Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
Prie Kryžiaus PDF Spausdinti El. paštas
Parašė T. J. BELECKAS, S. J.   
Žmones labai prasmingai stato kryžius ant kalnų viršūnių. Kryžius — pergales ženklas. Po sunkaus kopimo, Po prakaito ir nuovargio, štai — viršūnė, pergalė!

Tą prasmingumą galim perkelti ir į dvasios sritį.

Kur žmogus gali atsikvėpti, kur gali pailsėti, atgauti jėgas ir viltis, ten priklauso vieta ir kryžiui. Rodos, nuo jo dar geriau suprasti žemę, jos grožybes ir problemas. Nuo kryžiaus, lyg nuo aukštybių sosto, apžvelgi horizontus ir vaizdus suriši į vieną grožybės vainiką.

Gerai suprantam žemę ir saulę, dvasią ir materiją, kai ūžimam tinkamą vietą, — kai atsisėdam šalia kryžiaus. Neveltui jis radosi ant Golgotos kalno. Nuo jo nūdien išsprendžiam daug klausimų, nes Dievo ranka tada būna su mumis, Kristaus išmintis ir dorybės lydi mūsų žingsnius.

Lietuviai katalikai savo kraštą nusodino kryžiais, takus ir kryžkeles papuošė tuo pergalės ir visos vilties ženklu. Jie pasistatė sau sostus, aukštybes, nuo kurių būsimos kartos turėjo semtis paguodos ir įkvėpimo, suraminimo ir jėgų sunkiose valandose.

Atrodo, jog Aukščiausias norėįo, kad tas ženklas liktų visada su žmonėmis. Jis lydi žmoniją nuo pat jos atsiradimo. Ženklai ir simboliai kalba apie jį, lyg brukte brukdami tą mintį į žmonių galvas, lyg nedrąsiu pamojimu primindami kryžiaus paslaptis.

Žmogus visada lyg kryžium ištiesia rankas į Dievybę, ar teikdamas jai pagarbą, ar šaukdamasis jos pagalbos, ar gailėdamasis. Ir net rašytojai, kaip Titus Livius, Virgilius, Dionyzas Ali-karnnsso, pabrėžia tokią tikinčių stabmeldžių laikyseną. Romoi, Forum Romanum centre, stovėjo statula vardu "Pietas publica". Ji vaizdavo žmogystą savo rankomis darančią kryžiaus formą. Net egiptiečiai savo maldos namus puošdavo tais kryžiaus simboliais. Kalbama apie kažkokį Kinijos valdovą, kuris melsdamasis paimdavo du pagalėlius ir juos kryžmai sudėdavo.

Sename Testamente netrūksta dar aiškesnių vietų, kalbančių apie kryžiaus paslaptį. Štai vienas iš ryškiausių įvykių. Izraelitai kovojo su Amaleko kariuomene. Kova turėjo būti lemiama žydų tautos istorijoj. Tam lemiamam žygiui Mozė, tautos vadovas, pasirinko tą pat ženklą, kuris vėliau ir Konstantinui buvo pergalės ženklu. Mozė pasistatė ant kalno kryžių: jis pats, melsdamasis, jį pavaizdavo. Mozė nekalbėjo į savo karius, stovinčius kovos eilėse, bet į Dievą, sudėjęs kryžmai rankas. Bažnyčios mokytojai, kaip šv. Jonas Damaskėnas ir šv. Justinas, tam Mozės elgesy regi būsimų laikų pergalės vėliavas.


Atėjo laikai, kada simboliai užleido vietą realybei. Romėnai paskutinį kartą pastatė ant Golgotos kalno kryžių kaip paniekos ženklą. Kristaus mirtis ant kryžiaus, Didžiojo Penktadienio paslaptis, atidarė naują erą, kuri veda į Velykų pergalę. Ir nuo tada kryžius tapo lapu, į kurį rašoma pasaulio ir atskirų sielų istorijos. Jis tapo gyvenimo veiksniu. Jis sprendžia problemas, kuriu negalėjo išspręsti senovės filosofai ir išminčiai Prancūzų rašytojas E. Heilo teisingai sako, kad "jau daugiau kaip 20 amžių pasaulį formuoja ir tvarko kryžiaus ženklas". Vienas rašytojas štai kaip kalba apie kryžiaus turinį: "Jei salėčiau visus mokslus suimti į vieną mokslo šaką, jei galėčiau visas knygas suimti į vieną knygą, o vienos knygos turinį suimti į vieną puslapį, o vieno puslapio turini į vieną eilutę, gi vienos eilutės — į vieną žodį, tada visus mokslus, visas knygas, visus puslapius pasakyčiau vienu žodžiu: kryžius!"

Tas ženklas įėjo pasaulio istorijon ir jis dalina žmoniją į dvi dalis: į tuos, kurie jį myli, ir tuos, kurie jo nekenčia. Mūsų planeta lvg perskirta į dvi dalis: vienoj pusėj stovi kryžius, kitur — ne! Vieni prie kryžiaus randa suraminimo, viso skausmo prasmės išaiškinimo, heroizmo beribe, kiti — be jo — nueina nevilties, beprasmybės keliu ir dingsta...

Su kryžium pradedam gyventi ir su juo atsiskirtam nuo savo brangiųjų. Silpnutėlė kūdikio ranka bando rodyti pirmą jėgų įtempimą, paženklindama ant savęs kryžiaus ženklą, lyg uždedama prasmingą antspaudą visam savo gyvenimui. Gi nuvargusi žilagalvio senelio ranka paskutinį kartą pajuda, laimindama paskutinę kelionę ir savo mylimuosius, liekančius šioj žemėj.

Ir kur nematyti tokio prasmingo elgesio, ten nematyti nei dangaus, nei gyvenimo džiaugsmo. Ten tik girdi prakeikimus ir sunkius dūsavimus, o ne meilės pareiškimus prie kryžiaus ženklo.

Iš tikro, kur kryžius nebepuošia takų, kur varpinių bokštai nešviečia nuvargusiam keleiviui, ten žmogus žmogui daros žvėris. Kaip karūna rodo karališką kilmę, taip kryžius primena žmogui, kad jis turi savy nemirštamą sielą, — jis yra dieviškos kilmės. Ir taip bus per amžius. Bėgs laikai, mainysis tautų veidai, istorija atvers paskutinį puslapį, prieis prie Amen, — ir tada kryžius skirs pasaulį į dvi dalis. Vieniems bus gyvenimas, kitiems — mirtis.

Vieni bus paženklinti kryžiaus ženklu, kiti — ne. Mūsų "Credo" pasikeis amžinu Aleliuja, o ištrėmimo giesmė baigsis griausmingu "Te Deum". Skausmas ir pergalė, kaip tat vaizduojama kryžiuje, taps tuo pačiu dalyku amžinoj laimėj.

Gyvenimo prozoje ši "aurea via erucis" varo gilią vagą. Bekeliaujantiems ištrėmimo keliais kryžius liks šventųjų sielos istorija, vedanti tiesiog į amžiną Velykų rytą. Per kryžiaus paslaptis įsinešam į savo gyvenimą nepaprasto tamprumo, intensyvumo, neminint tokių žodžių, kaip meilė, heroizmas. Nuo kryžiaus spindi į mūsų gyvenimo takus takelius aiškūs vilties ir paguodos spinduliai, džiaugsmas ir suraminimas. Kryžius dabar mums nebėr tai, kuo jis buvo Didįjį Penktadienį — mirtis. Jis vaizduoja Velykas. Dabar jis nebe paniekos ženklas, o puošia karžygiu krūtines. Nuo kryžiaus gali atsikvėpti, lyg nuo kalno viršūnės. Prie jo žmogus atsidūsta it žvaigžde pamatęs tamsioj, klaikioj girioj. Kas bėga nuo jo, to kelias eina pakalnėn, nes kryžius vis stovi viršūnėj. Kas užmerkia akis, ji išvydęs, tas pameta kelią, ir jo gyvenimas pilnas painiavų. Nenuostabu, kad išmintingas lietuvis sunkiausiose savo gyvenimo valandose savo žvilgsni vis turėjo nukreipęs į kryžių, kuris vra viltis. Taip buvo senais laikais, taip turi būti ir naujame ištrėmime. Kryžius dabar mums yra visa religinė atspara, moralinis tvirtumas, be kurio negalėsim sėkmingai baigti savo kelio. Kryžiui e sudedam visas viltis. Jis — mūsų viltis, meilė ir tikėjimas. Kol viltis gaivina širdis, ten gyvenimas tebesrovena gyslose, ten matyti aktyvumas, nauji užsimojimai; ten sveikatos ženklai, o ne paniurę veidai, lyg rūkais apdengti.

Tolstojus, Hoelderlinas, Dostojevskis. Solovjovas mėgino skausmus supoetinti, ir tokiu būdu palengvinti gyvenimą žmogui. Tat nėra geras visos problemos sprendimas. Beethovenas ėjo skirtingu keliu. Jis aiškiau pamatė, būdamas gilaus religingumo žmogus, skausmų ir kryžiaus teleologiją. Todėl jis užtraukė skausmams himną, kuris pripildo širdis neribotu entuziazmu. Ar ne taip elgėsi šventieji ir dvasios žmonės?! Jie mokėdavo skausmus pakeisti į neribotą džiaugsmą, varge matyti išganymo ir gyvybės šaltinius. Tat yra tikras skausmų prasmės supratimas, nes juose randame paslėptų vertybių ir nematomų tikslų.

Taip, varge, skausmuose reikia ieškoti kitų vertybių, gilios jų prasmės, ir tada palengviname gyvenimą. Skausmai turi savo teleologiją, kaip kiekvienas kryžius savo viltis. Toji viltis sugrąžina džiaugsmą pilkumai, atsparumą nuovargiui, energiją ištižimui.

Kiekvienam varge viltis atgimsta kaip vienintelė atgaivintoja ir egzistencijos palaikytoja. Viltis, kuri kaip prasmingas diegas yra paslėptas kiekviename skausme. Ir ne be prasmės sakom: Ave, Crux! Spes unica!

Praeitis ir liūdna dabartis mus labai gražiai pamoko, kaip svarbus yra to vidujinio skausmų branduolio supratimas. Kas atsitinka, pavyzdžiui, su dviem žmonėm, kurių vienas žengia gyvenimo keliu su atsparumu, optimizmu ir drąsa, gi antras, nešdamas tą pat naštą, tik prasikeikia ir nueina nesulaikomos desperacijos keliu? Atsakymas aiškus: pirmasis sugebėjo išlaikyti esmingiausią tiesą, kurią jam pateikė motutė, mokykla ar tikėjimas: mylėti kryžių ir jame sudėti viltis. Antrasis tematė gyvenimo žiaurumus ir neregėjo saulės spindulių. Vienas sugniužo po vargo našta, antras eina toliau šviesiu veidu į tikrą pergalę.

Sunkūs yra laikai visiems. Laikai, kai žmonės gyvena it skruzdės tamsiuos urvuose, it kirminai ar šliužai požemiuose, ir it avinėliai vedami skersti. Žmonės, kurie pasivadino save antžmogiais, pasirodė esą žemiausi žvėrys. Egoizmas, arivizmas, parsidavimas užėmė vietą to, ką mes vadinam   žmogiškomis   dorybėmis.

Kančių jūroj, rodos, nematyti galo.  Ir vis dėlto... viltis vis pakyla horizonte, kaip tekanti saulutė, pranašaudama gražią dieną. Toji pati viltis visokiam varge lydi kaip kenčiančių stiprintoja, kaip paguodos karalienė. Kiekvienas mūsų šiandien turim bent vieną draugą: skausmą; lygiai kaip kiekvienas turim vieną palydovą: viltį. Gal dar niekada skausmas neišraižė žemės tokiomis giliomis vagomis, kaip šiandien. Bet i tas pat vagas skausmas išbarstė sėklas, kurios su laiku turės išdaiginti vilties medi. Ir gal mūsų laikai su savo vargais ir nelaimėmis bus lyg įžanga būsimai geresnių laikų simfonijai. Ir gal vėlesni laikai parodys, kad šitie dabarties vargo metai pagimdė eiles šventųjų, kurie švies žmonijai aiškiu pavyzdžiu, kaip reikia kryžiuje rasti džiaugsmo ir paguodos. Todėl nėra ko nuleisti rankų, nors sunki našta slėgtų pečius.

Skausmas tebūnie mums ginklas ir giesmė. Kai kartą pasakėm ateinančiam vargui savo "fiat", žinokim, kad sakysim "Resurrexit" ir "Osanna"! Būkim nūdien it žibančios žvakės prie Dievo altoriaus. Ugnis jas sudegina, bet jų išnykimas yra auka, garbė Dievui. Skausmas, ištrėmimas gal sunaikins ir mus, bet tai bus sėkla naujam prisikėlimui. Ir Išganytojas pasakė, kad grūdas pirma turi supūti dirvoje, ir tik tada gimsta gyvybė.

Beethovenas, likęs vienišas ir kurčias, priėmė savo likimą kaip Dievo dovaną ir Jo garbei parašė Devintąją simfoniją. Tai buvo giesmė, pilna skausmo, bet pasibaigianti neribotu triumfu.

Tikėkim, kad skausmas yra krikštas, kuris nuplauja kiekvieno kaktą. Tikėkim, kad skausmas neša viltį ir atveria naujus horizontus. Tikėkim, kad ant kiekvieno tako esama erškėčių, bet pastebėkim ir ten Pat žydinčias gražiausias rožes. Tikėkim, kad skausmas nušviečia mūsų takus, o mūsų kelią pasuka, kur žiba Dievo šviesa. Tikėkim, kad mūsų skausmai, suvienyti su Kryžiumi, yra vienintelė jėga, kuri gali atpirkti pasaulį, išgelbėti civilizaciją, atverti apakimą ir priversti užkietėjusius prie atgailos.

Tebūnie toks mūsų kentėjimas. Toks — šiais Šventaisiais Metais! Mokykimės iš kryžiaus gerai kentėti ir jame rasti vilties ir paguodos. Ir tada mūsų kelias nebus buvęs beprasmis klaidžiojimas, švaistymasis rankomis tamsoje, o tiesus žengimas į tikslą, į viršūnę: į galutinę pergalę!

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai