| |
|
|
1951 m. 2 vasaris
|
Parašė JONAS NOREIKA
|
KUR TIK AKIS UŽMATO, KUR BENU KLYSTA MINTIS — VISUR MATAU, VISUR PAŽĮSTU AŠ TAVE. AR DIENA IŠAUŠTA, ATSKLEISDAMA KALNUS IR LYGUMAS, AR ŽYDINČIŲ GĖLIŲ KVAPAS NUBANGUOJA PER PIEVAS, AR PAUKŠTIS MIŠKO GLŪDUMOJ SUKLYKSTA — VISUR MATAU IR GIRDŽIU TAVE.
KALĖJIMO RŪSY NYKSTANČIO ŽMOGAUS KAULĖTOS RANKOS TIESIAS Į TAVE. KRUVINOJ KOVOJ GRANATŲ IŠRAUSTOJ DUOBĖJ UŽDUSUSIO KARIO PASKUTINIS ATODŪSIS ŠAUKIA TAVE. MYLIMOJI PRIE LANGO RYMANTI KRŪPTELI IR ŠAUKIA TAVO VARDĄ, IŠGIRDUSI ŽINIĄ BAISIĄ. PALYDI ŽEMĖ IR DANGUS PALYDI ŠAUKSMĄ TĄ. NUO MARIŲ IKI MARIŲ, NUO VIENO ŽVAIGŽDŽIŲ KRAŠTO IKI KITO GIRDISI TAVO VARDAS, O DIEVE!
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
TAUTINES BENDRUOMENES IŠSILAIKYMAS |
 |
 |
 |
|
Parašė VAITIEKŪNAS
|
Žodis tauta ir žodžiai tautinė bendruomenė yra tapatingos reikšmės. Tik tautos sąvoka turi 'daugiau statinės, teisinės, formalinės prasmės, o tautinės bendruomenės sąvoka yra elastingesnė -ir dinamiškesnė, pažyminti organišką tautos buvimo būdą. Socialiniuos moksluos bendruomenės sąvoka palyginti nesena, nors pati bendruomenė yra labai ankstybas žmonių giminės padaras. Sociologijoje bendruomenė priimta laikyti natūraliuosius žmonių sambūrius: šeimos bendruomenė, giminės bendruomenė, tautinė bendruomenė, religinė bendruomenė. Bendruomenė taigi yra toks žmonių sambūris, kurio narių tarpusavio ryšį apsprendžia jų vidinis bendrumas: dvasios bendrumas, kraujo bendrumas, likimo bendrumas, gyvenimo supratimo bendrumas. Tuo tarpu kitus įprastinius visuomenės sambūrius žmonės sudaro, vedami kurių kultūrinių, politinių, profesinių, gamybinių, prekybinių ar kurių kitų naudos tikslų. Kiekviena draugija ar sąjunga, kiekvienas susivienijimas ar klubas turi aiškų tikslą, kurio vedami kai kurie žmonės susitelkia bendrai veikti. Tai yra tikslo sambūriai.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
Parašė PAULIUS JURKUS
|
Dvylikos brolių juodvarnių sesuo Rūtelė, norėdama juos išvaduoti, prižadėjo tylėti dvylika metų. Ji gyveno miške. Ten surado karaliūnas, parsivedė j pilį ir ją vedė, nepaisydamas papročių nei karaliaus draudimo. Jos pamotė ragana gimstančius vaikus išmesdavo pro langą ir visokiais būdais apgaudinėdavo dvarą. Pagaliau teisėjai, nelaukdami iš karo grįžtančio karaliūno, Rūtelę apkaltino raganavimu ir nuteisė mirti.
SUKAS LAUŽO DŪMAI
37
"Raganą, raganą
Lauže tuoj degina!"
šaukia uždusus minia;
Jaunas pasenęs
Bėga iš menės, —
Džiugina dvarą žinia.
Šoka merginos,
Plaukus dabinas,
Vilgo rankas kvepaluos: —
Miško pelėdą,
Didžią jų gėdą,
Kylančios liepsnos nušluos.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
Lietuviškasis kryžius ir jo kilmė |
|
|
|
|
Parašė A. Mažiulis
|
 Mūsų krašte *) sutinkamas įvairių pavidalų kryžius yra labai būdinga lietuviškosios krikščionybės apraiška, kilusi iš tiesioginių lietuvio santykių su Dievybe ir išsivysčiusi kiek neįprastomis, arba tariamai "nekrikščioniškomis", lytimis. Todėl lietuviškojo kryžiaus kilmės beieškant, ne vieno mūsų tautotyrininko buvo padarytas šuolis prieškrikščioniškojon senovėn ir pradėta jis kildinti iš senojo antkapinio stulpo, kuris jau iš labai senų laikų turėjęs būti statomas mirusiajam ant kapo. Ir ši, J. Basanavičiaus, išvestinė lietuviškojo kryžiaus kilmės prielaida, anuo metu (1912) sukėlusi ir gana daug triukšmo, daugelio rašiusiųjų buvo prisiimta ne tiek dėl jos mokslinio patikimumo, kiek iš lietuviškosios savigarbos, iš noro parodyti savo senąją, perdėm lietuvišką, kultūrą visam pasauliui, ir todėl šiandieną ji mūsuose tiek įsišaknijo, jog nuolatos visų kartojama ir net tapo vienintele, nežiūrint, jog visa "lietuviškoji trakologija" senokai jau palaidota.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
ČERVENĖJ SUŠAUDYTŲJŲ SIELOS STOVI PRIEŠ VIEŠPATĮ DIEVĄ |
|
|
|
|
Parašė ANTANAS VAIČIULAITIS
|
1.
Viešpatie Dieve, Tėve geriausias,
Prieglobstys mūsų, žodis, viltis!
Iš Tėvo gimę, grįžom į Tėvą —
Išgirsti balso, regėti veidą,
Numesti našta, išvysti tiesą,
Išmelsti žemei ramų rytojų
Ir pasiguosti, kad daug kentėjom,
Nuolankūs Tavo vaikai.
Prieš Tavo veidą, tylų ir skaistų,
Prieš Tavo Sostą lenkiasi sielos,
Kruvinos, liūdnos — silpnos žaltvykslės,
O mūsų kūnai pūva prie kelio.
Grįžom paklausti, kam mus išblaškė
Vejai atšiaurūs,
Kam mus išžudė rūsčioj vilkstinėj,
Kam Tu tylėjai, kai mes maldavom
Tavo malones.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
Parašė J. Našlaitis
|
Įžangos vietoj
Pasaulinių jėgų žaidimo mastuose regimai pradingusi, negirdėtos visuotinio vyksmo dinamikos užtrenkta, tyli, bet kruvina mūsų tautos kova dar neseniai atrodė neturinti vietos nė istorijos paraštėj. Nežinojime ir iliuzijose paskendę laisvojo pasaulio humanistai nenorėjo apie ją girdėti. Be principų ir be širdies politikos realistai ją smerkė kaip neatsakingą saujelės fantastų bei desperatų avantiūrą, kuri drumstė jų užbrėžtą pokarinės taikos stabilizavimą.
Tų "realistų" garbė buvo trumpa, kaip ir jų vyzdis. Nuvainikuoti jie nūn skęsta užmarštin, palikdami pragaištingą palikimą. Besibaigiančioj žmonijos istorijos epochoj prasidėjusi, mūsų tautos kova įžengia į naują gadynę, kaip vienas iš esmingųjų jos reiškinių, formuojančių jos veidą.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
žiemos Iliuzijos (keturi eilėraščiai |
|
|
|
|
Parašė Juozas Kruminas
|
MEDIS
Lig debesies rankas iškėlęs
Tu neišverksi žalumos.
Tik snigs tave, ir laužys vejas
Nuo sutemos lig sutemos.
Ir vėtrų ūžiančių pavojuj
Kas vienišą paguos tave?
Ne apie medj aš galvojau —
Apie save, apie save. |
|
Skaityti daugiau...
|
|
Parašė Juozas Kralikauskas
|
Motina pasilenkia darže. Su balta skarele. Rudu, anąžiem pačios rankom išsiaustu sijonu. Basa. Ji galėtų būti šiuo metu prigulus pokaičio. Bet ją traukte traukia daržas. Kiekvienas diegelis čia jos pasodintas. Aguonos žydi aukštos ir iš lėto linguoja. Darže dar net maloniau ir ramiau nekaip sodely: čia didesnė jautiesi. Viskas čia šiųmečiai, šviežia, neseniai iš po rankų. Tyliai ir sparčiai auga iš žemės. Žemė — neišsenkama versmė augintoja. Anąkart teisybę Jeronimas iš knygos skaitė, kad žemė yra visų motina, motinų motina.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
Veikalas apie legendų Živilę |
|
|
|
|
Parašė Coppelius
|
1950 m. gruodžio 10—11 dienomis Jurgis Blekaitis Čikagos scenoje įkūnijo Antano Škėmos veikalą "Živilę". Abu spektakliai buvo įdomūs, sutraukė gausius žiūrovus ir praėjo pakilioje nuotaikoje. Veikalas yra labai sceniškas ir naujas lietuviškoje dramaturgijoje; besikeičiantys personažų variantai ir pasakoriaus momento įvedimas yra labai dėkinga medžiaga režisieriui ir aktoriams. Iš kitos pusės tačiau norisi pastebėti, kad veikalas paliko savotiškai liguistą ir nihilistinę nuotaiką, nes jo vedamoji idėja yra labai tuščia ir nepavykusi. Niekas iš mūsų. manau, nora didelis didaktinės kūrybos šalininkas, tačiau tai dar nereiškia, kad idėjiškai silpnas veikalas mums būtų itin prasmingas, ypač prisimenant, kad Svajūno monologai lyg ir stengiasi perduoti mums kažkokią paslėptą idėją. Dėl to ir norėčiau paanalizuoti šį veikalą iš kelių perspektyvinių taškų.
Formalinė veikalo struktūra
Klasinės dramos uždavinys buvo sukelti tikro gyvenimo iliuziją scenoje. Pasikelianti uždanga buvo tarsi langas, atsiveriąs į savotišką vyksmą, einantį kitoje erdvėje ir kitame laike, žiūrovas tebuvo pasyvus stebėtojas. Autorius veikale kalbėdavo tik per savo personažus; kaip asmuo jis veiksme nedalyvaudavo. Scenos rampa buvo neperžengiamas barjeras tarp dviejų tikrovių: gyvenimiškos ir meniškosios.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
Naujo veikalo apie aisčius proga |
|
|
|
|
Parašė Marija Alseikaitė-Gimbutienė
|
Etudes sur la Nationalité des Aestii, I, par Raymond Schmittlein. 320 psi., 25 žemėlapiai, 4 pav., 1 fac-similé. 1948, Editions Art et Science, Bade. Tokia antrašte pasirodė I-asis tomas dideles Raymond Schmittlein studijos, kuri drauge yra ir jo daktaratas. Autorius yra gerai pažįstamas lietuvių bičiulis, prancūzų generolas, kurj laiką prieš II pasaulinį karą dėstęs Kauno Vytauto D. Universitete prancūzų kalbą ir ten gerai susipažinęs su lietuvių kalba, šiandien jis, kaip specialistas kalbininkas, debiutuoja solidžiai išleistu veikalu, savo apimtimi žymia dalimi užpildžiusiu spragą, kurios neužpildė patys Pabaltijo kalbininkai.
"Etudes sur la Nationalité des Aestii" žada apimti net keturius tomus: I. Lietuviškasis vardynas, II. Lietuvių ir prūsų asmenvardžiai, III. Germaniškieji skoliniai baltų kalbose, IV. Baltų tautos senuose istorijos šaltiniuose. 1948 metais išleistas pirmasis tomas "Lietuviškasis vardynas" drauge su įžanga bei plačia ir sistemingai suskirstyta bibliografija visiems keturiems tomams.
|
|
Skaityti daugiau...
|
K. V. Banaitis: LIAUDIES DAINOS III. Išleido Dr. S. Biežis. 1950. 17 p.
Kolumbijos Lietuvis. Nr. 1, 1950.
Česlovas Sasnauskas: LIETUVIŠKA MUZIKA. Redagavo J. Žilevičius. Išleido kun. L. Voisiekauskas. 1950. 133 p. Kaina $3.50.
A. Tyruolis: KELIONĖ. Eilėraščiai. Chicago, 1950. 126 p.
Henrikas Radauskas: STRĖLĖ DANGUJE. Eilėraščiai. Išleido Vytautas Saulius, Chicago, 1950. 110 p
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
Antikristinis šventųjų pagerbimas |
|
|
|
|
Parašė A. Mc
|
Savo "Pasakojime apie antikristą" Solovjovas mini, kad antikristas buvęs ne tik žmonių draugas, "bet ir gyvulių. Jis buvo vegetaras. Todėl uždraudė vivisekciją ir palenkė skerdyklas griežtai priežiūrai. Gyvulių globos draugijos buvo jo remiamos kiekvienu atžvilgiu". Iš sykio šis antikristo bruožas mūsų nė kiek nenustebina. Mes jį kildiname iš švelnios jo sielos, iš visos estetinės jo povyzos, nes Solovjovo antikristas buvo ne tik išmintingas, bet ir gražus. Tačiau atsiminę, kad šis žmogus, tapęs pasaulio imperatoriumi, leido burti-ninkiškais savo tarno Apolonijaus žaibais užmušti popiežių Petrą II ir ortodoksų vyskupą senelį Joną; kad jis įsakė išžudyti dešimtis tūkstančių jam nepaklusnių žydų ir krikščionių; kad jis Kristui ištikimus žmones ištrėmė į dykumas, uždrausdamas jiems apsistoti miestuose ir apskritai gyvenamose vietose; visa tai atsiminę, mes ' pajuntame stovį prieš kažkokią mįslę. Tuomet anti-kristinis gyvulių globojimas pasidaro mums prasmingas ir net nuostabus. Antikristui yra gaila skerdžiamo gyvulėlio, bet jam negaila tūkstančių jo paliepimu žudomų žmonių. Antikristas globoja gyvulius ir lesina pastogės neturinčius paukštelius, bet tremia į negyvenamas dykumas Kristaus šalininkus. Antikristas nevalgo mėsos, bet gardžiuojasi šiltu kankinių krauju, šitos lygiagretės kelia mums kažkokią "niekšybės paslaptį", apie kurią kalba šv. Povilas ir kuri veikia pasaulyje (2 Tesi. 2, 7).
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
Parašė A. Z
|
Nebe nuo šiandien, bet ligi šiandien VLIKo kritika tam tikruose sluogsniuose pasidariusi tarsi gero tono reikalavimu. Įvairiu tonu ir iš įvairių lūpų ši kritika reiškiama. Vieną kartą nusmerkiamas VLIKas tokiu rūsčiu pasipiktinimu, lyg klausimas eitų apie kokius tautos išdavikus. Antrą kartą pasitenkinama lengva pašaipa, lyg tekalbant apie vaikišką suaugusių žmonių žaismą. Vieną kartą šios kritikos imasi tie, kurių demokratiškumo metrikai terodo penkerius metus. Antrą kartą jiems pritaria ir tie, kurie įpratę vieni patys savintis demokratijos monopolį. Suveda krūvon VLIKo kritika ir tuos, kurie anksčiau nesibroliavo.
|
|
Skaityti daugiau...
|
* Lietuvoje praėjusiais metais gegužes mėn. mirė prof. Augustinas Janulaitis. Jis gimė 1878. III. 19. Mala-vėnuose Šiaulių vai. Aktyviai bendradarbiavo "ūkininke", "Varpe", "Kovose", "Visuomenėje", "Vilniaus Žiniose", "Lietuvos žiniose", "Vienybėje Lietuvininkų"; redagavo: "Darbininkų Balsą", "žarijas", "Praeitį", parašė visą eilę politinių brošiūrų ir monografijų apie senuosius mūsų rašytojus (L. A. Jucevičių, S. Daukantą, J. Rupeiką, M. Akelaitį, Zubavi-čius ir kit.). Didžiausi jo darbai yra iš Lietuvos teisės istorijos: "Vyriausias Lietuvos Tribunolas", "I. Dani-lavičius", "Bajorai."
* Austrijoje gruodžio 1 d. mirė prel. Pranciškus Penkauskas, buvęs tuoj po Maironio Kauno Kunigų Seminarijos rektorius, Vytauto D. Universiteto profesorius istorikas. Jis gimė 1889. II. 24. Daujočiuose Gruzdžių vai. Bendradarbiavo "Draugijoje", "Vienybėje", "Ganytojuje" ir kitoje spaudoje; parašė keletą studijų iš Lietuvos istorijos.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
Parašė A. K
|
Kiniškieji Metai
Užvožiant 1950 metų kronikos lapus ir mintimi dar kartą perbėgus svarbesniuosius įvykius, atrodo, kad joks kitas vardas tiems metams taip netinka, kaip kiniškieji metai. Kinija išėjo į sceną kurti pasaulio istorijos. Niekam nėra paslaptis, kad ji tėra tik Kremliaus įrankis, bet vis tik tas įrankis yra toks didelis ir svarus, kad negalima su juo nesiskaityti.
Azijos žemėlapyje atsiradus raudonajai Kinijai, pasaulio sostinėse kilo rimto susirūpinimo, o Jungtinėse Amerikos Valstybėse išaugo tikra ginčų audra. Indija ir kelios mažesnės Azijos valstybės tuojau pripažino raudonąją Kiniją ir nutraukė ryšius su Chiang Kai-sheku. Prie jų bematant prisijungė Didžioji Britanija, skubėdama gelbėti savo koncesijas ir keletą šimtų milijonų dolerių. Bet Anglijai nepasisekė, nes raudonieji kinai neįsileido anglų atstovo nė patys savojo į Angliją nesiuntė. Valstybės Departamentas rimtai svarstė raudonosios Kinijos pripažinimą, ir gal būtų tai įvykdęs, jei ne aštri visuomenės kritika ir Amerikos konsulato turtų konfiskavimas Kinijoje.
|
|
Skaityti daugiau...
|
* "Draugo" dienraštis įsivedė mėnesinį priedą — Architektūra, Technika ir ūkis. Redaguoja architektas T. J. Vizgirda.
* Dail. K. Žeromskis, surengęs Kolumbijoje, Bagotoje, savo kūrinių parodą, atvyko į Chicagą. Anksčiau, nuo 1946 metų, jis gyveno Ispanijoje ir Madride surengė 3 savo darbų parodas.
* Muzikas (čelistas) Alg. Motiekai-tis groja Buffalo Filharmonijos orkestre. |
|
Skaityti daugiau...
|
|
"AIDAI" SKIRIA LITERATŪROS PREMIJĄ |
|
|
|
Mėnesinis kultūros žurnalas "Aidai", leidžiamas TT. Pranciškonų, pamečiui skirs po vieną $500.00 premiją už premijos komisijos geriausiu pripažintą grožines literatūros ir mokslo veikalą, šiuo skelbiamos jos taisykles pirmiesiems metams:
1. 1951 metais pirmą kartą premija bus skiriama už grožinę literatūrą: poeziją, noveles, apysakas, romaną ar dramą.
2. Už premijos komisijos geriausiu pripažintą veikalą skiriama premija nebus skaldoma tarp atskirų autorių.
3. Premijos komisija vertins 1950—1951 m. pasirodžiusius viešumon grožines literatūros kūrinius ir tais metais parašytus, bet dėi dabartinių sąlygų negalėjusius būti išspausdintais kūrinius tų autorių, kurie juos prisius komisijai. |
|
Skaityti daugiau...
|
|
MOKSLO, LITERATŪROS, MENO IR VISUOMENINIO GYVENIMO MĖNESINIS ILIUSTRUOTAS ŽURNALAS |
|
|
|
Mūsą platinimo vajus tegu nesibaigia. Tegu mūsų žurnalas pasiekia kiekvieną lietuvį inteligentą, kuris sielojasi tautines gyvybes išlaikymu, lietuviškąja kultūrine kūryba, Lietuvos Nepriklausomybes atgavimu.
AIDAI
Pasaulio lietuvių mokslo, literatūros, meno ir visuomeninio gyvenimo mėnesinis žurnalas iš visų pasaulio kraštų buria aplink save mūsų mokslininkus, rašytojus, menininkus ir savo puslapiuose talpina naujausius jų kūrybos darbus. Atkeliavę iš tremties ir Amerikoje įžengę į antruosius metus, jie yra pilni vilčių dar uoliau puoselėti lietuviškąją kultūrą, bendromis jėgomis skleisti mūsų kūrybą.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
|
|
|
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
