Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
VINCAS KRĖVĖ PDF Spausdinti El. paštas
Parašė ANTANAS VAIČIULAITIS   
MININT JO AMŽIAUS 70 METŲ SUKAKTĮ

Vėjas gimdo girių šlamesį, o dainą didvyrių garsūs darbai.
"Skirgaila"

Prieš kokius 25 metus Lietuvos padangę sujudindavo literatūrinės kovos ir diskusijos. Tai buvo laikai, kada keturvėjininkai žadėjo sugriauti visas senąsias pilis ir kada vienas jų, Petras Tarulis, didžiojoj universiteto salėje kalbėjo: — Spjauti mums į visas jūsų tradicijas!

Tada ugningas kalbas apie literatūrą, apie meną ir apie audras sakydavo vienas iš žvaliausių mūsų kritikų, kūrybinių idėjų kurstytojas — Juozas Albinas Herbačiauskas. Užsidegęs, asketišku veidu, ilgais praeito amžiaus estetų plaukais, kurie kalbant kretėjo, kažkokiomis mistiko žavėtojo akimis perbėgdamas klausytojus ir visomis devyniomis galybėmis grasindamas, jis kovojo už meną ir grožį, už temperamentą ir naujovę. Vieno tokio įkarščio metu jisai šaukė: "Iš visų Krėvei yra daugiausia duota. Iš jo bus ir daugiausia pareikalauta".

Dar prieš pirmąjį karą Lietuvoje buvo išleistas "Hamleto"  vertimas, kurio įžangoje buvo pasakyta: senovės pasaulis tikėjo, kad žemę laiko trys bangžuvės; o literatūra remiasi trimis didžiais rašytojais — Homeru, Dante ir Šekspyru. Lietuvių literatūros didysis stulpas yra Vincas Krėvė. Savo kūrybine galia, savo išgyvenimų ir idėjų visuotinumu jisai priklauso ir kitų šalių menui. Jau su pirmaisiais savo veikalais jisai tapo mūsų klasiku, vienu iš mylimiausiųjų lietuvių tautos rašytojų. Jis lietuvių kūrybos pasaulį praturtino gausiau, negu kuris kitas mūsų autorius, jeigu žiūrėti svarbiųjų veikalų skaičiaus. Donelaitis savo didybę ir garbę pagrindė tais vienais "Metais", Maironis — "Pavasario balsais", o Vincas Krėvė net keturiais tvirtais šulais — apysakomis "Šiaudinėj pastogėj", "Dainavos šalies senų žmonių padavimais", dramomis — "Šarūnu" ir "Skirgaila". Dabar jis stato dar ir penktą stulpą — "Dangaus ir žemės sūnus".

Vincas Krėvė yra plačių akiračių rašytojas. Daugis mūsų beletristų ir dramaturgų pavirsta lyg ir kurios siauresnės šakos specialistais — sodiečių, inteligentų, legendų, apysakų, jei padrikai suminėti kelias sritis. Vincas Krėvė savo žvilgsnį meta nuo senųjų mūsų tautos gadynių, nuo priešistorinių laikų, ligi dabartinių dienų. Taip jisai duoda sintetinį lietuvių būties vaizdą. Jo raštuose praeina mūsų padavimų karžygiai, senovės dainų berneliai, iškyla kunigaikščiai ir karaliai. Jo knygose betgi randame ir paprastą bobulę, vaikutį Antanuką, senį kerdžių. Tiesa, Vincas Krėvė nesusintetino visų mūsų luomų ir epochų — ir tai kažin ar kam nors įmanoma. Vis dėlto jo kūryboje Lietuvos paveikslas yra pilnesnis ir šakotesnis, negu kurio kito lietuvių autoriaus raštuose. Misterijoje "Likimo keliais" jis buvo pasiryžęs apžvelgti visą Lietuvos praeitį, duoti jos idėjinę, istorinę ir poetinę sintezę

Kai skaitai Vinco Krėvės apysakas ar dramas, per jas eina didybės, gelmės ir kažkokio amžinųjų erdvių mosto dvasia. Nėra ko abejoti: rašytojas yra svajojęs plačias dūmas ir niekad nesvyravo prisiartinti prie didelių asmenų, garsių vardų ir su visu žmogišku supratimu pažvelgti į jų garbės, meilės, valdžios ar didybės ištroškusias sielas. Nei Maironis savo istorinėse dramose, nei A. Vienuolis savo romane iš Lietuvos praeities, netgi Balys Sruoga nėra taip tiesiai pažiūrėjęs į mūsų karalių ir kunigaikščių troškimus, į neramią jų dvasią. Tai juo nuostabiau, kad Vincas Krėvė taip jautriai moka pažvelgti ir j šiokiadienę mūsų tikrovę su taip mums artimais asmenimis — mažais vaikais, seniais, kaimų moterimis, tarnaitėmis.

Viena savo temų šaka Vincas Krėvė tačiau išeina už Lietuvos sienų ir pasineria į orientali-nį pasaulį- Tai gal jo studijų įtaka, kaip apysakose, paremtose Indijos legendomis, arba tai gali būti atsiradę ir iš išgyvenimų, autoriui įsikūrus kraštuose, kur klestėjo Rytai. V. Mykolaitis Putinas savo paskaitose universitete kalbėjo, kad Vincas Krėvė tokiose savo orientalinėse apysakose kaip "Azerstano šalis" puikiai pagauna rytų stilių ir nuotaiką. Prie tos gerai pajaustos orientalinės kūrybos V. Mykolaitis Putinas pridėjo ir tuomet retus "Dangaus ir žemės sūnų" fragmentus. Dabar, kai šio kūrinio viena dalis yra išvydusi pasaulio šviesą, tikrai galima sutikti su "Altorių šešėly" autoriaus mintimi: paskutinė didžioji Vinco Krėvės knyga žymisi rytietišku koloritu, jų kalbos ir galvojimo stiliumi. Tai pastebėjo ir mūsų šios srities specialistai.

Vienu iš stambiausių Vinco Krėvės bruožų reikia laikyti jo psichologinį tikrumą. Ką jisai beaprašytų, — senųjų gadynių kunigaikščius, rūsčius ir reiklius valdovus, ar paprastą šių dienų kaimietį, gamtos žmogų, — jis visados mums duoda gyvą veikėją, su kūnu, krauju, jausmais ir troškimais. Tai viena iš retesnių dorybių mūsų literatūroje — kurti pilnus personažus. Vincas Krėvė turi kūrybinės drąsos ir dovanos stoti ne tik prieš kaimo filosofą, ne tik prieš tarnaitę Marcelę, bet ir prieš karalius ir dievus, byloti jų lūpomis ir plakti jų širdimis. Vaizduodamas mūsų kunigaikščius, jisai tiesiog įsibrauna į jų dvasią, atplėšia ir mums atidengia jų norus, samprotavimus ir pasiryžimus — gyvą ir nemeluotą žmogų.

Vinco Krėvės kūryboj negalima praeiti pro tai, ką vadiname gelme. Nors šiandien šisai terminas yra lyg patekęs mūsų estetų nemalonėn, tačiau neišvengsi paprastos tiesos — esama gilių ir esama plokščių veikalų. Vincui Krėvei gi būdinga, kad jisai iš kiekvieno reiškinio moka išgauti gilesnę prasmę. Net ir kasdieniškiausia istorija jam nėra tuščia. Jisai žmonių veiksmus, nors ir kukliausius, geba susieti su aukštesne idėja ir už kasdieninių daiktų atskleisti kažką amžina ir paslaptinga. Ne be reikalo kadaise Balys Sruoga kalbėjo apie magiškąjį elementą Vinco Krėvės kūryboje. Jo iš tiesų esama, kaip šauniai paliudija ir "Raganiaus" pabaiga.

Nemaža mūsų rašytojų pastaruoju metu yra pasišovę į filosofavimą — jam pašvęsdami ištisus puslapius Tan šonan yra pasvirusi ir mūsų beletristika ir mūsų poezija, lyg jų pašaukimas būtų ne grožį kurti, o filosofuoti. Iš viso tai nėra yda literatūroje. Negera tai, kad įgriūnama į abstraktinius terminus, kurie jau nėra literatūros laukas. Tuo tarpu daugiausia gelmės iš šiandieninių rašytojų yra pasiekęs Vincas Krėvė — ir visai ne kokių samprotavimų ir išvedžiojimų keliu, o mokėdamas iš paties gyvenimo išrauti prasminguosius momentus, juos suklostyti tokioje plotmėje, kad jie įgauna kitokią spalvą ir mintį. Tai gal jam sekasi ir dėl to, kad jisai užvis ima tokius veikėjus, kurie yra lyg priešginybeje su savim ir su daiktais, ar kurie jaučia savyje tam tikrą kovą ar nepasitenkinimą. "Na, kad gi tu man taip, Dievuli, tai ir aš tau taipogi. Tu man už mano maldas gero neduodi, taigi aš tau ir nesimelsiu, bet ot gi ką padarysiu. Ot, ten mišias kunigas laiko, o aš mišką kirsiu", skersuoja Dvainis. Štai ir yra ne tik šiokiadienio gyvenimo vaizdas, bet ir problema. Ji pasilieka kūrybiniuose rėmuose, kadangi ji išsiplėšia sykiu su pačia vaizduojama tikrove. Kitas šaunus pavyzdys, kaip Vincas Krėvė sumezga kasdieninę būtį ir su psichologiniu subtilumu, su moraliniu ar net metafiziniu atspalviu yra "Silkių" Marcelė. Visa tai byloja, kaip jis moka suprasminti, įnešti naujos spalvos ir į kasdieninį mūsų būties tekėjimą. Tuo jisai skiriasi nuo grynai realistinių mūsų rašytojų, kaip Žemaitė ar A. Vienuolis, kurie tenkinasi gyvenimo įvykiais ir žmonėmis, duodami jiems būtovinį ar psichologinį pagrindą, bet jų neiškeldami į metafizinių problemų sritį.

Vincas Krėvė problemą randa ir mažų žmonelių ir valdovų širdyje. Savo dramose jisai yra pajudinęs ir sprendęs pačias didžiąsias tiesas, kaip jos atsimušė jo veikėjų širdyje: ten jis palietė ir valstybės, ir tautos, ir religijos, ir žmogaus likimo kelius- Tas idėjinis svoris nesiliauja jo lydėjęs ligi paskutinių metų, kaip tai liudija "Dangaus ir žemės sūnūs". Betgi būtų klaida Vincą Krėvę laikyti kokiu idėjų rašytoju ar filosofuojančiu beletristu bei dramaturgu. Priešingai, pirmoje vietoje jisai — kūrėjas, kuriam rūpi Įvykis, veiksmas, personažas, stilius, kalba ir panašūs dalykai. Jis laikosi elementaraus dėsnio: kūrinys turi būti įdomus skaityti. Jis yra įsitikinęs, kad dialogai labai gyvina ir lengvina apysaką ar romaną. Užtai jo apysakos dažniausiai varomos dialogu, kuris pasižymi dideliu natūralumu ir kartais vartojamas kaip dramose.

Vinco Krėvės raštai įdomūs dar dviem savybėmis: vieni—epiškumu, kiti—dramatiškumu. Jo epas turi gerąsias šio žanro savybes — platus, ramus ir tam tikru orumu paženklintas. Jame jaučiamas ir gerų epinių veikalų skaidrumas, lydimas lengvo humoro. Tiesa, jisai neapmetė tokių erdvių kūrinių kaip "Karas ir taika", tačiau ir mažesnėse savo apysakose jisai išlaiko deramą epinę rimtį ir tam tikrą vienalytiškumą. Iš to gauname ir būdingą pastovumą, nekintamumą, tradicinį atspalvį jo apysakų veikėjuose. Kaip Odisėjas, taip ir jie nesimaino, net jeigu gyvenimo tėkmė jau daug kartų yra apsivertusi.

Priešingai yra jo dramose: ten matome kovą, lūžį ir kritimą. Vincas Krėvė yra retas iš tų mūsų rašytojų, kurie yra pagavę dramatinio veiksmo esmę. Šios savybės, atrodo, jam neteko nė gaudyti — ji yra jam įgimta, jis ją jaučia pačioje būtyje ir savo personažų sieloje. Toji savybė, jo dramos veiksmingumas, remiasi išvidiniais konfliktais, kurie glūdi žmonių širdyse ir juos stumia į nenumaldomą sprendimą. Antra vertus, Vincas Krėvė savo veikėjus pastato ir į tokias išorines aplinkybes, kurios juo labiau išryškina dramatinį jų elementą ir nuosekliai didina kovą, vedančią į griūtį ir atomazgą- Tuo būdu sceniniuose jo veikaluose regimas tam tikras lemtingumas, nepamainomumas, kažkokia neišvengiama galia, — ir visa tai kaip tik yra būtinieji tikrų dramų bruožai. Tai galima pritaikyti "Šarūnui", "Skirgailai" — stambiausiems jo raštams šiame žanre. Tai tinka ir Mindaugui, kaip personažui. Beje, patsai autorius ne visada savo scenos kūriniams deda dramų vardą. "Šarūną" jis buvo pavadinęs dramatizuota apysaka, o vėlesnėj laidoj — senųjų dienų gyvenimo pasaka. Gal dėl to kai kas čia įžiūri vyraujant epinį elementą ir nepripažįsta jos drama tikrąja prasme. Vis dėlto tai yra tikra drama, nes ji pagrįsta pagrindiniu šios rūšies veikalų reikalavimu — išvidiniu veiksmingumu. "Šarūne" esama daugio ištęsimų, nukrypimų ir epinių priedų, rodančių mūsų praeities būtovę. Tačiau pro juos iškvla galinga drama ir tragedija. Tai juo labiau ryškėja, kai visi anie priedai nuimami ir kai "Šarūnas" atsiduria scenoje: įspūdingame pastatyme ii buvo viena iš stipriųjų dramų Kauno teatre. Ten dramos šviesoj atgijo ir "Žentas", kuris iš pirmo žvilgsnio juo labiau gali atrodyti dialogais pravesta apysaka. "Skirgailą" autorius pavadino istorine drama — ir šis veikalas toksai ir yra. Apie jį telieka pakartoti V. Mykolaičio Putino žodžius: "Skirgaila" yra stipriausias Krėvės dramatinis veikalas. Jame nėra tokių gausių ep'nių ir lyrinių atsišakojimų, kaip "Šarūne". Veikale jaučiama stipri dramatinė įtampa- Jo stilius ryškus, emocionalus bei sugestyvus, kalba individualizuota pagal veikiamųjų asmenų charakterį. Pagaliau, pats Skirgailos asmuo prilygsta prasmingiems, tragiškiausiems Europos dramaturgijos personažams" (Varpai, 239 p.).

Čia tektų iškelti dar vieną jo raštų, nors ir ne visų, savybę, į kurią ilgai nebuvo atkreipta dėmesio, būtent — į kai kurių jų patriotinį pobūdį. Tam tikra prasme Vincas Krėvė yra savo kampo, savo provincijos — Dzūkijos — patriotas. Iš čia eina jo dzūkiškieji kerdžiai, Pivašiūnai ir Merkinė. Apie "Dainavos šalies senų žmonių padavimus" jisai taip sakė "Lietuvos žiniose": "Man atėjo į galvą mintis parodyti, koki didvyriai buvo senovės lietuviai, sukelti mūsų tautiečiuose pasididžiavimą jais". Tie žodžiai tinka ir "Šarūnui", ir "Skirgailai", ir "Likimo keliams", ir dar kitiems jo kūriniams. Tai juo įdomiau, kadangi Vincas Krėvė yra vienas iš pačių stambiųjų individualistinės linkmės šulų mūsų raštuose.

"Skirgailoje" yra graudi scena, kai vaidila Stardas, į šipulius sudaužydamas savo kankles, kalba: "Jūs ir aš žilo plauko susilaukęs, Lietuvai betarnaudami, jos sūnų sielą bežadindami, šitoj šaly daugiau nebereikalingi esame.

Vincas Krėvė, šių dienų vaidila, žilo plauko sulaukęs, yra nesudaužomai įaugęs į lietuvių tautą ir į dvasinį jos lobyną. Jo veikalai eis iš kartos į kartą, žavėdami žmonių širdis. Jie supras ir įvertins jo meno grožį, žavesį ir didybę, lygiai kaip gyvai jaus tą galingąją versmę, iš kurios autorius sau sėmėsi įkvėpimo- Ta versmė gi yra lietuvių tauta ir jos žmonės — nuo senų senovės ligi mūsų dienos. O mes, šios dienos vaikai, tegalime tarti Vincui Krėvei kito "Skirgailos" veikėjo žodžiais: "Tavo dainos kaip tik dabar mums reikalingos".


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai