosios Lietuvos mokyklas, ir tiems, kurie lituanistinių žinių įsigijo tremties mokyklose — Maironis yra artimas. Visi gaivinomės jo dvasios polėkiais, jo karštais šūkiais, raginančiais mus darban ir kovon. Dar Lietuvos mokyklos suole karštai deklamavome Maironio "Trakų pilį", "Vilnių", "Pavasarį", "Čičinskį" ir daugelį kitų jo eilėraščių. Jo dainos tikrai lėkė, anot Vaičaičio, "iš kaimo į kaimą pas jaunus senus, gaivindamos širdį, keldamos jausmus" . . . Maironio lyrikos Lietuva buvo mūsų dvasios gaivintoja, įkvėpėja ir uždegėją. Šitame straipsnyje norime kalbėti apie Maironio Lietuvą jo poemose "Jaunojoje Lietuvoje" ir "Raseinių Magdėje". Nereikia nė minėti, kaip sunku yra išsamiau šitokią temą pastudijuoti mūsų sąlygomis: neįmanoma gauti daugelio leidinių, arba gauti jų laiku, bet svarbiausia yra tai, kad mes dar neturime nė vieno mūsų rašytojo pilno akademinio raštų leidimo . . .
|
Skaityti daugiau...
|
KRITIKA APIE MAIRONĮ IKI PIRMO PASAULINIO KARO |
|
|
|
Parašė VLADAS KULBOKAS
|
Pasirodžius periodinei spaudai, tiksliau nuo "Aušros" laikų, mūsų kritiką ima sparčiau augti. Ima rastis ir daugiau žymesnių literatūros veikalų. Žinoma, didesni kritikos straipsniai reti, bet ir recenzijos duoda literatūrinės kritikos vaizdą bei nusako santykį tarp kūrėjo ir visuomenės, išryškina principus, keliamas problemas; matyti net kritikos diferenciacija, tik ne pagal literatūrines kryptis, bet pagal visuomenines: liberalinę, katalikų ir socialdemokratų. Pirmoji akcentuoja romantinę Lietuvos praeitį keliančią literatūrą, ypač vertina poeziją, vėliau pabrėžia jau ir estetines pažiūras, puola grubų realizmą. Antroji, šalia praeities momento, tautiškumo, kreipia akis į katalikybės reikalą, laikosi daugiau dogmatinės estetikos. Trečioji nepalanki praeities garbinimui, kelia apskritai daugiau materialistinę mintį, dabarties reikalus, reikalauja knygų "rūsčios įtalpos", kurios pamokytų kovoti dėl būvio, liaudies ekonominių bei socialinių reikalų, dažnai į poeziją pažiūri neigiamai, reikalauja prozos, realizmo.
|
Skaityti daugiau...
|
MAIRONIS MUZIKOS GARSUOSE |
|
|
|
Parašė J. ŽILEVIČIUS
|
Maironio rankraščio faksimilė, šis eilėraštis buvo jdėtas į penktąją "Pavasario balsų" laidą, išėjusią pirm. pasaulinio karo metu. Visas šios laidos rankraštis drauge su "Mūsų vargų" poemos rankraščiais yra pranciškonų vienuolyne Brooklyne, N. Y.
Kaunas rusų laikais buvo tvirtovės miestas su daugybe kariuomenės, įvairių uniformuotų civilių valdininkų. Buvo ir gubernatūros įstaiga. Kur pažvelgsi — visur rusai. Nebuvo nei lietuviškų vaidinimų, nei spaudos, nei susirinkimų, nei chorų. Vien tik vienoje kitoje bažnyčioje lietuviškas pamokslas, lietuviška giesmelė. O šiaip skambėjo lenkų kalba.
Tokiame tad Kaune 1892 metais susitiko du būsimieji mūsų meno didžiūnai: poetas Maironis ir muzikas Naujalis. Poetas nuo mažens augo grynai lietuviškame kaime ir dabar savo eilėmis žadino tautą. Muzikas, nors ir lietuvis, vaikystės dienas leido Raudondvary, prie lenko grafo Tiškevičiaus dvaro, lenkiškoje aplinkoje; tėvas buvo zakristijonas, tad sūnus vargiai vaikystėje galėjo lietuviškai kalbėti. Ūgterėjusį grafas pasiuntė jį Varšuvos konservą tori j on mokytis muzikos. Ten jis vedė lenkę (vėliau laisvai lietuviškai kalbėjusią). Visą laiką buvo apsuptas lenkų kalbos, draugų ir papročių.
|
Skaityti daugiau...
|
Parašė PR. PAULIUKONIS
|
Maironį kaip poetą žino visa lietuvių tauta. Kaip neeilinį teologą jį gerai pažįsta kunigai, ypač buvę jo studentai. Maironio parašytas traktatas "De justitia et jure" yra nemažas įnašas moralinėje teologijoje apie teisės ir teisingumo supratimą. Savo laiku buvo geriausias veikalas moralinės teisės klausimu visoje Rusijos imperijoje.- Bet Maironis kaip istorikas ar teisingiau, kun. dr. J. Matuso žodžiais tariant, Lietuvos istorijos rašytojas, mažai kieno dėmesį yra atkreipęs. O vis tik anuo metu jo parašytoji Lietuvos istorija buvo geriausias vadovėlis.
Maironis tautinio atgimimo veikėjas
Maironis yra brendęs prasiskleidžiančio lietuvių tautinio susipratimo laikotarpyje, kada lietuvių veikėjų dėmesys ypatingai buvo nukreiptas į tautos istoriją. Caro valdžios varginama ir kankinama tauta buvo gaivinama garbingos praeities vaizdais. S. Daukantas knygoje apie lietuvių būdą rinko kuo gražiausius žodžius nušviesti lietuvio praeities gyvenimui ir papročiams, kad atsvertų tuometinį rusų priespaudos vargą Lietuvoje. Net lietuvių dignitoriai vyskupai, M. Valančius ir A. Baranauskas, augš-tino pagonišką Lietuvą. Dr. J. Basanavičius, iš profesijos gydytojas, visą gyvenimą pašventė lietuvių tautos praeities tyrinėjimams. Pirmo "Aušros" numerio viršelyje jis padėjo motto: Žmonės, nepažįstą istorijos, visada yra vaikai. Į žanginiame laikraščio straipsnyje pasisakė, kad "Aušros" didžiausias rūpestis būsiąs supažindinti brolius lietuvius su garbingais sentėvių veikalais, ir ragino visus domėtis lietuvių praeities žygiais, gyvenimu, tikyba, papročiais ... Ir kiti aušrininkai studijavo Lietuvos istoriją: J. Šliūpas parašė dviejų didelių tomų veikalą, V. Pietaris — istorinę apysaką "Algimantą" ir pora studijėlių iš Lietuvos praeities.
|
Skaityti daugiau...
|
MAIRONIS APIE LIETUVIUS RAŠYTOJUS |
|
|
|
Parašė Pr. Pauliukonis
|
IŠTRAUKOS IŠ MAIRONIO "TRUMPOS LIETUVIŲ RAŠLIAVOS APŽVALGOS"
"Aidų" Redakcijos prašomas, parinkau keletą būdingesnių ištraukų iš Maironio "Trumpos lietuvių rašliavos apžvalgos", pridėtos prie 1906 m. išleistos trečiosios laidos Lietuvos istorijos. Tos ištraukos rodo, kiek Maironis anuo metu, kai dar nebuvo jokios rimtesnės lietuvių literatūros studijos, jau buvo susipažinęs su lietuviška raštija. Lietuvių literatūrą Maironis skirsto į du laikotarpius: pirmasis nuo XVI a. iki paskutinio devynioliktojo amžiaus ketvirčio, o antrasis iki paskutinių laikų. Pirmojo laikotarpio lietuvių literatūroje Maironis pastebi tris ypatybes, nuo kurių ir pradedamos ištraukos.
Teksto kalba paliekama maironiška, tik rašyba truputį pataisyta. Pav. Maironis nevartojo "ū", tariamoje nuosakoje "ų" ir kt.. Pr. Pauliukonis *
|
Skaityti daugiau...
|
MAIRONIO VASAROS BERNOTUOSE 1906-1914 tarpe |
|
|
|
Parašė JULIJA LIPČIŪTĖ - GEČIENE
|
Iš Maironio seserėčios atsiminimų
Maironio tėviškė Pasandravys-Bernotai buvo gražioje vietoje. Per tų ūkių laukus tekėjo srauni Sandrava ir Luknė, Dubysos prieupiai. Nors tai nedidelės buvo upės, bet jas gražino jų augšti krantai, vietomis beržynėliais, kitur ąžuolynėliais pasipuošę. Slėnio sodrios pievos— tikri . gėlynai. Krantų medžiuose ir krūmuose lakštingalų būriai suko sau lizdus, o vakarais jų žavingas čiulbėjimas sklido po visą apylinkę.
Bernotų gyvenamas namas buvo nemažas, gerai išplanuotas ir gražiai įrengtas. Maironis pasiskyręs buvo sau vasarai kambarį viršuje su dideliu balkonu į vakarų Luknės-Dubysos pusę. Nuo to balkono buvo gražus reginys, ypač saulei leidžiantis. Ten geriausiai buvo klausytis ir lakštingalų koncerto.
|
Skaityti daugiau...
|
IŠ MANO ATSIMINIMŲ APIE POETĄ MAIRONĮ |
|
|
|
Parašė JUOZAS MIKUCKIS
|
Maironis apaštališko protonotaro drabužiuose 1931. VI. 19 savo bute
Jonas Mačiulis-Maironis poetas-dainius, ku-nigas-vaidila. Lietuvių poezijoje — pirmūnas, naują žodį taręs. Pirmasis mūsų eleginės kalbos dainuojantį skambumą į Parnaso augštybes į-kėlęs. Dar savo jaunystėje žavėjausi Vienažindžio "Sudiev, kvietkeli tu brangiausias"; vėliau Kudirkos himno žodžius kartojau arba jo "Varpą" mintinai mokiausi; gėrėjausi Adomo Jakšto "Jūra motinėlė"; Prano Vaičaičio "Kur bakūžė s?manota" ir "Yra šalis, kur upės teka"; Jovaro "Ko liūdi, berželi, ko liūdi?"; Motiejaus Gustaičio: "Žvaigžde mano, žvaigžde šviesi, kur nuo manęs danginiesi?" Tada nepaprastais akordais man suskambėjo ir mintinai mokiausi ir pirmą kartą viešai Kauno "Dainoje" skaičiau Maironio "Maldą": Kad širdį tau skausmas, kaip peiliais suspaus, Kad žmonės pabėgs ir tavęs neužstos, Pakelk tada širdį nuo žemės aukščiau, O bus tau be žodžių kentėti lengviau.
|
Skaityti daugiau...
|
MAIRONIS REKTORIUS IR MOKYTOJAS |
|
|
|
Parašė STASYS YLA
|
Septynerius metus Maironis buvo mūsų rektorius ir šešerius — mokytojas. Tai, rodos, gražus laikas, jį iš arčiau pažinti ir susidaryti vaizdą apie jo asmenį. Tačiau dvi aplinkybės apriboja šį reikalą. Viena, mes buvom per jauni labiau domėtis, ypač objektyviau apie jį spręsti. Antra, pats Maironis buvo savo saulėleidžio ženkle. Jis mirė tais pačiais 1932 metais, kai mes išėjome iš jo mokyklos.
REKTORIUS Rektorius yra funkcija, titulas, instancija, kuri mokykloj nustelbia asmenį. Retai mes jį vadinome Maironiu ar Mačiuliu, stačiai — rektorium. Jei visi rektoriai būna tolima augšty-bė, retai prieinama, tai Maironis ypatingai. Pas Maironį buvo siunčiami galutiniam sprendimui tie, kurie turėjo kokią sunkią problemą. Šis sisteminis momentas subjektyviai tolino nuo mūsų Maironį. Tolimas jis darėsi ir tuo, kad gyveno ne pačioj seminarijoj, o šalia jos — savuose namuose. Nors tie "Maironio Namai" buvo čia pat, bet juos ir jų sodelį skyrė nuo mūsų augšta mūro tvora. Joje buvo visad uždaros, rakinamos durys, pro kurias iš už mūro ateidavo į mūsų sodybą ir vėl išeidavo mūsų rektorius. Atrodė, jis slepiasi, jieško vienumos ir ramybės nuošalioj vietoj. Į antrus metus po jo mirties teko gyventi jo namuose ir naudotis šiuo sodeliu. Jis buvo panašus į seminarijos sodą. Jo centre buvo augštoka granitinė Jėzaus Širdies statula, daryta kažkurio lietuvio dailininko. Takeliai, keletas suolų ir daug vaiskrūmių bei vaismedžių, be to, gėlių. Visa tai prižiūrėdavo jo sesuo Marcelė, kuri jam šeimininkavo.
|
Skaityti daugiau...
|
IŠ MANO ATSIMINIMŲ APIE MAIRONĮ |
|
|
|
Parašė KAN. M. SANDANAVIČIUS
|
Maironio valgomasis kambarys, kai butas buvo paverstas muzėjumi. Nuotr. V. Augustino
1918 metais atvykęs slapta į Kauną (vokiečių okupacinė valdžia neleido tada keltis iš apskrities į miestą) tęsti karo metu pertraukto mokslo "Saulės" gimnazijoj, aš ir mano gimnazijos draugai žiūrėjom į Maironį kaip į kokį pusdievį-milžiną. Drąsiai galima sakyti, kad Maironio dainos davė mums, gimnazistams, drąsos demonstruoti Laisvės Alėjoj prieš vokiečius, nušovus Eimutį, einantį sargybą prie Amerikos misijos. Ta pati dvasia įkvėpė mūsiškių būrį stoti savanoriais, iš kurių V. Dovydaitis ir Bielinauskas negrįžo.
|
Skaityti daugiau...
|
MAIRONIANA Tremtyje —1945 -1949 metų |
|
|
|
Parašė ALEKSANDRAS RUŽANIEC-RUŽANCOVAS
|
"Aidų" žurnalui parengta bibliografija
Maironio poezija anais sunkiais DP stovyklų gyvenimo laikais (1945-49) nebuvo pamiršta. Per nepilnus 5 metus paskelbta 40 eilėraščių periodikoje, kaikurie jų net keliuose laikraščiuose. Išleista 6 Maironio eilėraščių knygos. Palyginus tremties 1945-49 m. su 1960-61 m., praleistais užjūryje, jau išeivių padėtyje, rasime, kad sąlygoms pasikeitus į gera, išleistų Maironio poezijos rinkinių skaičius sumažėjo iki. . . vieno ("Pavasario balsai" XVIII laida, Bernardo Brazdžionio redaguota ir Romoje išleista su Irenos Pacevičiūtės pieštu viršeliu, gaunama "Draugo" knygyne, kaina $3.00). Eilėraščių paskelbta 113. Ir daug daugiau paskelbta atsiminimų apie Maironį ir straipsnių, kuriuose vertinama jo kūryba. Skaitytojai ras šių metų "Draugo" Nr. 118, II d., 6 psl. (gegužės 19 d.) ištraukas iš paskelbtos platesnės bibliografijos "Maironiana 1950-1961". Laikraštyje surašyti 13 autorių atsiminimai apie didįjį poetą ir 23 autorių straipsniai apie jo kūrybą.
|
Skaityti daugiau...
|
PREL. I. KELMELIS AIDŲ MECENATAS |
|
|
|
Parašė Tėv. L. Andriekus. O.F.M.
|
Šio "Aidų" numerio leidėjas yra Newarko lietuvių Švč. Trejybės parapijos klebonas prel. Ignotas Kelmelis, paaukojęs mūsų žurnalui 500 dol. Tą dovaną jis pažadėjo praėjusį pavasarį, minėdamas savo kunigystės 45 metų ir savo parapijos 50 metų sukaktis. Šią vasarą dar prisidėjo ir jo amžiaus 80 metų jubiliejus. Tiems įvykiams prasmingai atžymėti gerb. Prelatas ryžosi finansuoti vieno "Aidų" numerio išleidimą. Didžiai vertindamas Maironį, pasirinko jo garbei skirtąjį numerį. Tokio dosnaus žygio proga malonu čia supažindinti "Aidų" skaitytojus su prel. Ignoto Kelmelio gyvenimu bei darbais.
Gerb. Jubiliatas yra gmęs 1882 m. liepos 30 d. Lazdijų apskrity, Kapčiamiesčio parapijoje, Navikų kaime. Pradinę mokyklą baigė gimtoj parapijoj. Po to privačiai mokėsi Seinuose. Į Ameriką atkeliavo 1901 m. Jauno emigranto kelias buvo sunkus. Pradžioje teko pelnytis duoną fiziniu darbu. Dirbo sunkiai, o po darbo valandų lankė vakarines mokyklas. Atitinkamai pasiruošęs, įstojo į Marijos kolegiją Orchard Lake Mi-chigano valstybėje. Jį domino įvairios mokslo šakos, kaip medicina, technika ir kt. Pradžioje ėmėsi studijuoti medicinos, bet galutinai apsisprendė už kunigystę ir stojo į šv. Ciriliaus ir Metodijaus kunigų seminariją toje pačioje vietoje. Ją baigė, ir 1916 m. birželio 24 d. Grand Rapids katedroje buvo įšventintas kunigu.
Naujasis kunigas pradžioje pasiliko Grand Rapids vyskupijoje, bet, labai trūkstant lietuvių kunigų rytuose, persikėlė į Newarko vyskupiją. 1921 m. jau randame jį vikaraujantį Elizabetho lietuvių parapijoje. Iš ten po metų (1922 vasario 1) skiriamas į Nevoarką Švč. Trejybės lietuvių parapijos klebonu. Toje vietoje tebėra iki šiandien. |
Skaityti daugiau...
|
"Aidų" administracijoje galima įsigyti atspaudą dail. V. K. Jonyno1 piešto Maironio portretd, kuris yra šio nunierid viršelyje. Atspaudas originalo dydžio (12x9), gerame popieriuje, sil dailininko parašu. Kaina 10 dol. Visas iš portreto gautas pajamas dail. V. k. Jonynai dovanija "Aidams". Portretas primins Maironio metus. Jau dabar galimi užsisakyti jo atspaudą, atsiunčiant 10 dol.
|
Redaguoja — Antanas Vaičiulaitis Redakcijos nariai — Leonardas Andriekus, O.F.M., Juozas Girnius, Alfonsas Nyka - Niliūnas Meninė priežiūra — Telesforas Valius Leidžia — Tėvai Pranciškonai Administracijos adresas — Aidai, 680 Bushwick Ave., Brooklyn 21, N. Y. Dailininko adresas — Telesforas Valius, 84 Pine Crest Rd., Toronto, Ont. Canada Redakcijos adresas — Antanas Vaičiulaiti*, 4757 East Ave., S. E., Washington 28, D. C.
|
|
|
|
|
|